Janina Udrienė, JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Krašto valdybos narė, vasario 16-ąją šventė garbingą sukaktį. Tie, kas nors truputį yra susipažinę su JAV LB veikla, net jei asmeniškai nepažįsta gerbiamosios Janinos, tikrai yra girdėję šios darbščios moters pavardę.  Lietuviškas identitetas jai nėra vien tušti žodžiai. Nuo jaunystės aktyvi visuomenininkė Janina daug širdies ir laiko skyrė ir tebeskiria lietuvybei puoselėti bei išsaugoti. Ji ir šiandien uoliai dirba JAV LB valdyboje, neatsisako talkinti Dievo Apvaizdos parapijai, jai rūpi lietuvių jaunimo ateitis. Su Janina Udriene kalbamės apie nelengvą patirtį bėgant nuo komunistinio smurto, įsikūrimą JAV, kartų konfliktą ir nenuilstamą darbą lietuvybei puoselėti bei išlaikyti.  

– Nors aplink siaučia virusas, gyvenimas vietoje nestovi. Kaip gyvenate užkopusi į metų aukštumą?

– Kai dirbau profesinį darbą, auginau vaikus, tvarkiau namus ir prisidėjau prie lietuviškos veiklos vis galvodavau: „Kai išeisiu į pensiją, tikrai pailsėsiu.“ Tačiau tokios mintys nepasitvirtino. Neturiu laiko viską, ką reikia, atlikti ir tikrai nenuobodžiauju nė minutės.

– Sakoma, viskas ateina iš vaikystės. Trumpai papasakokite apie ją.

– Gimiau Kaune pirmos rusų okupacijos laikais. Mane krikštijo vokiečių okupacijos metu. Tada, beveik prieš pat bolševikų antrą okupaciją, prieš naujus trėmimus į Sibirą, mano šeima bėgo į Vakarus, nes tėvas sužinojo, kad atsidūrėme tremiamųjų sąraše. Tuomet buvau tik trejų metukų.

Kelionė buvo žiauri. Mes atsidūrėme tarp besitraukiančių vokiečių ir puolančių rusų.  Kelionėje mirė mano teta (mamos sesuo, ji gyveno su mumis), o tėvas vokiečių buvo paimtas apkasų kasimo darbams. Mama, nusilpusi nuo plaučių ligos, liko su trimis vaikais – mano penkiolikmete sese, penkerių broliuku ir manimi. Reikėjo slapstytis nuo bombų, rusų kareivių žiaurumų, saugotis siaučiančių ligų, ieškoti maisto ir būsto priglausti pavargusius kūnus. Šioje ilgoje kelionėje labai padėjo tai, kad mama mokėjo rusų ir lenkų kalbas. Ši baisi, beveik metus trukusi kelionė iškankino mus visus, ypač mamą.  

Pagaliau, jau po karo, pasiekėme pabėgėlių stovyklą Berlyne. Į tą pabėgėlių stovyklą atvažiuodavo komunistų pareigūnai, jie įsakinėjo mums, “pabaltijiečiams” grįžti į savo kraštus, esą karas jau pasibaigė. Kai kurie žmonės buvo išvežti į „komunistinį rojų“, kiti slapstėsi ir priešinosi. Padedant Raudonajam Kryžiui ir iš susirašinėjimo su lietuviais, sužinojome, kad tėvas yra Pietų Vokietijos Biberach an der Riss miestelyje, prancūzų zonoje. Pagaliau pavyko gauti leidimą šeimoms susijungti, tad mus išleido iš Berlyno.

Vokietijoje gyvenome penkerius metus. Pradžioje lankiau lietuvių dipukų organizuotą mokyklą. Po dvejų metų, prasidėjus emigracijai į kitas šalis, teko lankyti vokiečių mokyklą. Buvau gerai pramokusi vokiečių kalbą ir atmintinai mokėjau prancūzų himną, nes miestelis, kaip minėjau, buvo prancūzų okupacijos zonoje. Kaip žinoma, po Antrojo pasaulinio karo Vokietija buvo padalinta į keturias okupacijos zonas: amerikiečių, rusų, anglų ir prancūzų.

