JAV pajėgų pasitraukimas iš Afganistano primena 1975-ųjų Vietnamo karo pabaigą. Įvykiai rodo – prieš 46 metus duotos pamokos taip ir nebuvo išmoktos, o Vašingtonas turėjo turėti geresnį planą, išskirtiniame interviu LRT.lt teigė Hamline`o universiteto profesorius Davidas Schulzas.
Interviu Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys D. Schulzas portalui LRT.lt davė dar prieš tai, kai Talibanas užėmė Kabulą ir perėmė Afganistano kontrolę. Profesorius taip pat komentavo JAV prezidento Joe Bideno užsienio politikos kryptį, apžvelgė padėtį JAV vidaus politikoje ir neslūgstančius kultūrinius karus.
– Norėčiau pradėti nuo neseniai Vašingtono ir Berlyno sudaryto susitarimo dėl dujotiekio „Nord Stream 2“. Kongreso ilgametė politika yra prieštarauti bet kokiems europiečių energetikos susitarimams su Rusija – ar manote, kad šis susitarimas rodo, jog konsensuso tarp JAV prezidento ir Kongreso dėl užsienio politikos mažėja?
– Tradiciškai bent pastaruosius 50 metų konsensusas tarp Kongreso ir prezidento buvo didelis. Donaldo Trumpo kadencija tai aiškiai sulaužė, jis iš principo siekė savo tikslų ir perspektyvų. Todėl dabar konsensuso yra daugiau.
Tačiau šiuo klausimu tarp Kongreso ir prezidento yra nesutarimų. (...) Jie sutaria, kad nori rasti būdą, kaip sutramdyti Putiną ir Rusiją, bet prezidentas Bidenas stengiasi ir konpensuoti žalą, kurią JAV santykiams su sąjungininkais padarė Trumpo prezidentavimas. JAV, Vokietijos, NATO ir ES santykių būklė toli gražu nėra ideali.
Todėl man atrodo, kad šiuo susitarimu Bidenas norėjo pirmiausia pagerinti santykius su Vokietija, o ne sakyti „duokime ką nors Rusijai ir pažiūrėkime, ar ji bendradarbiaus“.
Nors Kongresas tam prieštarauja, demokratai kontroliuoja abejus rūmus, todėl jis (J. Bidenas, – LRT.lt) nesulauks didelio pasipriešinimo. (...) Bidenas čia stengiasi padaryti du dalykus: vėl suvesti Europos sąjungininkus ir tuo pačiu metu išsiaiškinti, kaip atkurti dvipartinį konsensusą pačiose JAV. „Nord Stream“ rodo, kad šie du dalykai ne visada lengvai dera.
– Bet ar šis susitarimas negali labiau pakenkti JAV santykiams su sąjungininkais, ypač iš Rytų Europos? Yra manančių, kad prezidentas Trumpas buvo pozityvus veiksnys šiam regionui, o po „Nord Stream 2“ susitarimo vėl kalbama, kad JAV, Vokietija ir Rusija sudaro sandorius mums virš galvos.
– Nemanau, kad Trumpui iš tiesų rūpėjo ar kad jis mąstė apie rytų europiečių interesus. Nors sunku įsivaizduoti jo planavimo procesą, abejoju, kad jis klausė, „kas geriausiai atitiktų Lietuvos ar Baltijos šalių interesus“.
Antra, neabejotina, kad „Nord Stream“ susitarimas kenkia (JAV) santykiams su Lietuva ir Rytų Europa, nes šios šalys prieštarauja projektui. Jis kenkia ir Ukrainai.
Galima leistis į kategoriškumus ir teigti, kad Vokietija ir JAV apėjo mažesnius sąjungininkus, Rytų Europą. Ir dėl ko? Kad Vokietijos ir JAV santykiai būtų geresni. (...)
– Vašingtone dažnai kalbama apie Ukrainą, tačiau kokia yra JAV politika ES nepriklausančių Rytų Europos šalių atžvilgiu, ypač Baltarusijos? Ar Vašingtone yra politinis konsensusas, ką daryti?
– Stiprus konsensusas remia sankcijas Baltarusijai. Yra ryžto ką nors daryti, nors nesu tikras, ar Bideno administracijos politika yra veiksminga. Pavyzdžiui, nežinau, ar „Nord Stream“ padeda Ukrainai, ir nemanau, kad Bideno administracija ar Vašingtonas yra pasirengę žengti toliau nei retorika ir minimalios sankcijos Rusijai, kad ji paliktų Krymą ir Donecką.
