Jono Noreikos anūkė Silva Foti parašė knygą apie savo senelį „Nacio anūkė: kaip aš atradau, kad mano senelis buvo karo nusikaltėlis“. Savo asmeninę istoriją ir atradimus, susijusius su Noreikos veikla Antrojo pasaulinio karo metais, S. Foti atskleidė BBC „Hard Talk“ laidoje, mesdama kaltinimus Lietuvai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją.
Foti laidoje pasakoja, kad Noreiką dalis Lietuvos visuomenės vis dar garbina kaip herojų – jo vardu yra pavadinta mokykla gimtuosiuose Šukionyse, čia yra ir jo vardu pavadinta gatvė, keliuose miestuose kabo jam skirtos atminimo lentos.
Kaltinimai žydų žudynėmis
Šiemet Foti išleido naują knygą apie savo senelį Noreiką, kurią esą pažadėjo parašyti savo motinai. Tačiau rinkdama medžiagą ji teigia sužinojusi kontroversiškus Noreikos gyvenimo faktus apie dalyvavimą nacių valdymo struktūrose ir antisemitines pažiūras.
Šiemet kelių JAV leidinių nuomonių skiltyse buvo publikuoti Foti tekstai apie jos senelio istoriją ir šiandien Lietuvoje Noreikai rodoma pagarbą. Šią temą bei savo knygoje išdėstytas versijas Foti aptarė ir BBC „Hard Talk“ laidoje.
Dauguma Foti surinktų faktų istorikams yra žinomi: Noreika nacių okupacijos metais buvo Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė dokumentus dėl žydų uždarymo getuose, jų turto nusavinimo ir perdalinimo.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) 2019 metais sulaukė kritikos dėl dviejų paskelbtų dokumentų apie Noreikos veiklą – juose centras teigė, esą Noreika nežinojo apie žydų žudynes, okupacinis nacių režimas Lietuvoje buvo unikalus, o pats Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nariai nurodė, kad Noreika nenusipelno jokių pagerbimo ženklų, o LGGRTC išaiškinimai žeidžia Holokausto aukų atminimą.
Foti kaltina centrą, kad jis nėra išnagrinėjęs Lietuvoje saugomų dokumentų.
Žurnalistams atsiųstame komentare LGGRTC nurodo, jog Lietuvos ypatingajame ir centriniam valstybės archyvuose bei kitur šalyje saugomi dokumentai jau yra išnagrinėti. Vis dėlto centras pripažįsta, kad reikėtų papildomo tyrimo, siekiant įvertinti šiuos dokumentus, taip pat aiškumo galėtų įnešti ir Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke teismo proceso Vakarų Vokietijoje dokumentų analizė.
Foti rašo, kad J. Noreika asmeniškai prižiūrėjo beveik 2 tūkst. žydų nužudymą Plungėje ir remiasi išeivijos lietuvio, buvusio Telšių apskrities Plungės valsčiaus gyventojo, dirbusio Plungės komendantūroje, Aleksandro Pakalniškio prisiminimais.
Savo 2015 metų pažymoje dėl Noreikos LGGRTC teigia, kad šie prisiminimai neatitinka istorinių faktų, o „nacių okupacinei valdžiai nepavyko įtraukti Noreikos į Telšių aps. Plungės vls. vykusią žydų naikinimo operaciją“.
Vis dėlto LGGRTC pažymoje pripažįsta, kad okupantams „pavyko įtraukti (Noreiką) į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.
Foti kritikos Noreika sulaukė ir dėl 1933 m. parašytos brošiūros „Pakelk galvą, lietuvi“, kurioje gausu antisemitizmo. Holokaustą Lietuvoje tyręs vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas interviu yra sakęs, kad Noreika buvo fašistas ir nėra ženklų, kad būtų priešinęsis Holokaustui.
Tačiau Centras tvirtina, kad negalima daryti tokių kategoriškų išvadų ir istorikai paprastai taip nedaro: „Kaip pažymi daugiausiai istorinių tyrimų šia tema atlikęs Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas dr. Alfredas Rukšėnas, Noreikos asmenybės ir veiklos vertinimo klausimu yra priešingų nuomonių, kurioms patvirtinti arba paneigti reikalingi stipresni nei šiuo metu žinomi argumentai, tad istorikų darbas šiame žinojimo etape nėra baigtinis.“
Trūksta diskusijos?
Foti interviu kaltina LGGRTC ir Lietuvą bandymais iškraipyti Holokausto istoriją Lietuvoje ir negebėjimą pripažinti, kad dalis lietuvių kolaboravo su naciais naikinant žydus. Vis iškylančios kontroversijos dėl lietuvių dalyvavimo Holokauste, antisemitizmo ir dalies partizanų dalyvavimo žydų žudyme skamba tarptautinėje erdvėje.
2019 m. kilus kontroversijai dėl Noreikos atminimo lentos ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato, prezidentūra išplatino Gitano Nausėdos pareiškimą, kad „istorinė atmintis neturėtų būti vieno kurio nors miesto ar savivaldybės spręstinas klausimas, o nacionaliniu lygiu priimama nutartis“. Tačiau tokio nutarimo vis dar nėra.
Šiemet Lietuva minės 1941 m. birželio sukilimo metines, vienas iš jo vadovų buvo Noreika, Vilniuje bus surengta šiai temai skirta tarptautinė konferencija. Užsienio reikalų ministerija savo komentare teigia, kad istorinė atmintis yra vienas iš Vyriausybės prioritetų ir Lietuva „visuomet turi galvoti, kaip pagerinti komunikaciją“, o institucijos palaiko dialogą su tarptautiniais partneriais ir informuoja apie veiksmus istorinės atminties klausimais.
„Turime aiškią politinę valią spręsti klausimus, susijusius su Holokausto atmintimi ir aukų pagerbimu, ir toliau sieksime reikalingų Vyriausybės ir jos institucijų sprendimų“, nurodoma URM pranešime.
Tačiau dar sausį Lietuvos istorijos instituto (LII) vadovas dr. Alvydas Nikžentaitis kritikavo Lietuvos institucijas, kad nepakankamai dėmesio skiriama kitai šiemet minimai istorinei tragedijai – Holokausto Lietuvoje pradžiai.
„Turime vienokią situaciją Lietuvoje, bet žymiai blogesnis įvaizdis yra už Lietuvos ribų. Ten ir toliau (lietuviai) yra vertinami kaip „žydšaudžių“ tauta, kurie nesuvokia savo atsakomybės prieš tas didžiules tragedijas“, – tada sakė Nikžentaitis.
LGGRTC taip pat nurodo, kad „sujungus diplomatinius ir akademinius resursus, tikėtina, pavyktų palaipsniui pereiti prie racionalesnės diskusijos dėl J. Noreiko (Generolo Vėtros) veiklos peripetijų ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu.“
Todėl URM teigia skatinsianti ir remsianti diskusiją, paremtą ekspertų nuomone bei išvadomis, kuri „padėtų suformuoti objektyvų ir nešališką žvilgsnį į mūsų istoriją, nevengiant pripažinti ir Lietuvai skaudžių bei nemalonių jos puslapių, pavyzdžiui to, kad naciams Lietuvoje aktyviai padėjo ir vietiniai kolaborantai“.