 – Kaip sekėsi įsikurti šalyje, kuri priglaudė jus, kaip ir daugelį dipukų? Kokia buvo pradžia?

– Mano dėdė, mamos pusbrolis, parūpino mums kvietimą atvykti į Ameriką. 1950-ųjų rugpjūčio mėnesį pasiekėme Chicago.

Tėvams buvo ypač sunku – reikėjo dirbti sunkius, jiems neįprastus darbus. Reikėjo išgyventi ir aprūpinti šeimą. Aš, devynmetė, mokėdama tik kelis angliškus žodžius –  „yes“, „no“ ir „thank you“, – pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Taigi, pradžia nebuvo lengva, bet po metų jau galėjau susikalbėti ir stengiausi atidžiai įsiklausyti per visas pamokas.

– 34 metus dėstėte matematiką angliškose mokyklose, esate vadovėlių autorė. Kodėl pasirinkote studijuoti tiksliuosius mokslus?

– Baigusi gimnaziją, pradėjau studijuoti Loyola University (Chicago) ir po ketverių metų gavau matematikos bakalauro laipsnį. Pasirinkau tiksliuosius mokslus, nes man labiau patiko spręsti uždavinius nei rašyti kūrybinius rašinėlius arba analizuoti eilėraščius. Atsimenu, gimnazijoje per anglų kalbos pamokas kiekvieną rudenį reikėdavo rašyti rašinėlius tema „Kaip praleidai vasaros atostogas?“ arba „Ką tau reiškia Halloween?“ Mūsų šeima vargingai gyveno, tad jokių įdomių atostogų niekada neturėjome, nes pinigai buvo skirti vien buitiniams reikalams. O Halloween šventė man absoliučiai nieko nereiškė. Be to, mokytojai niekada nenurodė jokių gairių, kaip tas temas būtų galima plėtoti.

Galvojau studijuoti chemiją. Tačiau kai vieno laboratorinio eksperimento metu patyriau sprogimą, tą galimybę išmečiau iš būsimų studijų sąrašo. Vėliau, įgijusi magistro laipsnį, dirbau lektore Schoolcraft Community College Matematikos fakultete Detroito priemiestyje. Šiame koledže šalia kitų kursų savo studentams išdėstydavau pirmų dvejų metų universiteto programą. O rašyti, nors anksčiau tai laikiau sunkiu darbu, reikėjo gana daug, mat teko dirbti ir įvairiuose akademiniuose komitetuose bei profesinėse sąjungose. Ten buvo reikalaujama rašyti pranešimus, įvairias apžvalgas ir panašius raštus.

– Jau daug metų visą laisvesnį laiką skiriate lietuvybei puoselėti. Kaip įsitraukėte į šią veiklą?  

– Kai dar gyvenome Chicago, visa mano socialinė bei visuomeninė veikla buvo susijusi tik su bendraamžiais lietuviais. Draugių paskatinta įsitraukiau į Ateitininkų organizaciją. Ta veikla padėjo suformuoti mano pasaulėžiūrą, sudarė sąlygas susipažinti su kitais jaunais lietuviais. Buvo smagu eiti į susirinkimus, klausyti įdomių paskaitų, dalyvauti diskusijose, šokti bei juoktis kartu. Tada net į galvą nešaudavo, kad mūsų tautinė tapatybė gali išnykti, jei nedėsime pastangų jai išlaikyti.

Ištekėjusi ir persikrausčiusi į Detroitą (Michigan), tuojau įsitraukiau į lietuvišką veiklą. Man net nereikėjo ieškoti bendraminčių, sulaukiau kvietimų dėstyti lituanistinėje mokykloje, dalyvauti Ateitininkų sendraugių veikloje bei globoti moksleivių ateitininkų Karaliaus Mindaugo kuopą.

Sutikau būti tik atsargine mokytoja. Juk visą savaitę dirbus pedagoginį darbą, nebelikdavo energijos ruoštis savaitgalio pamokoms ir jas vesti.

