Vasario 16 dieną mirė kone garsiausias XX amžiaus kardiologas Bernardas Lownas. Utenoje gimęs litvakas gydytojas kardiologas, profesorius, daugybės universitetų garbės daktaras, pirmojo efektyvaus defibriliatoriaus išradėjas, Nobelio taikos premijos laureatas, mirė likus keturiems mėnesiams iki savo šimtojo jubiliejaus.

Anūkė Arielė Lown Lewiton papasakojo, kad gydytojas susirgo plaučių uždegimu ir turėjo komplikacijų, susijusių su širdies nepakankamumu.

Tai buvo 1962-ieji metai, kai dr. Lownas, iškilus staigios kardialinės mirties tyrėjas, išvystė naują metodą, galintį atitaisyti pavojingai nenormalų širdies ritmą, taip vadinamą fibriliaciją. Tuo metu buvo laikoma, kad nekontroliuojama fibriliacija buvo atsakinga už 40 procentų visų pusės milijono mirtinų infarktų, kasmet įvykstančių Jungtinėse Valstijose. Defibriliacijos metu išskiriamas elektros impulsas, kuris nutraukia širdies ritmo sutrikimą, sukėlusį klinikinę mirtį, ir taip atnaujina normalų širdies darbą.

Šis išradimas – po dešimtmečius trukusių kitų mokslininkų ir išradėjų nesėkmingų bandymų sukurti tokį aparatą – tapo standartine gyvybes gelbstinčia technika visame  pasaulyje ir nutiesė kelią širdies operacijoms. Šis išradimas pradėjo naują gaivinimo bei širdies masažo technikos ir technologijų raidos erą, įskaitant šiuolaikinius širdies stimuliatorius ir defibriliatorius, implantuojamus nuo širdies ligų kenčiančių pacientų krūtinėse, automatiškai aptinkančius ir ištaisančius nenormalų širdies ritmą.

Ko gero, vienas garsiausių žmonių, kuriam buvo pritaikytos šios technologijos, yra ilgus dešimtmečius nuo širdies ir kraujagyslių ligų kentęs buvęs viceprezidentas Dickas Cheney, kuriam 2001 metais buvo implantuotas širdies stimuliatorius ir defibriliatorius.

Dr. Lowno aktyvi pacifistinė visuomeninė veikla buvo kur kas labiau kontroversiška, nei lygių neturinti medicininė ir mokslinė karjera. 1980 metais septyni amerikiečių ir sovietų gydytojai, įskaitant dr. Lowną ir rusų kardiologą bei asmeninį sovietų lyderio Leonido Brežnevo gydytoją dr. Jevgenijų Čazovą, Ženevoje (Šveicarija) įkūrė tarptautinį judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ (International Physicians for the Prevention of Nuclear War, IPPNW). Prieš branduolinius bandymus ir ginklavimosi varžybas pasisakantis judėjimas iki 1985 metų subūrė apie 135 tūkstančius narių iš 41 pasaulio šalies ir tais pačiais metais buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Šiandien ši organizacija vienija narius iš 64 šalių; dr. Lownas organizacijai vadovavo iki 1993 metų.

„Ši organizacija davė žmonijai reikšmingos naudos, platindama autoritetingą informaciją ir prisidėdama prie to, kad būtų suvoktos katastrofiškos branduolinio konflikto pasekmės“, – buvo rašoma Norvegijos Nobelio premijos komiteto pranešime, skelbiančiame apdovanojimą.

Premiją organizacijos vardu Osle atsiėmė jos bendraprezidenčiai dr. Lownas ir dr. Čazovas. Kiti judėjimo bendraįkūrėjai buvo Herbertas L. Abramsas, Ericas Chivianas ir Jamesas E. Mulleris iš Harvardo universiteto Medicinos mokyklos bei Michailas Kuzinas ir Leonidas Iljinas iš Sovietų Sąjungos.  

Nors organizacija tikino, kad nepalaiko nei Maskvos, nei Vašingtono puses, o tiesiog laiko atominį karą didžiausia įmanoma visuomenės sveikatos katastrofa, su kuria medicina būtų nepajėgi susitvarkyti, konservatyvūs Vakarų kritikai judėjimo lyderius vadino naivuoliais ir tikino, kad šis judėjimas yra palankus sovietų propagandininkams.

Apdovanojimas buvo laikomas itin kontroversišku dėl dr. Čazovo – Komunistų partijos Centrinio komiteto nario, asmeninio Kremliaus lyderių gydytojo, kuris prieš dešimtmetį pasisakė prieš vienintelį kitą sovietų Nobelio taikos premijos laureatą, žmogaus teisių aktyvistą Andrejų Sacharovą, kuris, būdamas fiziku, ženkliai prisidėjo kuriant Sovietų Sąjungos vandenilio bombą.

2008 metų memuaruose „Prescription for Survival: A Doctor’s Journey to End Nuclear Madness“ dr. Lownas pasakoja apie priešbranduolinio judėjimo veiklą ir teigė, kad Šaltojo karo pabaiga neišsprendė žmonijai kylančios grėsmės. „Branduolinės grėsmės pašalinimas yra istorinis iššūkis, klausiantis, ar žmonija turi ateitį šioje planetoje“, – rašė jis.  

Bernardas Lownas (tikr. Boruchas Lacas) gimė 1921 metų birželio 7 dieną Utenoje, vietos litvakų Nisono ir Belos šeimoje, kur su šeima gyveno iki 14 metų. Jo senelis buvo rabinas, o tėvas – sėkmingas verslininkas, pastatęs generatoriumi varomą malūną, o paskui ir lentpjūvę, o pagaminamos energijos perteklių atiduodavęs bendruomenei ir taip elektrifikavęs Uteną.

Kylant vokiečių į Lietuvą atneštoms antisemitinėms nuotaikoms, Utenos apskrities viršininkas, geras Nisono draugas, vis ragino jį emigruoti, kad apsaugotų šeimą. Tačiau Lownai neturėjo, kur išvykti.

„Vieną dieną iš Bostono atvažiavo žydas, kuris buvo girdėjęs apie tėvą iš jo brolio, 1905 m. išvykusio į JAV ir sėkmingai įsisukusio į avalynės verslą. Jis pasiūlė atvykti į Ameriką 1934 m., kai Čikagoje vyko pasaulinė mugė, – interviu pasakojo 2016 metais Utenoje lankęsis dr. Lownas. – Iš Amerikos tėvas grįžo pakerėtas jos dydžio, grožio ir galimybių, kurias ši šalis gali suteikti keturiems jo vaikams. Jis nenustygo vietoje, norėdamas grįžti atgal į JAV. Tačiau motina tam priešinosi. Ji manė, kad visa žydų kultūra, kurią sukūrė vietinės bendruomenės, ir Lietuvos žydų identitetas didelėje šalyje bus prarastas. Jei ji norėjo kur nors vykti, tai buvo Izraelis. Tačiau tam reikėjo gauti dokumentus iš Jungtinės Karalystės, o tai nebuvo taip paprasta. Taigi galų gale buvo tėvo viršus. Ir ačiū Dievui, nes kitaip mes turbūt nebūtume išgyvenę.“

1935 metais, kai Bernardui buvo 14 metų, šeima emigravo į Pitsfildą Meino valstijoje, kur jo tėvas ėmėsi vadovauti batų fabrikui. Bernardas 1938 metais baigė Luistono vidurinę mokyklą, 1942 m. baigė zoologijos bakalauro studijas Meino universitete, o 1945 metais  baigė medicinos studijas Johnso Hopkinso universitete. Po internatūros ir rezidentūros Niujorke, jis su žmona Louise persikėlė į Bostoną. Nuo 1961 vadovavo Harvardo instituto Širdies ir kraujagyslių tyrimo laboratorijai (Lowno širdies ir kraujagyslių centrui), 1961–91 dėstė Harvardo universiteto Visuomenės sveikatos mokykloje Bostone. Mokslinių tyrimų sritys – koronarinė širdies liga, staigi kardialinė mirtis, aritmijų, hipertenzijų gydymas, psichikos ir elgesio įtaka sergamumui širdies ir kraujagyslių ligomis.

Lounas buvo Amerikos gydytojų asociacijos, Gydytojų socialinės atsakomybės asociacijos įkūrėjas ir vadovas (1960–1970), JAV ir Kinijos gydytojų draugystės asociacijos prezidentas (1974–1978), buvo JAV ir Sovietų Sąjungos mokslinio bendradarbiavimo koordinatorius. 1988 įkūrė tarptautines organizacijas „SatelLife“ ir „ProCor“, remiančias ekonomiškai silpnas šalis. Parašė daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių.

2002 metais apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Mirdamas dr. Bernardas Lownas paliko tris vaikus, Anne, Fredricą ir Naomi, penkis vaikaičius ir vieną provaikaitį. Lownų šeima planuoja privačias laidotuves šeimos rate, apie tikslią viešų atminimo pamaldų datą praneš vėliau.