Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno populiarumas mažėja. Praėjusio penktadienio rytą jo darbą teigiamai vertino 45,8 procento respondentų, o neigiamai – 48,5 procento. Pasibaigus pirmosioms šimtui jo prezidentavimo dienų šie skaičiai buvo atitinkamai 54 procentai ir 41 procentas. Kaip tai paaiškinti?
Priežasčių yra daugybė. Iš pandemijos gniaužtų niekaip neišsivaduoja ne tik Jungtinės Valstijos, tačiau koronaviruso delta atmainai išplitus Floridoje, Teksase ir kitose valstijose, kur paskiepyta palyginti nedaug žmonių ir kur valdžia vangiai kovoja su virusu, pastaruoju metu fiksuojami rekordiniai infekcijų ir mirčių skaičiai.
Tuo pat metu, kai smogė delta atmaina, Bidenui taip pat tenka atlaikyti didžiulį žiniasklaidos ir politinių oponentų puolimą dėl JAV pasitraukimo iš Afganistano, kuris prasidėjo chaotiškai, pasidavus Afganistano kariuomenei ir sugrįžus Talibanui. Labai skaudų smūgį sudavė savižudžio susisprogdinimas Kabule, per kurį žuvo trylika JAV karių.
Taip, Bideno administracija greitai prisitaikė prie chaoso ir iki paskutinių amerikiečių karių išvykimo JAV kariuomenė ir jos sąjungininkai spėjo evakuoti apie 124 tūkstančius žmonių, įskaitant tūkstančius JAV piliečių ir dešimtis tūkstančių Afganistano piliečių. Vis dėlto, kaip matyti naujausioje JAV Darbo statistikos biuro ataskaitoje, šalies ekonomika šiuo metu auga lėčiau nei vasaros pradžioje.
Apibendrinant galima teigti, kad gana nesunku suprasti, kodėl dabar Bidenui prasčiau sekasi pelnyti visuomenės palankumą nei metų pradžioje.
Net ir atmetant visa tai, kas buvo paminėta, reikia nepamiršti, kad yra dar vienas veiksnys, darantis įtaką mūsų lūkesčiams, koks populiarus yra Bidenas ir koks populiarus jis galėtų būti.
Paprastai tariant, Jungtinių Valstijų visuomenė vis dar yra ryškiai susiskaldžiusi.
Viena nuosekliausių per pastaruosius 20 metų darytų viešosios nuomonės tyrimų išvadų yra tokia, kad kiekvienas naujas prezidentas vis labiau skaldo visuomenę nei ankstesnysis.
Vertinant George’ą W. Bushą visuomenės nuomonė išsiskyrė ryškiau, nei vertinant Billą Clintoną, o Barackas Obama buvo vertinamas dar nevienareikšmiškiau nei G.W.Bushas.
Donaldas Trumpas buvo dar prieštaringesnis nei Obama, o Bidenas, regis, gali supriešinti visuomenę dar labiau nei Trumpas – bent jau pagal reitingą, susietą su respondentų simpatizavimu vienai ar kitai partijai.
Kai kuriais atvejais tokie skirtingi prezidento vertinimai atspindi to meto aplinkybes, kai kurie – konkrečius asmenis, tačiau didžioji dalis jų yra partinės ir ideologinės poliarizacijos funkcija.
Šiuolaikiniams prezidentams reikia daug nuveikti, kad pelnytų visuomenės palankumą, tačiau jį prarasti lengva.
Tai esminis pokytis, palyginti su aštuntuoju ar devintuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiais, kai visuomenė buvo ne tokia susiskaldžiusi, o reitingai galėjo svyruoti nuo žemiausio – apie 30 procentų – iki aukščiausio – 60 procentų ir daugiau.
Savo populiarumo viršūnėje, po 1991 metų Persijos karo, George’as H.W. Bushas sulaukė teigiamo 89 procentų respondentų vertinimo. Jį teigiamai vertino 82 procentai demokratų ir 88 procentai nepartinių asmenų. Šiandieninėje aplinkoje tokie skaičiai tiesiog neįsivaizduojami.
Bideno populiarumo smukimas yra vertas dėmesio, tačiau jo buvo galima tikėtis, atsižvelgiant į struktūrines Amerikos politikos sąlygas XXI amžiuje. Tačiau reitingų smukimas prieštarauja neoficialiai prielaidai, kad prezidento reitingas vis dėlto turėtų būti didesnis nei 50 procentų.
Kaip pastebi Džordžo Vašingtono universiteto politikos mokslų profesorius Samas Goldmanas, ši nebyli prielaida „yra dar vienas pavyzdys, kaip labai išskirtinės amžiaus vidurio aplinkybės imtos laikyti savaime suprantamomis – iš dalies todėl, kad jos ir toliau atitinka mūsų normalumo viziją, o iš dalies todėl, kad nuo nuo laiko prasideda patikimi duomenys.“
Tos „labai išskirtinės amžiaus vidurio aplinkybės“ – paprastai tariant, laikotarpis nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki Richardo Nixono pergalės prezidento rinkimuose 1968 metais – daugeliui mūsų formuoja supratimą, kokia yra „normali“ Amerikos politika, nepaisant to, kad šio laikotarpio atkartoti nėra įmanoma.
Kai JAV politikai ir politikos ekspertai ilgisi dvipartinės epochos, jie ilgisi šeštojo ir septintojo dešimtmečių (ir šiek tiek aštuntojo).
Jei pažvelgtume į tolimesnius laikus – pavyzdžiui, į XIX amžiaus pabaigą – pamatytume epochą, kuri, nepaisant visų savo keistenybių, savo forma ir struktūra būtų artimesnė mūsų dienų politikai: nuo aštrios partinės poliarizacijos ir nacionalinių rinkimų, kuriuose vienas kandidatas vos įveikia kitą, iki demokratijos nuosmukio ir gilaus nerimo dėl imigracijos bei demografijos pokyčių.
1896 metų prezidento rinkimuose Williamas McKinley tapo pirmuoju kandidatu per kelis dešimtmečius, surinkusiu daugiau nei 50 procentų visų rinkėjų balsų; savo oponentą, Demokratų partijos atstovą Williamą Jennningsą Bryaną įveikė vos 4,3 procentinių punktų skirtumu.
1900 metais jis buvo perrinktas, o 1904-aisiais, kitais metais po jo nužudymo, jo įpėdinis Theodore’as Rooseveltas laimėjo didžiausia persvara nuo Abrahamo Lincolno pergalės 1864-aisiais.
Kad toks politinis kraštovaizdis pasikeistų, prireiks dar vienos Didžiosios depresijos. Kokios gi galėtų būti tos tektoninės jėgos, galinčios išvesti Jungtines Valstijas iš partinės ir ideologinės aklavietės? Pasakyti neįmanoma. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, padėtis dažnai atrodo stabili, kol staiga jos kažkas neišjudina su visais pamatais.