Tačiau su moksleivių ateitininkų kuopa dirbau daug metų. Visada įsiklausydavau į gimnazistų mintis diskutuojant jaunimui aktualiomis temomis. Rengdavome išvykas, kurios praplėsdavo moksleivių akiratį. Jaunimas leido gražų laikraštėlį „Šauklys“. Kai šiek tiek paaugo mano vaikai, surengiau kelias jaunučių ateitininkų stovyklas Dainavoje. Mūsų kūrybinga darbo grupė, pedantiškai vadovaujant dr. Romualdui Kriaučiūnui, parengė labai patrauklų jaunučių-jaunių veiklos vadovėlį.

Buvau ir Ateitininkų sendraugių skyriaus pirmininkė. Kvietėme paskaitininkus, rengėme meno parodas, literatūros ir poezijos vakarus bei šaunų pokylį su koncertu Užgavėnių proga. Atlikėjus iš kitų miestų šiltai priimdavome savo namuose. Baigiantis metams organizuodavome iškilmingas Šeimos šventes, jose būdavo skaitomi pranešimai, rengiami įdomūs, kartais juokingi pasirodymai. Gaila, tačiau šiuo metu ateitininkų veikla Detroite yra nutrūkusi.

Beje, Detroite, turinčiame gražią Dievo Apvaizdos parapiją, jaukią bažnyčią, klases lituanistiniam švietimui ir didžiulį Kultūros centrą, man teko prisidėti prie Pastoracinės tarybos, mat pirmtakų jėgos po truputį seko. Pastoracinės tarybos pirmininkės (o vėliau – kitas) pareigas, ėjau dvylika metų. Prie jų veiklos prisidedu ir šiomis dienomis, kai reikia pagalbos.

– Kur ir kaip įsitraukėte į JAV LB veiklą? Kaip galėjote prisidėti?

– JAV LB Detroito apylinkės veikloje visada dalyvavau kaip šios organizacijos narė. Vėliau buvau įtraukta į valdybos gretas ir talkinau švietimo reikalais. Apie 1994-uosius pirmą kartą buvau išrinkta į JAV LB Tarybą. Nepaprastai gerą įspūdį man paliko visapusiškai išsilavinę vadovai, eruditai: Algimantas Gečys, Vytautas Kamantas, Arvydas Barzdukas, Elona Vaišnienė, Vytautas Kutkus, Romualdas Kriaučiūnas bei kiti aktyvūs JAV LB Tarybos nariai. Pastaruoju metu esu JAV LB Krašto valdybos narė, atlieku visą virtinę darbų, užgulusių mano pagyvenusius pečius. Susipažinau su jaunais patriotais, į Ameriką atvykusiais jau po 1990-ujų. Jų įsitraukimas į bendruomenę – tarsi atgaiva ir garantas, kad JAV LB išliks gyvastinga.

Dauguma JAV LB apylinkių pirmininkų jau yra būtent tos jaunos kartos atstovai, kaip ir daugelis LB Tarybos bei Krašto valdybos narių. Mūsų, vyresniųjų, pareiga – padėti būsimiems lyderiams pažinti „Lietuvių Chartos“ principus, kilnius LB tikslus, jos tradicijas bei struktūrą. Tam tikslui teko suredaguoti patrauklų vadovėlį „Ką veikia JAV Lietuvių Bendruomenė?“ Taip pat dalyvavau kuriant dar du vadovėlius: „Ką veikia JAV LB Taryba?“ ir „JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto valdybos narių pareigybės“.

Žinoma, kad suvoktum Lietuvių Bendruomenės veiklą, galima skaityti organizacijos įstatus, tačiau naujokui daug patraukliau pažvelgti į keletą puslapių, kuriuose logiškai išaiškinama visa plati LB veikla bei struktūra. Beje, leidinys iliustruotas spalvotomis nuotraukomis. Esu girdėjusi gerų atsiliepimų apie šiuos projektus, todėl kasmet juos atnaujinu.

Vėliausias projektas, kuriuo teko rūpintis, – JAV LB Strateginio plano parengimas. Tai labai svarbus projektas siekiant užtikrinti organizacijos tęstinumą. Žinoma, to darbo nebūčiau atlikusi be ypatingos darbo grupės, kurioje aktyviai dalyvavo kelių kartų atstovai.

 – Kai kurie lietuviai, atvykę į užsienį, atsiriboja nuo lietuvių bendruomenės. Kaip manote, kodėl?

