Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas ir kiti aukšti valstybės pareigūnai neseniai dalyvavo naujo fabriko statybos iškilmėse bei džiaugėsi investicijomis Akmenėje. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje sparčiai gausėjo užsienio, o ir Lietuvos, įmonių, kurios kuria arba plečia veiklą Lietuvoje. Tuo šiandien galime džiaugtis todėl, kad prieš 7–8 metus valstybė tinkamai ėmėsi vykdyti investicijų pritraukimo politiką.
Investicijų nebūtų, jei ne 2009 m. proveržis
Politikai žino, kad rinkėjų atmintis trumpa, todėl rezultatų reikia greitai. Strateginiai valstybės sprendimai daromi vangiai, nes rezultatai pasimato po 5 ar 10 metų. Investicijų pritraukimo politika yra būtent toks pavyzdys, kai daug metų buvo kalbama, bet realiai niekas nieko nedarė. Galime prisiminti, kad pirmosios laisvosios ekonominės zonos (LEZ) įkurtos dar 1996 m., bet įkurtuvių deklaracijomis visa politika baigėsi. Taip ir stovėjo dešimtmečius tušti laukai ir tai niekam nekliudė. Stambiosioms Lietuvos įmonėms ir koncernams net buvo naudinga, kad konkurentų dėl darbuotojų nelabai yra.
Viskas pasikeitė 2009 m. kai ūkio ministru tapus Dainiui Kreiviui, buvo imtasi iš esmės pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką. Buvo įkurtos specializuotos agentūros „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“, buvo pakeista teisinė ir ekonominė aplinka. Tuometis Premjeras Andrius Kubilius pats skraidė į Ameriką, važinėjo po Europą ir kvietė investuoti Lietuvoje. Pagaliau buvo pasitelkta ir gausi lietuvių diaspora. Tai buvo didelė naujiena tuometėje politikoje. Iki tol jokie ministrai taip nesirūpino investuotojų pritraukimu, o premjerai apskritai net nekalbėjo jokia užsienio kalba, išskyrus rusų.
Po to sekė ūkio ministrų Birutės Vėsaitės ir Evaldo Gusto bandymai investicijų pritraukimo bendroves sugriauti ir politizuoti, bet dabar jau niekas neabejoja, kad politiškai patogiausia yra ne pastatyti kišeninius vadovus, bet sulaukti gerų rezultatų. Dabartinis Ministras Pirmininkas, ūkio ministras, Seimo nariai – visi džiaugiasi žiniomis apie investicijas, atrodo, taip juk visada buvo ir investuotojai kažkaip patys staiga suprato Lietuvos privalumus.
Nespėti darbai
Jeigu prisiminsime 2009-2012 metus, tai prioritetai buvo krizės suvaldymas ir energetinė nepriklausomybė. Galima džiaugtis, kad buvo spėta pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką, šiandien raškome vaisius. Deja, kai kurių tikslų nebuvo spėta pasiekti ir jie vis dar yra Lietuvos problema, nes neatsiranda kompetentingų politikų, kurie turėtų viziją ką ir kaip reikia daryti.
Viena iš skaudžiausių bėdų yra Darbo birža ir visa darbo politika. Ūkio ministro D. Kreivio sumanymas buvo darbo politikos valdymą iš socialinės srities iškelti į ekonomikos. Buvo norima pakeisti pačią filosofiją, kad darbas yra ne socialinė problema, bet ūkio plėtros stuburas. To nebuvo spėta padaryti ir dabar turime prasčiausius darbo politikos rezultatus visoje Rytų Europoje. Išleidžiami milijardai ES investicijų, neva bedarbių kvalifikacijai tobulinti, padėti įsilieti į darbo rinką, bet specialiųjų poreikių bedarbių turime beveik daugiausiai Europoje. Niekam nerūpi, išskyrus gal tik Seimo narę Aušrą Maldeikienę, labai blogi įdarbinimo rodikliai tarp riboto darbingumo žmonių, kalinių, senjorų ar jaunimo. Švaistomi pinigai, o rezultatai apgailėtini. Net formalus Lietuvos nedarbo rodiklis sukasi apie 7 proc., kai Estijoje, Lenkijoje vos 4 proc., o Čekijoje tik apie 2 proc. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis vaizduoja labai susirūpinusį, bet rezultatų pasiekti negeba, tik pažadėjo pakeisti Darbo biržos pavadinimą į Užimtumo tarnybą ir atleisti 25 darbuotojus iš beveik 1,5 tūkst., štai ir visa reforma.
Kitas rūpestis, kurio niekas negali įveikti, nors visi ekspertai apie tai kalba, yra regionų politika. Akivaizdu, kad Lietuvos provincija degraduoja: gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja, bet vyriausybės nariai tik kalba apie regionų politiką, bet nieko nedaro. Danija, Estija, Vokietija į regionus perkelia valstybines institucijas, kurios tampa ekonominio augimo židiniais, bet Lietuvoje to girdėti nenorima. Priešingai, kaip skelbia Statistikos departamentas visoje Lietuvoje mažėja valstybės tarnautojų jau keletą metų, tik ne Vilniuje. S. Skvernelio vyriausybė aktyviai uždarinėja valstybines įstaigas regionuose ir viską telkia išimtinai sostinėje. Jei dar 2013 m. Vilniaus apskrityje valstybės apmokamų darbuotojų buvo 114,2 tūkst., tai 2017 m. šis rodiklis pasiekė 115,6 tūkst. Naujausias pavyzdys yra 8 mln. eurų investicijos Antakalnyje archyvų saugyklai statyti. Kodėl tokia saugykla negali atsirasti Šalčininkuose, Širvintose, Švenčionyse ar bet kuriame kitame Lietuvos mieste? Kodėl saugykla turi veikti būtinai Antakalnyje, kur yra vienos didžiausių Lietuvos nekilnojamojo turto kainos ir žemė labai patraukli investuotojams?
Nesvarbu ministro, mero ar bet kurio politiko partinė priklausomybė, bet svarbu ar jis turi viziją ir geba jos siekti. Nuo to priklauso Lietuvos sėkmė. Džiaugiamės visa Lietuva, kad kažkada buvo pasistengta dėl investicijų pritraukimo, gal pagaliau atsiras sumanus politikas, kuris pasieks proveržį ir darbo politikoje ar sustabdys regionų žlugimą?
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