Dėl Baltarusijos nesu tikras, kokių įrankių dabar turi [JAV]. Niekas nekalba apie karinę intervenciją abiejose šalyse. Ekonominių sankcijų poveikis ribotas ir nežinau, kiek diplomatinių pastangų Bideno administracija žada skirti. (…) Nematau rimtų JAV pastangų priimti Ukrainą į NATO, (...) būtų iš tiesų įdomu, jei J. Bideno administracija dėl to didintų spaudimą.
– Dabar JAV išveda daugumą karių iš Afganistano ir Irako, neseniai Bideno administracija pateikė siūlymą, kad skelbiant karą turėtų išaugti Kongreso vaidmuo. Vieni tvirtina, kad tai prezidento silpninimas, kiti – kad pagrįstas veiksmas, nes dabar kaltę dėl karinių nesėkmių priverstas prisiimti prezidentas. Ar tai būtų veiksmingas žingsnis?
– Taip, dėl kelių priežasčių. Nuo Vietnamo karo JAV prezidentai prisiėmė per daug galios užsienio politikoje ir karo reikaluose. Mūsų Konstitucijoje numatyta, kad karą skelbia Kongresas. Pagal Konstituciją Kongresas turi gerokai daugiau karinių galių nei prezidentas.
Todėl sakyčiau, kad tai reikalingas perbalansavimas. (...) Veikiausiai būtų gerai, jei Kongresas labiau įsitrauktų ir dalintųsi sprendimų priėmimu bei atsakomybe.
Kalbant apie karą Afganistane ir Irake, dabar JAV daug diskutuojama, ką mes tuo pasiekėme. Ir neatrodo, kad iš viso ką nors pasiekėme. Ko gero, vos paskutinis JAV karys paliks Afganistaną, šalies kontrolę vėl perims Talibanas. Galbūt mes kažką atidėjome 20 metų.
Bet dabar iškyla vaizdinys iš 1975-ųjų, Vietnamo karo pabaigos. Aš ir mano karta tai pamename: tai vaizdinys virš JAV ambasados tuomečiame Saigone kybančio sraigtasparnio – karas baigėsi, mes susirinkome savo pagalbininkus, kurie tapo karo pabėgėliais, ir perkėlėme juos į jūroje esančius laivus, iš esmės bėgdami.
Stebėjome tai. Aš, būdamas paauglys, klausiau savęs – kokią pamoką mums duoda Vietnamas? Daugeliui ji buvo tokia: nepradėk karo, kai nežinai, kas nutiks. Negali sprogmenimis priversti žmonių tau paklusti, karinė jėga turi ribas. Afganistano ir Irako karo pamoka yra Vietnamo karo pamoka, kurią mes pamiršome. Į Afganistaną mes žengėme įsiutinti Rugsėjo 11-osios įvykių, bet neatrodo, kad būtume pasimokę iš nesėkmių Vietname.
Tad Bideno vykdomas karių išvedimas kai ką pykdo. Dalis sako, kad jau laikas grįžti, bet kartu tai ir pripažinimas: mums nepavyko. Iš tiesų nepavyko. Ir mums reikėjo geresnio plano, ką daryti po Rugsėjo 11-osios. Manau, tai platesnio Bideno įsipareigojimų permąstymo dalis.
Aš maniau, kad klausite, kur tie (išvedami) kariai bus dislokuoti. Na, tai tikrai suteikia JAV progą persvarstyti įsipareigojimus Rytų Europoje arba Ramiajame vandenyne. (...)
– Ar manote, kad tas pamokas galima išmokti?
– Jas išmoks būsimoji karta, o tada viskas vėl pasimirš. Neseniai man kažkas paminėjo, kad pamoka, kurią mes turėjome išmokti Afganistane, yra ta pati, kurios neišmoko rusai ir kurios neišmoko britai 19 amžiuje. Atrodo, kad Afganistanas yra pamoka, kurios trys pasaulinės galybės skirtingu metu taip ir nesugebėjo išmokti. Kas įvyks? Būsime išėję iš Afganistano ir Irako, pasikeitusi viena karta, tarkime, bus 2041-ieji ir, jei niekas nebus dramatiškai pasikeitę, bus reikalaujančiųjų, kad JAV dislokuotų savo jūrų pėstininkus kaip karinį sprendimą kokiame nors pasaulio kampe. Deja, politinė atmintis yra labai trumpa.
– Minėjote, kad Kongresas turėtų prisiimti didesnį vaidmenį užsienio politikoje. Tačiau matome, kaip priešiškai viena kitos atžvilgiu yra nusiteikusios abi partijos. Ar tai neparalyžiuotų JAV užsienio politikos?
