Connecticut Lyric Opera (CLO) sėkmingai dirbanti lietuvė solistė Jūratė Švedaitė, kompozitoriaus Jono Švedo anūkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo bakalauro ir magistro laipsnius, dainavo su Lietuvos ir Kauno kameriniais orkestrais, ansambliais „Banchetto musicale“ ir „Lietuva“ . 1998 metais išvykusi į JAV, tęsė savo kūrybinę veiklą. Apie profesinės sėkmės istoriją, lietuviškos muzikos sklaidą Amerikoje bei garsųjį senelį kalbamės su dainininke (operos sopranu) ir pedagoge Jūrate Švedaite.
– Jums yra tekę Lietuvoje atidaryti XV tarptautinį muzikos festivalį ,,Sugrįžimai”, į kurį kviečiami lietuviai menininkai, gyvenantys užsienyje. Kaip jus, sugrįžusią į tėvynę po daugelio metų, sutiko Lietuva?
– Labai jaudinausi, nes nežinojau, kaip mane sutiks muzikos visuomenė, žiūrovai… Nors dainuoju garsiose pasaulio salėse su žinomais orkestrais ir dirigentais, turėjau įtikinti Lietuvą, kad galiu dainuoti. Po koncerto žiūrovų, kritikų ir mano kolegų muzikų atsiliepimai buvo tokie, kokių aš, tiesą sakant, net nesitikėjau. Klausytojai mane sutiko nepaprastai šiltai, koncertas žiniasklaidos buvo gerai įvertintas, iš karto buvau pakviesta jau kitąmet dalyvauti ne tik „Sugrįžimuose”, bet ir Pažaislio muzikos festivalyje.
– Senokai gyvenate Amerikoje. Papasakokite, ką veikiate, kuo užsiimate?
– Esu CLO solistė, dainuoju su New England Connecticut Virtuosi kameriniu orkestru, koncertuoju su Eastern Connecticut Symphony orkestru ir t. t. Dainuoju ne tik JAV, bet ir kitose pasaulio šalyse.
Taip pat dirbu pedagoginį darbą – esu Connecticut College Dainavimo klasės docentė. Laimė, kad galiu derinti abu – dainavimo ir dėstytojos – darbus.
Gimiau po laiminga žvaigžde, nes kur tik pasisuku, manęs jau laukia darbas ir galimybės. Atvykusi į JAV, muzikos mokykloje pradėjau mokyti dainavimo. Ar ne likimo dovana? Tuo metu mokykla gavo lėšų profesionaliai operai pastatyti ir mokyklos direktorius manęs paprašė padainuoti motinos vaidmenį Gian Carlo Menotti operoje „Amahl and the Night Visitors“. Mane išgirdo CLO dirigentas Adrianas Sylveenas ir pakvietė atlikti Michaelos vaidmenį Georges Bizet operoje „Karmen“. Vėliau buvau pakviesta atlikti Rosinos partiją Gioachino Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Nuo to laiko tapau nuolatine CLO dainininke.
– Nors jau seniai gyvenate JAV, lietuvių visuomenė apie jus daugiau sužinojo tik tada, kai buvote pakviesta koncertuoti Maironio 150-ųjų gimimo metinių renginiuose.
– Apie mane žinojo New York ir Connecticut lietuvių bendruomenės. Esu koncertavusi ir Lietuvos generalinio konsulato New York renginiuose, bet daugeliui lietuvių iki šiol nesu labai žinoma.
– Jums rūpi ne tik profesinė veikla, bet ir lietuviškos muzikos sklaida Amerikoje. Papasakokite, pavyzdžiui, apie projektą su Monadnock Chorus.
– Su Monadnock Chorus susipažinau prieš dvejus metus. Tada jie pakvietė mane kalėdiniame koncerte atlikti soprano partiją John Rutter „Magnificat“. Kolektyvo nariai pasakojo, kad pažįsta lietuvių ir jais žavisi.
Grupė choro dainininkų anksčiau lankėsi Lietuvoje. Tuomet jiems susidarė įspūdis, kad esame draugiška, svetinga, šilta, labai išsilavinusi ir kultūringa tauta. Na, o vėliau sulaukiau jų prašymo padėti surengti lietuviškos muzikos koncertą ir vėl drauge dainuoti. Negalėjau ne tik atsisakyti, bet ir pajutau didelę atsakomybę bei norą dalyvauti šiame projekte.
Nors esame maža tauta, turime nepaprastai turtingą ir įdomią istoriją bei kultūros ir meno tradicijas, kuriomis galime dosniai pasidalinti su pasauliu.
– Esate kilusi iš garsios muzikų šeimos. Be abejo, tai turėjo įtakos renkantis gyvenimo kelią.
– Taip. Mano senelis – kompozitorius J. Švedas. Tiesa, jis mirė, kai buvau labai maža, tačiau vieni pirmųjų mano vaikystės prisiminimų – vargonų muzikos klausymasis su seneliu Vilniaus arkikatedroje. Tai, matyt, ir buvo mano meilės muzikai istorijos pradžia. O gal mano gyvenimo kelias buvo parinktas dar prieš man gimstant? Mama sako, kad gimiau dainuodama. Tikriausiai tai tiesa, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos ir dainų.
Be to, užaugau scenoje. Valstybinio dainų ir šokių ansamblio ,,Lietuva“ įkūrėjas buvo mano senelis, bet mūsų šeimoje buvo ir daugiau menui atsidavusių žmonių. Mano mamos mama Zofia Wernicka-Gulewicz (buvusi Varšuvos teatro primabalerina) buvo lenkų liaudies dainų ir šokių ansamblio „Vilija“ Vilniuje viena steigėjų ir ilgametė choreografė.
– Ar savo repertuare turite J. Švedo kūrinių?
– Daugelis muzikų Lietuvoje mano senelį J. Švedą vadina lietuviškos tautinės muzikos patriarchu. Nuo pat vaikystės klausausi ir dainuoju lietuvių liaudies dainas. Nors senelis yra parašęs nedaug solinių dainų, aš visada, jei tik pasitaiko tinkama proga, stengiuosi dainuoti jo kūrinius.
Kalbėjosi Laima Apanavičienė, „Draugas“, 2013-ųjų birželis
Jūratės Švedaitės asmeninio archyvo nuotrauka
