Poilsiautojų pamėgta Kuršių nerija Lietuvoje žavi ne tik savo gamta: joje nemaža ir istorinių paslapčių, kurias mokslininkai mėgina ištirti. Anot legendų, visai netoli Nidos 20 a. pradžioje buvo ir karo belaisvių stovykla, kurios egzistavimas iki šiol nėra nei aiškiai patvirtintas, nei paneigtas. Jos pėdsakų taip pat ieškojo ir Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai kartu su kolegomis iš JAV, o kartu surinko ir vertingos informacijos, galinčios padėti nustatyti, kaip Kuršių nerijos kopos atrodys ateityje. Apie tai tinklalapyje „VU naujienos“ pasakoja Chemijos ir geomokslų fakulteto krantotyrininkas dr. Donatas Pupienis.
Apie buvusį karo belaisvių miestelį sklando legendos
20 a. istorikai ir kraštotyrininkai įvairiuose šaltiniuose užsimena, kad netoli Parnidžio kopos esančiame Mirties slėnyje tuometinė vokiečių valdžia buvo įkūrusi prancūzų karo belaisvių stovyklą, taip „atsakydami“ į prancūzų įkurtą vokiečių belaisvių stovyklą Alžyre. Ir nors Prancūzijos gynybos ministerijos lėšomis ant Parnidžio kopos netgi buvo įrengtas belaisviams skirtas simbolinis memorialas, šią vietą tyrinėję archeologai konkrečių įrodymų apie buvusią stovyklą nerado.
„Vilniaus ir Viskonsino Eau Claire universitetų mokslininkai tyrimo metu siekė sudaryti Mirties slėnio topografinį žemėlapį bei remiantis geofiziniais tyrimų metodais nustatyti preliminarią buvusios Prancūzų karo belaisvių stovyklos vietą. Tyrimų metu skirtingo dažnio georadarais buvo atlikti neinvaziniai – geofiziniai kopų tyrimai, taip nesuardant po žeme esančių sluoksnių. Jeigu po žeme yra skirtingo tankio sluoksniai (smėlis, molis, gruntinis vanduo) ar išskirtiniai objektai (kelmas, akmuo), tokiu būdu galima atrasti mus dominančius objektus“, – pasakoja dr. D. Pupienis.
Anot jo, profesorius iš JAV Harry Jol kartu su studentais šią vietą pasirinko tyrinėdami Holokausto aukų vietas Lietuvoje ir Latvijoje. Tačiau georadarais surinkta informacija yra vertinga ir Kuršių nerijos gamtos tyrinėjimams.
„Antras tikslas – Lietuvos ir Latvijos pajūrio kopų tyrimai. Prancūzų belaisvių stovyklos „galimos“ vietos paieškos pasirinktos, nes anksčiau su profesoriumi dirbome Naglių gamtiniame rezervate (Mirusiose kopose), o Mirties slėnyje iki šiol tyrimų nevykdėme. Įdomu yra tai, kad vokiečių kartografai niekur nebuvo pažymėję Mirties slėnio, jų žemėlapiuose galima aptikti tik Tylos (vok. Tal des Shroeigens arba Tal des Sweigens) slėnį. Tačiau 1990 m. išleistame lietuvių žemėlapyje jau aptinkamas ir Mirties slėnio pavadinimas“, – apie legendomis apipintą kraštą sakė krantotyrininkas.
Rezultatai padės prognozuoti Kuršių nerijos kopų ateitį
Nors prancūzų karo belaisvių stovyklos pėdsakų ar ženklų atrasti nepavyko, tačiau tyrimai atskleidė, kad 1-2 metrų gylyje slūgso marių mergelių sluoksnis.
„Marių mergelis drėgnomis sąlygomis yra labai klampus, karbonatingas dumblas. Nors apie marių mergelius Kuršių nerijoje žinoma jau daugiau negu 150 metų, tačiau mes iki šiol nežinome jų išplitimo masto, kaip dažnai jie atsidengia“, – aiškina dr. D. Pupienis.
Marių mergelių atodanga yra pripažinta geomorfologiniu gamtos paminklu. Anot mokslininko, ji yra ypatinga, nes joje atsidengia 5000-6000 metų senumo iš marių podugnio į žemės paviršių išslėgtas karbonatingas dumblas, vadinamas gitija, kuriame galima rasti moliuskų ir žuvų fosilijų. Ilgą laiką Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojai galėjo grožėtis šalia vakarinio Parnidžio kopos šlaito buvusiomis marių mergelio išspaudomis, o jo atodangos aukštis siekė 2-3 m. Tačiau per pastaruosius beveik 20 metų marių mergelių atodanga sunyko ir jos aukštis tesiekia 0,1-0,2 m. Anot dr. D. Pupienio, atrasti marių mergelio sluoksniai džiugina tyrėjus, kadangi ateityje Parnidžio kopos papėdėje gali būti išspaustos naujos marių mergelio porcijos ir susiformuoti nauja Marių mergelio atodanga, taip keičiant vietovės kraštovaizdį.
„Marių mergeliai yra įdomus tyrimų objektas, kadangi jis suteikia naujų žinių apie Kuršių nerijos formavimąsi ir vystymąsi bei Didžiojo kopagūbrio dinamiką. Nustačius marių mergelių išspaudų liekanų amžių galima spręsti apie Kuršių nerijos migracijos greitį. Tuo pačiu, nerijai persistumiant iš vakarų į rytus, remiantis nuosėdų datavimu, galima spręsti apie kopų migracijos tempus. Įdomu yra tai, kad teoriškai toks reiškinys turėtų būti ir Lenkijos, Rusijos pakrantėse, kur yra susiformavusios smėlio baros ar nerijos su kopomis, tačiau kol kas iš kitų šalių mokslinių duomenų apie marių mergelių išspaudimo fenomeną neturime“, – aiškino dr. D. Pupienis.
Nors marių mergelio išspaudos suteikia daug informacijos apie kopų judėjimą, anot dr. D. Pupienio, kol kas sunku prognozuoti, kaip Kuršių nerijos kraštovaizdis atrodys ateityje: „Norint, kad atsirastų naujos marių mergelio išspaudos, reikia, kad smėlis kopose būtų intensyviai pustomas ir iš vakarinės Kuršių nerijos dalies būtų pernešamas į rytinę. Tačiau pastaruoju metu Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai stengiasi išlaikyti esamas kopas ir jas bando (galbūt tai tėra eksperimentas) kai kuriose vietose tvirtinti. Nereikia pamiršti, kad kopas paskutiniu metu intensyviai lanko ir poilsiautojai, kurie kartais nepaiso įspėjamųjų ženklų ir kopia į jas, taip paskatindami smėlio slinkimą link marių. Neatsakingas Kuršių nerijos parko lankytojų elgesys taip pat gali pakeisti kraštovaizdį“, – sakė mokslininkas.
