„Knygas mėgau nuo pat vaikystės. Kokių penkerių šešerių metų jau pakraigėje skaičiau. Senelių, tėvų pakraigėse gulėjo seni elementoriai, spaudos draudimo metais knygnešių iš Prūsijos atnešti į mūsų kaimą, iš jų daraktoriai mokė ir mano senelius, seneliai savo vaikus, o mano mama - mane. Dar buvo lenkiškų ir rusiškų elementorių, šiaip visokių knygelių. Kaimas buvo trikalbis: lietuvių, rusų, lenkų, kasdieniniame gyvenime daugmaž visas tas kalbas mokėjau, visomis galėjau skaityti eidamas į pirmą klasę. Niekada nesimokiau gerai, nes per knygas, bendravimą su redakcijomis mokslams neturėjau laiko. Antra vertus, tiksliųjų mokslų nemėgau, o humanitarinių mokslų mokyklų programos man atrodė vaikiškai juokingos, man kur kas giliau skverbtis norėjosi. Visą gyvenimą gyvenau su gausybe knygų. Nuo mokyklos dienų rašiau atsiliepimus apie perskaitytas knygas. Išspausdinta daugiau kaip du šimtai tokių atsiliepimų, recenzijų, apžvalgų. Apie šimtas jų sudėta į mano knygą „Atradimų džiaugsmas“. Kurį laiką buvau Lietuvos knygų bičiulių draugijos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas. 1991-1995 m. buvau bibliotekininkų žurnalo „Tarp knygų“ redakcinės kolegijos narys“, - kalbėjo Jonas, atsakydamas į Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinio laikraščio redaktoriaus Vytauto Žeimanto klausimus.

Paskelbė šimtus straipsnių kraštotyros tema. 1986 m. Paminklų apsaugos ir kultūros draugijos centro tarybos buvo pripažintas aktyviausiu kraštotyros sąjūdžio propaguotoju Lietuvoje, apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvai“ ir „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai“.

Jonas Laurinavičius - Lietuvos kraštotyros draugijos, Tėvynės pažinimo draugijos Garbės narys, Kaišiadorių rajono Garbės pilietis, jam suteiktas Gamtosaugos žymūno vardas, 2008 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Pelnęs gausybę diplomų, prizų, garbės ir pagyrimo raštų, padėkų už nuoširdų darbą kraštotyroje, aktyvią veiklą vystant kūno kultūrą ir sportą, dvasinės kultūros puoselėjimą, už pagarbą literatūriniam žodžiui, už vaisingą darbą puoselėjant tautinę savastį.

„Manęs kolegos, pažįstami klausia, kiek iš viso esu išleidęs knygų. Bet kaip atsakyti? Juk knyga knygai nelygu. Štai 2016 m. „Naujojo lanko“ leidykla Kaune išleido mano knygą „Dolomitų ir žydinčių akmenų krašte“ (sudarė Z. Vėžienė). Ji 304 puslapių. O yra visai plonų knygelių, brošiūrų. Bibliografai juos registruoja kaip autorinių leidinių vienetus. Žurnalistas Julius Norkevičius savo monografijoje „Skvarbiu žvilgsniu“ (2015 m.) pateikia 118 mano knygų, knygelių, brošiūrų sąrašą. Be to, jis teigia, kad aš parengęs ir redagavęs 21 knygą, vien redagavęs 68 knygas, o apie mane išleistos 8 knygos. Dabar šie skaičiai pasikeitę: 2016 m. išėjo dar dvi mano knygos, trys parengtos ir redaguotos, dvi redaguotos. Tad nesunku suskaičiuoti, kiek per mano rankas perėjo knygų, knygelių, brošiūrų - 214. Ne tiek svarbu, kiek knygų parašiau ir išleidau, o kiek jos reikalingos, svarbios žmonėms. Kad turėtumėte šiokį tokį vaizdą, kokios tos mano knygos, pavardysiu keletą pavadinimų: „Kaišiadorių miesto kronika“ (dvi laidos, medžiagą kaupiau 40 metų), „Kaišiadorių krašto žmonės. 100 biografijų“, „Atvira širdimi: Kaišiadorių vyskupijos hierarchai“, „Kaišiadorių krašto šviesuoliai“, „Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys“, „Kazimieras Brazauskas“ (su G. Ilgūnu, apie A. Brazausko tėvą), „Tremtiniai“ (iš Kaišiadorių rajono), dvi knygelės apie buvusį mano kaimyną, olimpinių žaidynių prizininką ir Europos čempioną krepšininką Ramūną Šiškauską, knygelė apie kardinolo V. Sladkevičiaus gimtinę Guronių kaimą, Žaslių ir Palomenės bažnyčių istorinės apžvalgos... Pastebite: viskas sukasi apie vieną regioną - Kaišiadorių kraštą. Kai kas buvo spausdinta „Kaišiadorių aidų“ laikraštyje, respublikinėje spaudoje, kai kas niekur nebuvo publikuota. Vargu ar tos knygos per daug ką sudomintų Utenoje, Plungėje ar Rokiškyje. Iš tikrųjų, turbūt du trečdaliai knygų, knygelių parašyta apie tuos rajonus, kur gimiau (Trakų) ir dirbau (Kaišiadorių ir Mažeikių). Kai tiek daug publikacijų laikraščiuose (55 rajonų laikraščių komplektai), dar rūsyje krūvos respublikinės spaudos, daugybę laiko turi gaišti, kol surandi  kokią savo publikaciją, o ką kalbėti apie kitus žmones, kurie rašo remdamiesi mano surinkta ir paskelbta medžiaga. Tad nieko kito nebeliko, tik svarbiausias publikacijas sudėti į knygas ir išleisti. Ir pačiam patogu, ir kitiems. Taip darau jau keliolika metų. Tik dar daug ir nesudėliotų rašinių“, - pasakoja J. Laurinavičius.

