Uraganas Harvey siaubia Hjustoną ir kitas pietų Teksaso vietas. Atstatyti tai, kas sugriauta, kainuos daugybę dešimčių ar net šimtų milijardų dolerių. O kas toliau?
Stichinės nelaimės, tokios kai Harvey, iliustruoja nepaneigiamą faktą: Amerikos infrastruktūra laikosi ant plauko. Mums ne tik būtinos naujos didelės investicijos infrastruktūros būklei sunormalizuoti, bet reikalingos ir nacionalinės investicijos spręsti pavojaus gyventi rizikingesniame klimate problemą.
Vienas dalykas šiuolaikinėje Amerikoje jau tampa norma: tik pažiūrėk atidžiau į kokią nors apleistą mūsų šalies sritį ir tuojau atrasi kokį pūvantį „Naujojo kurso“ projektą ar programą. Tokių pavyzdžių yra šimtai tūkstančių: nuo tokių stambių projektų kaip Linkolno tunelis (kuriuo kasdien vis dar pravažiuoja per 50 tūkst. transporto priemonių), LaGuardia oro uostas (kasdien aptarnaujančio per 80 tūkst. keleivių) ar Grand Coulee užtvanka (vis dar penkta didžiausia elektros tiekėja šalyje) iki nesuskaičiuojamos gausybės kelių, mokyklų, paštų ir kitų smulkių projektų. Kulminaciniais „Naujojo kurso“ metais vos viena agentūra, Viešųjų darbų administracija, savo statybų projektams sunaudojo pusę visos šalies betono ir trečdalį visos šalies plieno produkcijos.
Tarp šių prezidento Ruzvelto laikų relikvijų yra ir du stambūs potvynių kontrolės rezervuarai, saugantys Hjustono centrą: Addicks rezervuaras ir Barker rezervuaras, sukurti dar 1938 metais. Kiek paremontuoti jie veikia ir šiandien – tačiau jiems reikia rimto remonto. Dar 2009-aisiais rezervuarai buvo oficialiai pripažinti turintys „itin didelę katastrofiško gedimo riziką“ dėl jų senumo ir mažo atstumo iki miesto centro. Tačiau tada pritrūko lėšų ir iniciatyvos atlikti reikiamą plataus masto renovaciją, tad buvo apsiribota šiokiais tokiais palopymais. Dėl gausaus audros Harvey lietaus, abu šie rezervuarai yra beveik pilni ir privalo reguliariai nuleidinėti vandenį, kad neišsilietų perteklius.
Tai yra visos JAV situacijos simbolinis atspindys: mes gyvename ant vos gyvų ir girgždančių pamatų, į kuriuos mūsų seneliai įdėjo daug darbo ir pinigų. O mūsų valdančioji klasė tiesiog užmerkia akis ir apsimeta, kad viskas yra gerai ir neigia būtinybę investuoti į infrastruktūrą.
Tiesa yra ta, kad, be milžiniškų valstybinių investicijų į infrastruktūrą, JAV negalėtų egzistuoti savo ypatingai klestinčios šalies forma. Visuomenėms turtingėjant, joms būtinos vis sudėtingesnės transporto, komunikacijų ir švietimo sistemos. Tam, kad nepriekaištingai funkcionuotų, oro uostams, geležinkelių tinklui, telefonijai ir internetui, mokykloms ir kitiems dalykams yra būtinas valstybės finansavimas ir reglamentavimas. Daug gyvybiškai svarbių sistemų – pvz., GPS palydovinis tinklas – ir dabar yra federalinės valdžios žinioje.
Liberalų valstybės kaip „naktinio sargo“ (t.y., minimalios ir ribotos valdžios) fantazija ir XIX a. nebuvo visiškai absurdiška, tačiau XX a. ji tokia tapo. Didžiosios depresijos metais savieigai palikta nereglamentuojama rinka sužlugo, o visuotinai priimtos kapitalistinės taupymo priemonės situaciją tik pablogino. Prireikė milžiniškų „Naujojo kurso“ projektų (kai kurie iš jų buvo didžiausi tokio požiūrio projektai per visą istoriją) ir milžiniškų išlaidų karo pramonei, kad šalis atsistotų ant pagrindo, leidžiančio augti ir vystytis.
Tačiau po ilgų ideologinių ginčių, neoliberalizmo forma sugrįžo laissez-faire koncepcija, o į viešąsias investicijas ir vėl imta žiūrėti šnairai. Nauji projektai buvo „viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės“ ir kitos prastai pridengtos dovanos stambiajam verslui. Šios investicijos vis lėtėjo, buvo neefektyviai valdomis ir siaubingai brangios. Dėl to dabar turime byrančią svarbiausią šalies infrastruktūrą, nuo Hjustono užtvankų iki Niujorko metro sistemos.
Amerikai teks sumokėti ne tik už dešimtmečius trukusį būtinų darbų atidėliojimą, bet ir išleisti infrastruktūrai daugiau dėl iššūkių, kuriuos kelia klimato kaita ir stichijos grėsmės. Jei nepadarysime tai, ką privalome, daug daugiau lėšų teks išleisti po stichinių nelaimių. Gal ir brangu visoje šalyje pastatyti naujus potvynių kontrolės projektus, tačiau tai yra kur kas pigiau nei vėliau vieną po kito atstatinėti miestus.