– Nežinau, ar tai veiktų. Po Antrojo pasaulinio karo, Šaltojo karo metais, net ir nesutardamos vidaus politikoje, abi partijos rėmė vieningą užsienio politiką. Jos ašis – sovietų iššūkis.
Dabar man įdomu, ar Bidenas svarsto, kad reikėtų pasiekti konsensusą užsienio politikoje ir tikėtis, jog jis persiduos vidaus politikai. Ar, kaip jūs teigiate, nesutarimų tiek daug, kad jie persiduotų ir į tarptautinę areną.
Vis dėlto manau, kad konsensusas yra – Rusija laikoma ne draugu, galbūt ir ne priešininku, bet kažkuo panašaus. Nuo Trumpo administracijos abi partijos aiškiai sutaria, kad Kinija yra priešininkas ir varžovas.
Konsensuso užsienio politikoje yra daugiau. Prisimenu, pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2008 metais, (...) tada prezidento rinkimuose varžėsi Johnas McCainnas ir Barackas Obama. Čia, MRU, per paskaitą manęs paklausė, kuo Baracko Obamos – visi spėjo, kad laimės jis – užsienio politika skirsis nuo George`o W. Busho. Aš atsakiau, kad tiksliausiai būsimo prezidento užsienio politiką leidžia prognozuoti jo pirmtako politika. Tęstinumo daug daugiau, nei mes manome.
Bideno stilius ramesnis, labiau tarptautiškas, bendradarbiaujantis nei Trumpo. Bet pagrindiniai tikslai nepasikeitė. Kur gali keistis – niekas niekad iki galo neperprato Trumpo santykio su putinu, visi buvome sutrikę. Manau, kad Bideno administracija kuo toliau, tuo labiau užims vis griežtesnę liniją santykiuose su Putinu.
– Kongresas pradėjo klausymus tyrime dėl Kapitolijaus šturmo sausio 6-ąją. Partijos yra tokios susiskaldžiusios, kad nė negali susitarti dėl klausymų delegatų. Ar politikai turėtų atsisakyti visų tyrimų ir taip siekti daugiau vienybės politikoje?
– Net ir palikus tai užnugary, partijos netaps vieningesnės. Jos taip toli viena nuo kitos, kad turbūt joks trumpalaikis dalykas jų negali suartinti. (...) Todėl man atrodo, kad klausymai yra skirti ne Trumpo apkaltinimui, respublikonų nuomonės pakeitimui, bet išsiaiškinimui, kas iš tiesų įvyko.
(...) Tačiau demokratai tuo taip pat naudojasi, kad palenkti rinkėjus, siekdami pranašumo 2022-aisiais. Sausio 6-osios įvykiai nepatiko neapsisprendusiems rinkėjams, todėl šie klausimai gali būti pastanga ir siekiant juos palenkti.
– O pats Trumpas – juk jis tebėra įtakingas Respublikonų partijoje ir dalyje visuomenės. Ar manote, kad jis gali grįžti į politiką kituose prezidento rinkimuose?
– Jei jis nuspręstų dalyvauti rinkimuose 2024-aisiais, tikrai laimėtų Respublikonų partijos nominaciją. Ar laimėtų rinkimus – didelis klausimas. Tačiau jo laukia daug kliūčių: prieš kelis mėnesius prokurorai pradėjo baudžiamąjį tyrimą dėl jo organizacijos Niujorko valstijoje mokesčių slėpimo. „Trump Inc.“ finansiškai kenčia. Įdomu, ar po dvejų metų jis norės dalyvauti rinkimuose, ar labiau turės rūpintis savo organizacija. (...)
– JAV Aukščiausiajame Teisme yra konservatyvių teisėjų dauguma, šiuo metu kelios valstijos priima įstatymus dėl abortų suvaržymų, paslėptų ginklų nešiojimo, balsavimo teisių varžymų. Ar teisės sistema judės į konservatyvesnę, tiksliau, labiau respublikonišką pusę?
– Respublikonai pagaliau turi tai, ko norėjo 50 metų. Kai 6 ir 7 dešimtmetyje Aukščiausiojo Teismo teisėjas buvo Earlas Warrenas, teismas buvo labai liberalus, rėmė asmenines laisves, apkaltintųjų nusikaltimais teises, žmogaus teises.
Konservatoriams tai nepatiko. Ir nuo pat Richardo Nixono prezidentavimo jie tikėjosi, kad teismas taps toks konservatyvus, jog pavyks tuos sprendimus atšaukti. Kai mirė Ruth Bader Ginsburg, jos vietą užėmė Amy Coney Barrett, o pusiausvyra pasikeitė. Dabar teismo nutarimai priimami arba 5–4 persvara konservatoriams, arba 6–3.