Dar visai neseniai, š. m. balandžio 25-ąją, Vilniaus Žurnalistų namuose buvo pristatyta Jono Laurinavičiaus knyga „Žurnalistai“. Atsiminimai, biografinės apybraižos, interviu, straipsniai, skirta žurnalistams, su kuriais J. Laurinavičius dirbo arba artimai bendravo. „Žurnalistika – tai nuolatinis kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis vis sunkesnis, sudėtingesnis, tačiau su kiekvienu žingsniu atsiveria vis platesni horizontai, vis toliau matyti. O tai gražu, kilnu, prasminga. Tai sudaro būties esmę“, - teigia autorius knygoje.

„Žurnalistus“ pasivijo nauja Jono knyga „Pamiškės sodyba“. Tai trečioji beletristinių eskizų knyga: pirmoji „Tolimosios atodangos“ (2011), antroji „Vidunakčio pašvaistė“ (2013). Autorius tęsia savo pasakojimus, prisiminimus apie karo ir pokario metų negandas, apie kaimo žmonių išgyvenimus, dramatiškus likimus. Tai jaudinantys vaizdai.

Jonas juokauja, jog nebegali savęs sustabdyti, mintys nesustoja, užpildydamos vis naujus ir naujus puslapius... „Laikykit saują –/Aš noriu įberti jums/Po gerą žodį...- sako Jonas.

Nepailstantis rašytojas skaitytojų širdis pamalonina šviežiais trieiliais „Nesuskaičiuotos žvaigždės“, paberdamas šviesių minčių, patarimų ir pamąstymų:

Kai širdim tapai –
Net vaivorykštės spalvų
Būna per maža.
*
Ar mūsų ainiai
Tik iš gmail.com sužinos,
Kur Lithuania?
*
Jau siaubo filmų
Nereik žiūrėt: užtenka
Vakaro žinių.
*
Sutrešęs lopšys
Guli pakraigėj tuščias.
Vaikai paseno...
*
Sudužusio laivo
Artimiausias uostas
Ant jūros dugno.
*
Bumbsi kaštonai.
Vaikučiams iš mokyklos
Rudens dovana.
*
Ranka – pasveikint,
Petys – kitą paremti,
Akys – pamilti...
*
Praeitis moko.
Bet reikia dar proto turėt,
Kad išmoktum.
*
Glostau raukšleles...
Nes man tie tavo skruostai
Rožėmis žydi.
*
Per sunkymetį
Ir paukščiai migruoja.
Po to sugrįžta.
*
Gyvenimas – kaip...
Loterija – vienas laimi,
O tūkstančiai – ne.
*
Joninių naktį
Paparčio žiedą rado
Viens kito lūpose.
*
Skėtį skleidžiame
Ne tik nuo sniego, lietaus,
Bet ir nuo saulės.
*
Laimingas žmogus:
Jam iš lietuviško medžio
Lopšys, ir karstas...
*
Jie dviese ėjo.
Bet pėdos vieno: jis ją
ant rankų nešė.
*
Niekas iš mūsų
Neatima tiek laiko
Kaip gyvenimas.
*
Nieks taip nelaukia
Parskrendančio paukščio
Kaip tuščias lizdas.

Loreta Nikolenkienė,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė