– Kaip nutarėte grįžti į Kauną, o ne į Vilnių ar kitą Lietuvos miestą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė V. Arbas.
– Kaune tuo metu buvo atkurtas VDU, sovietmečiu buvęs sunaikintas. Man patiko ši idėja. Mama gaudavo spaudą iš Lietuvos ir rado reklamą, kad universitetas ieško anglų kalbos dėstytojų. 1992 m. gyvenau Vilniuje, bet ten buvo baisu – buvo labai daug rusakalbių, kurie taip niekada ir neišmoko lietuviškai, o Kaunas jau buvo mano namai.
– Kai atvažiavote į Kauną, koks jis jums pasirodė?
– Kaunas man buvo nuostabiai gražus. Vaizdai skyrėsi nuo Kalifornijos – labai daug medžių, daug žalumos, parkų. Vis dėlto miestas man pirmiausia – žmonės. Kaune sutikau labai daug gerų žmonių. Tarkime, tik atvažiavus man iš kišenių ištraukė pirštines, o pirkti niekur negausi. Viena pažįstama magiškai surado man pirštines. Žmonės prižiūrėdavo, ar turiu ką valgyti, rūpindavosi, kad turėčiau kur gyventi, kartais net užleisdavo savo tuščią butą, patardavo.
– Kaune gyvenate kone trisdešimt metų. Kas jame per tą laiką pasikeitė?
– Ne taip lengva pastebėti pokyčius, kai gyvenu čia. Vis dėlto šį tą pastebiu. Gyvenau prie Senųjų kapinių, vieną vakarą grįždama namo buvau užpulta. Greičiausias kelias namo man buvo per vidurį parko. Ten buvo labai daug krūmų, šabakštynų. Nedorėliai slėpdavosi šešėliuose tarp tų krūmų. Dar užtruko šiek tiek metų, bet galų gale miestas krūmus apkarpė, teritoriją apvalė, įrengė apšvietimą ir parkas tapo jaukesnis ir saugesnis. Jis nėra visiškai saugus, bet tai būdinga kiekvienam miestui. Kaune gyvendama išmokau nevaikščioti parko viduriu. Ir chuliganų sumažėjo, su jais nebesusiduriu. Gal jie visi emigravo? Girdžiu tokių nuomonių.
– 1990 m. į Kauną persikėlėte iš Los Andželo. Kokie Kauno pranašumai prieš šį JAV didmiestį?
– Kaune nereikėjo kaip Amerikoje po tris valandas per dieną važinėti nuo vieno darbo į kitą, atsirado daugiau laisvo laiko. Man labai gera gyventi mažesniame mieste. Los Andželas man buvo per didelis. Kaunas yra pats tas – nei per didelis, nei per mažas. Viena bėda, kad pastaruoju metu praradome per daug žmonių.
– Ką Kaunas galėtų daryti, kad emigrantai grįžtų?
– Dabar jau nežinau. Gerokai šaukštai po pietų. Galbūt gerbti savo piliečius, kad bent neišvažiuotų tie, kurie svarsto apie išvykimą. Gaila, kad tinkamu laiku valdžia nepasidomėjo ankstesnių emigrantų patirtimi. Tarkime, mano tėvai būtų galėję daug papasakoti (o knygose ir pasakoja), koks tas emigrantų gyvenimas. Tegu emigrantai nepasakoja, kad išvykę jie patenka į rojų. Tik savo šalyje gali jaustis tikrai savas ir priimtas. Pasaulis nekenčia emigrantų.
– Kaip vertinate pasiūlymą, kad išvykusių vietą užimtų imigrantai?
– Amerika dėl to ir klesti, kad priima imigrantus. Atvykėliai pradeda naują verslą, rinka pasidaro didesnė. Tik Lietuvoje visi dreba, kad ateis užsienietis ir ką nors padarys. Keistoka tokia baimė.
– Pati buvote imigrantė. Kokia yra imigrantų dalia?
– Visame pasaulyje imigrantai yra nemylimi, nes darbus atlieka pigiau nei vietiniai, dėl to šie netenka darbo vietų. Ir mes Amerikoje nelabai buvome priimti. Atsimenu, buvau 12 metų, kai persikraustėme į pasiturinčių žmonių rajoną. Viena moteris pradėjo mane klausinėti apie Lietuvą, ar tėvai norėtų ten grįžti. Atsakiau, kad norėtų. „Tai tegu jie ir važiuoja iš čia“, – piktai atrėžė ji. Mane sukrėtė jos pasakymas. Net neabejoju, kad ir dabartiniai emigrantai patiria tokią neapykantą, gal net stipresnę.
Pagal lietuvišką spaudą
