Chemikas, visuomenės veikėjas, lietuviško radijo valandėlių ir lietuviškos spaudos bendradarbis Juozas Vytautas Gaila (Gailevičius) pernai minėjo 90-ąjį gimtadienį. Gimęs Virbalyje, gimnaziją baigęs Diepholz (Vokietijoje], gyvenimo negandų buvo nublokštas į JAV. Loyola kolegijoje (Baltimore, Meryland) studijavo chemijos mokslus ir įgijo bakalauro laipsnį. 1959–1992 metais dirbo įvairiose JAV ir Didžiosios Britanijos bendrovėse vyriausiuoju chemiku, technikos direktoriumi ir įmonių vadovu. Nuo 1961-ųjų aktyviai dalyvavo JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) veikloje. Buvo JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas, po to – Krašto valdybos pirmininkas, vėliau – JAV LB Kultūros tarybos pirmininkas. Nuo 1993 metų J. V. Gaila – Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos atstovas Lietuvoje, o nuo 1996-ųjų – PLB vicepirmininkas. J. V. Gaila – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius.
Su Juozu Vytautu Gaila kalbamės apie įkvėpimą rašyti, kartų kaitą ir tikrąjį lietuviškumą.
– Sakoma, kad viskas ateina iš vaikystės. Seniai tolumoje liko gimtasis Virbalis, arkliais pervažiuota Europa, perplauktas Atlanto vandenynas. Kuris gyvenimo etapas jums buvo įsimintiniausias?
– Universiteto baigimas ir įsidarbinimas man buvo įsimintiniausi.
– „Amerika Amerika“, dainuojama patriotinėje dainoje „America the Beautiful“. O kaip jus ji pasitiko ir kuo ji jums tapo?
– Mane, nešinu dviem knygų dėžėmis pasitiko mano draugai. Amerika tapo mano namais, tačiau patys amerikiečiai jau nebedainuoja „America America“.
– Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę. Daugelis vyresnės kartos atstovų man yra sakę, kad Amerikoje nesijaučia šimtaprocentiniais amerikiečiais, o Lietuvoje juos vadina „amerikonais“. Kaip jūs jaučiatės – esate lietuvis ar amerikietis?
– Gimiau lietuviu, juo ir baigsiu savo gyvenimą.
– Aktyviai dalyvavote lietuviškoje veikloje. Kuo ji jus traukė? Ką galvojate apie šiandieninę JAV LB ir PLB veiklą?
– Galvojome, kad išeivija labiau ar mažiau įsitrauks į bendruomenės veiklą. Tikiu, kad visų kraštų lietuvių bendruomenės dirba, kiek tai yra įmanoma.
– Kas yra tas lietuviškumo kriterijus? Ką be gero kalbos mokėjimo turėtų turėti tikras lietuvis?
– Ne, tikrai neturėtume galvoti, kad gerai mokantis kalbą – jau tikras lietuvis.
– Jūsų karta, kuri tiek daug padarė, kad išlaikytų lietuvybę, visiškai neparengė savo vaikų tolesnei veiklai. Besisukančių lietuviškoje veikloje jūsų vaikų kartos atstovų matau vieną kitą. Kur jie dingo? O gal aš neteisi?
– Deja, esate teisi. Nors gal ir ne visai. Juk veikia skautai, ateitininkai...
– Kai kurie šių dienų lietuviai, atvykę į užsienį, atsiriboja nuo lietuvių bendruomenės. Kaip manote, kodėl? Gal tai kartų nesusikalbėjimas? O gal reikėtų kaltinti išplėtotą komunikacijos tinklą?
– Deja, taip. Atrodytų, kad išplėtotas komunikacijos tinklas kaip tik turėtų padėti kartoms susikalbėti. Deja… Tačiau ne vien lietuviai yra tokie, visas pasaulis toks. Kartų nesusikalbėjimas matomas ir kitose tautose.
– Kas džiugina ir kas liūdina jus šiandieninėje Lietuvoje?
– Liūdina, kad milijonas žmonių apleido Lietuvą, bet džiugina, kad pagaliau Lietuva laisva ir tie, kas pasiliko savo šalyje, yra verti pagarbos.
– Jus visą gyvenimą lydi Birutė. Kur susitikote? Kokia tai paslaptis – visą gyvenimą nugyventi kartu?
– Pasimaišė man jauna mergina Birutė Petkutė, gimusi Amerikoje. Mano tėvai gyveno Baltimorėje netoli jos namų. Kai grįžau iš kariuomenės, susipažinau su ja ir pradėjome draugauti. Ketverius metus studijavau, tada susituokėme. Susilaukėme dukros Nidos, kuri dažnai „trankosi” po Lietuvą. Retai buvau namuose, sakydamas kalbas lankiau JAV LB apylinkes.
Duktė pastebėjo, kad motina praranda atmintį. Man tai buvo didžiausias smūgis: visiškai nustojau rašyti, numečiau ir jau įpusėtą knygos rankraštį.
– Smagu „pavartyti“ jūsų veidaknygę („Facebook’ą”). Įdomiai, su humoru pasakojate apie kasdienius savo gyvenimo nuotykius. Netrūksta jums ir saviironijos. Kas jums yra facebook’as – bendravimo, susitikimo vieta ar saviraiškos priemonė, o gal tiesiog laiko leidimas?
– Norint sudominti skaitytoją, tenka įvelti savo gyvenimo nuotykius. Man, ne rašytojui, „Facebook’as” yra saviraiškos priemonė, o ne laiko leidimas, nes to laiko mažai beturiu.
– Sakoma: „Jei gali nerašyti, nerašyk“... Kadangi vis tik rašėte, drįstu teigti, kad nerašyti negalėjote. Ir reikia pasakyti, kad skaityti tai, kas jūsų parašyta, yra įdomu. Kas jus mokė rašymo meistrystės?
– Mano tėvai buvo beraščiai ir aš nebuvau geras mokinys nei pradinėje mokykloje, nei gimnazijoje. Lietuvių kalbos mokytojai gimnazijoje dažniausiai man rašydavo du pažymius: už gramatiką – trejetą su „geležinkeliu” ir penketą – už turinį. Gyvendamas JAV rašinėjau „Darbininko“ laikraščiui, po to – „Draugui“. Deja, žmonos demencija nutraukė mano rašymus.
– Kaip rašote? Laukiate įkvėpimo ar turite rašymo ritualą – kasdien numatytą valandą sėdate prie darbo stalo?
– Esu netvarkingas, apsikrovęs kompiuteriais, dažniau dirbantis su akcijomis. Rašymo ritualo neturiu, bet kartais įkvėpimą lyg ir pagaudavau.
– Koks įvertinimas jums yra svarbiausias?
– Patenkinti skaitytojus ir galbūt kada nors ateityje istorikai papildys savo žinias apie tuos, kas turėjo bėgti iš savo gimtųjų namų.
– Ką pensininkas, pasiekęs į 90-mečio viršūnę, veikia dabar?
– Vargstu su knyga. Televizijoje seku, kaip šiame gražiame krašte gamta žmones užkrečia baisiomis ligomis, ne tik daužomos istorinės statulos, bet ir žudomi kalti bei nekalti...
Kalbėjosi Laima Apanavičienė, „Draugas“, 2020-ųjų liepa
Nuotraukos iš J. V. Gailos asmeninio archyvo