– Manau, kad atsiribojimas pradedant gyvenimą svečioje šalyje vyksta vien praktiniais sumetimais – pirmiausia reikia pasirūpinti išgyvenimu ir šeimos išlaikymu. Matau, kad suradus patikimus gyvenimo šaltinius ir patogiau įsikūrus, atsiranda poreikis grįžti prie savo šaknų ir ieškoti būdų neprarasti savo tautinės kilmės. Daug naujai atvykusių šeimų pirmiausia ieško lietuviškos mokyklos savo vaikučiams, o tuomet jiems į pagalbą skuba JAV LB Švietimo taryba, išplėtojusi mokyklų tinklą, parengusi mokymo programas. Po to ieškoma lietuviškų centrų ir pamažu įsitraukiama į jų veiklą. Taip paprastai nutinka, jei naujai atvykusieji nėra vien vartotojai o linkusieji dalytis.

Esu labai laiminga, kad galėjau susipažinti ir bendrauti su daugybe įdomių, neseniai atvykusių žmonių, kurie praturtino ir mano gyvenimą. O tokių, kas visiškai atsitraukia nuo lietuvių bendruomenės, manau, visada buvo ir bus. Dipukų kartoje taip pat buvo daug atvykėlių, kurių vaikai greitai „suamerikonėjo“, ir jiems nebuvo svarbu jungtis prie savo tautinės šeimos.    

– Spaudoje (ir ne tik) vis mėginama skirstyti: dipukai, trečiabangiai. Tačiau, norime to ar nenorime, reikia gyventi vieniems šalia kitų. Ar nejautėte kartų konflikto?

– Didelio konflikto nepatyriau, juk mėginame vieni iš kitų pasimokyti. Žinoma, nauji imigrantai šiek tiek skiriasi. Pvz., savanoriavimo sąvoka jų sąmonėje dar nevisiškai įsišaknijusi,  taip pat, kaip ir piniginių aukų skyrimas tauriems tikslams. Taip pat pastebiu, kad vis mažiau jaunų žmonių teikiasi apsiimti pareigas, aukoti savo laisvą laiką. Esama ir komitetų, veikiančių be pirmininko, nes neatsiranda norinčiųjų jiems vadovauti. Matyt, tai labai susiję su atsakomybe. Anksčiau žmonės varžėsi dėl tokių pareigų, buvo galima rinkti iš daugybės kandidatų. Dabar kur kas sunkiau rasti žmonių, kurie apsiimtų vadovauti ir tesėtų duotus pažadus.

     – Dirbate su skirtingo amžiaus ir poreikių bendruomenės žmonėmis. Kodėl svarbu atsižvelgti į įvairius poreikius? Su kokiais iššūkiais susiduriate? Kaip juos įveikiate? 

– Man didžiausiu iššūkiu tampa kai kurių žmonių nepareigingumas, kai nesilaikoma žodžio pažadėjus atlikti vieną ar kitą darbą, ignoruojama atsakyti į elektroninį laišką ar telefono pranešimą. Regis, taip paprasta tuoj pat atsakyti, paaiškinti padėtį, susitarti dėl darbo atlikimo. Organizacinės disciplinos stoka apsunkina darbą.  

Kita vertus, suprantu, kad jaunimas turi daug kitokių įsipareigojimų ir jų visuomeniniam darbui skirtas laikas yra ribotas. Kiekvienas, prieš įsipareigodamas eiti vienas ar kitas pareigas, turėtų apsvarstyti, kiek laiko jis galės tam skirti ir ar tikrai galės atlikti pažadėtus darbus.

– Šiemet JAV LB švenčia 70-metį. Kaip, žvelgiant jūsų akimis, bendruomenė pasikeitė per šį laikotarpį?

– Prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, JAV LB nariai ne tik rūpinosi, kaip išlaikyti lietuvybę, bet ir nepaprastai daug dirbo siekdami, kad Lietuva būtų laisva. Kiek laiškų prirašyta JAV Kongreso nariams, vyriausybei (administracijai) bei žiniasklaidai, aiškinant apie Lietuvos neteisėtą okupaciją! Kiek organizuota demonstracijų! Kiek atsakinėta į žurnalistų klausimus! Ypač efektyviai dirbo JAV LB Krašto valdybos nariai, gyvenantys arčiau Washington DC. Jie surengė net kelis susitikimus su JAV prezidentais, publikavo rašinius šalies spaudoje. Turėdami išskirtinai svarbų  tikslą, visa tai jie atliko su dideliu entuziazmu ir nepalaužiama viltimi. Taip buvo ir Sąjūdžio laikais, Lietuvai atkuriant nepriklausomybę.

Šiuo metu, kai Lietuva laisva (nors visada reikia budėti), veiklos kryptis labiau krypsta į lietuvybės išlaikymą – siūlomi įdomūs renginiai, skatinamas šiltas tarpusavio bendravimas, palaikant nenutrūkstamą ryšį su Lietuva. Taip pat džiugina LB Krašto valdybos pastangos naudoti naujausias technologijas. Štai naudojant „Zoom“ platformą į konferencijas galima suburti po visą šalį išsibarsčiusių JAV LB apylinkių valdybų narius. Neseniai vykusioje konferencijoje dalyvavo net 50 apylinkių  atstovai.

Valdyba taip pat leidžia  išsamų internetinį LB naujienlaiškį lietuvių ir anglų kalbomis, jis pasiekia daugybę žmonių. Dėmesys apylinkėms bei plačiai lietuvių visuomenei yra svarbus reiškinys siekiant vienyti visus JAV lietuvius.

  – Regis, neturite laiko poilsiui. Gal galite papasakoti, kaip atrodo jūsų darbo diena? Ar turite rutiną/dienotvarkę?

– Mano dienotvarkė labai paprasta: rytinis laikraščių skaitymas ir kavos puodelis. Tai – didžiulis „liuksusas“ išėjus į pensiją. Kai dirbau ir auginau vaikus, negalėjau sau to leisti. Po pusryčių – mankšta, naudojantis „Zoom“ programa. Po to sėdu prie kompiuterio ir didelę dalį dienos dirbu su projektais bei atlieku kitus darbus, susijusius su mano JAV LB einamomis pareigomis.

Vakarienės metu su vyru aptariame įvairiausias problemas – politines, vietos apylinkės, mūsų parapijos, Lietuvos bei išeivijos lietuvių. Niekada nepamirštame  pasidžiaugti mūsų puikiais sūnumis, jų gražiomis šeimomis bei mūsų nuostabiais anūkais. Baigiantis dienai jau retai dirbu, nebent būna suplanuotas koks nors nuotolinis posėdis (beje, pastaruoju metu jų yra gana daug). Dar šiek tiek pažiūriu televizorių arba ką nors paskaitau. Šiuo metu skaitau knygą apie Thomo Jeffersono ir Johno Adamso draugystę. 

 – Ko palinkėtumėte JAV LB, jos dabartiniams ir būsimiems nariams bei vadovams?

– Nariams palinkėčiau dalytis savo kūrybinėmis ir organizacinėmis jėgomis, nebūti vien vartotojais. Juk daug maloniau pačiam padaryti ką nors naudinga, prasminga, o ne tik naudotis tuo, ką kiti padarė.

Vadovaujantiesiems, pasiryžusiems eiti atsakingas, svarbias pareigas įvairiose srityse – kultūros, mokslo, religinių, socialinių, švietimo, visuomeninių, informacijos, jaunimo, organizacinių ar ekonomikos reikalų, – linkiu ištvermės, kūrybinių idėjų, darbingų ir pareigingų kolegų.

Visiems vadovams linkiu būti geriems šaukliams, pritraukiantiems gausybę jaunų žmonių, nes nuo jų priklausys šios Bendruomenės ateitis. Krašto valdybos pirmininkui linkiu aiškios vizijos, neišsenkančios energijos ir Dievo palaimos vedant JAV LB lietuvybės išlaikymo keliu, kuriame branginame savo kilmę ir saugome savo tautinį lobį, tuo praturtindami save ir visus tuos, kurie vienijasi su mūsų, lietuvių, šeima.

Laima Apanavičienė, „Draugas“, 2021-ųjų vasaris

Nuotraukos iš Janinos Udrienės asmeninio archyvo