(...) Tačiau didysis klausimas JAV yra balsavimo teisės ir abortų teisės. (Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Johnas) Robertsas niekada itin nerėmė balsavimo teisių, priėmė sprendimus, kurie jas ribojo, o konservatoriai nori atšaukti ir sprendimo „Roe vs. Wade“ byloje precedentą, kuris yra esminis, užtikrinant moterų teisę į nėštumo nutraukimą. Dėl to sprendimą išgirsime jau kitąmet.
Po 2020-ųjų rinkimų daug respublikoniškų valstijų bando priimti įstatymus, kurie ribotų balsavimo teises. Iš esmės sukčiauti. Ir tai iššūkis. Jei respublikonai varžo balsavimo teises ir Aukščiausiasis Teismas jų negina, jiems gali pavykti.
– Bidenas taip pat pasiūlė įvesti pasaulinį pelno mokestį, siūlymą parėmė G20 šalys. Ar tai gali prisidėti prie dabartinių problemų sprendimo?
– Manau, tai padėtų. Bidenui nepavyks paprastai padidinti mokesčių korporacijoms JAV, nors yra būdų, kaip tai galima padaryti. Bet globalus mokestis padėtų jam gauti pinigų programoms, kurias jis nori įgyvendinti.
Bet tai globalus iššūkis: kai kurios šalys pasipelnė dėl itin mažų mokesčių ar visiškai jų netaikydamos. Tad tai svarbu ir siekiant užtikrinti, kad korporacijos sumokėtų savo dalį.
(...) Tai susiję su pelnu, politika, galia, bet kartu tai ir bandymas rasti konsensusą, kuris padėtų šalims rasti bendrą sprendimą ir kitais klausimais, pavyzdžiui, dėl klimato kaitos.
Bidenas yra laipsniškų pokyčių šalininkas. Maži žingsneliai. Bideno instinktas skatina rasti sprendimą. Trumpo natūralus instinktas, nors jis esą parašė knygą apie sandorio meną, buvo skaldyti. Bidenas galvoja: „Mažas žingsnis šiandien dėl vieno klausimo, tada dėl kito, tada dėl kito.“ Taip atkuri pasaulinę tvarką. Pasaulinis pelno mokestis yra tų pastangų dalis.
– Kai kurios valstijos taip pat kalba apie privalomą vakcinaciją nuo COVID-19, nors daug žmonių tam priešinasi. Atrodo, kad pandemija gilina visuomenės antagonizmą, nors Bidenas nuo kadencijos pradžios pabrėžė, kad vienas svarbiausių jo tikslų – atkurti vienybę. Kaip vertinate jo progresą šioje srityje?
– Tai didelis klausimas, COVID-19 neabejotinai skaldo Ameriką. Trumpas neigė (viruso) rimtumą, kovojo su privalomu kaukių dėvėjimu, tai persidavė ir į apačią. Dabar skilimas neabejotinas: demokratai skiepijasi, remia kaukių devėjimą, respublikonai – ne.
Todėl dabar šalyje, kaip puikiai pasakė Bidenas, mes turime pandemiją tik tarp tų, kas nesiskiepija. (...) Tai tie patys žmonės, kurie nedėvi kaukių. Ir jie yra dažniausiai iš respublikoniškų valstijų, jose itin priešinamasi reikalavimams dėvėti kaukes, skiepytis ir panašiai.
Kaip tai išspręsti, neaišku. Aš esu dėstytojas ir norėčiau rudenį grįžti į auditoriją be kaukių, bet, manau, taip nenutiks. (...)
– Susipriešinimas didelis ir Lietuvoje, atrodo, lyg kultūriniai karai būtų importuojami iš JAV.
– Tikrai taip atrodo. Svarbiausias JAV eksportas yra kultūra ir dažnai tai gerai šalia idėjų apie laisvę, lygybę. Holivudas yra, ko gero, svarbiausias produktas, kurį JAV teikia visam pasauliui. Bet imame matyti, kad JAV susiskaldymas persiduoda ir kitoms šalims.
Juk JAV jo neeksportuoja, aš nesu sąmokslo teorijomis tikintis žmogus, bet imame matyti tam tikrą braižą. Pandemija, migracija, nacionalizmas – šie klausimai skaldo Prancūziją, Jungtinę Karalystę, „Brexitas“ juk kilo dėl to. Su tuo susiduria daugybė pasaulio valstybių. Lietuva taip pat – jus pasiekia migrantai. Kalbėjau su keliais žmonėmis čia atvykęs ir kai kurie sakė: „Dievulėliau, jei tai tęsis, kas liks iš Lietuvos po 10 ar 20 metų?“
Kalbino Andrius Balčiūnas, LRT.lt
