Sekmadienį Emmanuelis Macronas tapo pirmuoju Prancūzijos prezidentu, per pastaruosius 20 metų perrinktu antrai kadencijai. Visgi jo priešininkė kraštutinės dešinės atstovė Marine Le Pen antrajame rinkimų ture surinko daugiau balsų nei bet kuris šios politinės jėgos atstovas anksčiau. Kaip dėl to keisis Macrono vykdoma politika ir ką tai reiškia Prancūzijai ir visai Europai?
Proeuropietiškasis centristinių pažiūrų Macronas sekmadienį vykusiame antrajame Prancūzijos prezidento rinkimų ture surinko 58,6 proc. balsų – daugiau, nei jam prognozavo prieš rinkimus vykdytos apklausos. Visgi Le Pen pasiektas rezultatas – 41,4 proc. balsų – yra kur kas geresnis nei prieš penkerius metus, kai ji antrajame prezidento rinkimų ture nusileido E. Macronui, sulaukusi vos 33,9 proc. rinkėjų palaikymo.
Pati Le Pen po sekmadienio rinkimų savo pasiektą rezultatą pavadino „ryškia pergale“ ir pridūrė, kad jos „atstovaujamos idėjos pasiekia naujas aukštumas“. Kraštutinės dešinės stiprėjimas gali dar labiau išryškėti per šią vasarą vyksiančius Prancūzijos parlamento rinkimus, o tai galėtų tapti pagrindiniu naujosios Macrono kadencijos vidaus politikos iššūkiu.
„Didžiausias iššūkis Macronui bus sukurti sanglaudos jausmą itin susiskaldžiusioje šalyje, kurioje kraštutiniai dešinieji surinko 41 proc. balsų. Le Pen dės visas pastangas, kad pasinaudotų savo rezultatu birželio mėnesį vyksiančiuose parlamento rinkimuose“, – komentare rašė Tara Varma, Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) padalinio Paryžiuje vadovė.
Galvodamas apie politinį kapitalą, Macronas jau dabar siekia atsiriboti nuo pirmosios savo kadencijos, kuri buvo pažymėta didelėmis krizėmis – masiniais „Geltonųjų liemenių“ protestais, streikais prieš pensijų reformą ir COVID-19 pandemija. Per ją Prancūzijos prezidentas taip pat ne kartą buvo kritikuojamas dėl savo arogancijos ir to, kad buvęs turtingas bankininkas nesupranta paprastų žmonių, kuriems itin didelį nerimą kelia brangstantis pragyvenimas.
Blogėjanti prancūzų ekonominė padėtis tapo viena svarbiausių rinkiminės kampanijos temų. Per ją Macronas sakė, kad išlaikys viršutines dujų ir elektros kainų ribas ir vyriausybės nuolaidą degalams, jei energijos kainos ir toliau didės. Jis taip pat numatė papildomų priemonių, įskaitant didesnę paramą mažai apmokamiems ir savarankiškai dirbantiems asmenims.
Visgi sėkmingai formuoti vyriausybę Macrono liberaliajai partijai „La République En Marche!“ gali būti sudėtinga ne tik dėl kraštutinės dešinės populiarumo. Pats Prancūzijos prezidentas kalbėjo: „Nemažai prancūzų balsavo už mane ne tam, kad palaikytų mano idėjas, o tam, kad sustabdytų kraštutinius dešiniuosius.“ Šie žmonės parlamento rinkimuose, tikėtina, palaikys tokias partijas, kaip kraštutinės kairės „Nepalaužtoji Prancūzija“, kuriai vadovauja prezidento rinkimuose trečias likęs Jean-Lucas Mélenchonas, ir kuri siekia sudaryti didelę kairiųjų sąjungą su Žaliaisiais, Komunistų partija ir Socialistų partija. Ši politinė jėga turėtų pritraukti jaunų rinkėjų, kurie nepalaiko nei Macrono, nei Le Pen.
Europos pergalė
„ES yra krizių etape. Tik ką baigėsi kovido pandemija ir dabar vyksta karas Ukrainoje, pradėtas branduolinės valstybės. Tai yra toks momentas, kuomet yra reikalingas prezidentas, gebantis valdyti krizes, koks yra Macronas, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbuotoja, Tarptautinių santykių instituto (CERI, Sciences Po) Paryžiuje asocijuotoji daktarė Emilija Pundziūtė-Gallois. – Macronas yra europietiškas prezidentas ir jis sprendimus priima kartu su Europa, kalbėdamas su visais Europos partneriais.“
Prancūzijos prezidento perrinkimas itin svarbus Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje. Le Pen anksčiau neslėpė simpatijų Vladimirui Putinui ir skolinosi pinigų iš Rusijos savo politinėms kampanijoms finansuoti. Nors ji pasmerkė karą Ukrainoje, tačiau pasisakė prieš ginklų siuntimą Ukrainai ir teigė, kad NATO ir Rusija po karo turėtų suartėti.
„Le Pen partija Europos Parlamente balsavo prieš visas rezoliucijas, palaikančias Ukrainą, išskyrus vieną. (...) Nors ji sako, kad remia Ukrainą, sutinka su finansine parama Ukrainai ir pabėgėlių priėmimu, jos partija balsuoja prieš ir neaišku, kas būtų buvę, jei ją būtų išrinkę, – pažymėjo Pundziūtė-Gallois. – Kritiniu Europai metu tai būtų buvusi katastrofa.“
