Kelionė į JAV Vakarų pakrantę sužavi ir labai patyrusius keliautojus. Dalijamės keliais jos įspūdingiausių nacionalinių parkų apibūdinimais.
Josemičio nacionalinis parkas
„Jokia rankomis statyta šventovė negali prilygti Josemičiui“, - rašė gamtos tyrinėtojas Johnas Moore‘as, kurio pastangomis 1890 metais buvo įkurtas Josemičio nacionalinis parkas. Lankytojus stulbina 1,5 km pločio ir 11 km ilgio Josemičio slėnis, parko „Pagrindinė gatvė“, per slėnį tekanti upė, apsupta granito uolų ir arkų, kurios iškyla į 600-1200 metrų aukštį. Dauguma parko vaizdų yra tapę Amerikos landšafto simboliais – 2 695 metrų „Pusė dangaus“ viršūnė ir Kapitono uola - didžiausia granito uola pasaulyje, dukart aukštesnė už Gibraltaro uolą.
Braiso kanjono nacionalinis parkas
Braiso kanjonas - iš tiesų ne kanjonas, o nuostabus amfiteatras, nelyginant urvas be stogo, kurį milijonai metų lietaus, sniego ir ledo išduobė iš rožinių ir baltų klinčių uolų. Jo keistų, net bauginamų formų smailės ir kolonos, primenančios lyg nelaimę pranašaujančius stalagmitus, iškyla iš po žemės, unikalios savo įstabiais mineralų atspalviais ir nestabiliomis formomis. Šie keisti dariniai paaiškinami paprastai - išsiveržus žemutiniams sluoksniams, viršutiniai sunkesnieji sluoksniai liko nepakitę, tvirti. Pajutų indėnai šventai tikėjo, jog šios uolos - tai pirmykščiai gyventojai, paversti akmenimis dėl savo piktų darbų, įšaldyti laike amžiams kerštingojo dievo. Tarytum debesų dariniai, keistų formų smailės įgyja vis kitą pavidalą, priklausomai nuo žiūrovo - vienam jos primena žirafą, kitam - Elvį Preslį, nors kai kurios aiškiai atspindi lankus, tiltus ar akutes duryse. Iliuzinis kanjonas buvo pavadintas mormono naujakurio Ebeneezerio Bryce'o garbei, kuris 1870 m. visomis išgalėmis stengėsi auginti gyvulius šioje atšiauraus klimato vietovėje.
Siono nacionalinis parkas
XIX amžiaus mormonų naujakuriai, išvydę vertikalius monolitus, stačias 600-900 metrų aukščio kanjono sienas ir gamtos stichijų išgraužtas uolas, nusprendė, jog tai pažadėtoji žemė, „Dievo sukurtos šventyklos“, todėl jie pavadino šį kraštą Sionu. Gal tas pavadinimas jums pasirodys kiek hiperbolizuotas, bet neskubėkite daryti išvadų, kol išvysite jį savo akimis. 368 kv. km parko vertikalioji plokštuma - ypač įspūdingas Siono kanjono tarpeklis, kurio ryškiomis spalvingomis smiltainio uolomis numarginti milijonai atvirukų - reiškia, jog dauguma parko lankytojų visą jį mato iš kanjono apačios. Bet kuris čia atsivėręs vaizdas paaiškina Siono pravardę – „vaivorykštinių kanjonų šalis“, nes geležies oksidas ir kiti smiltainio mineralai spindi raudonomis, rožinėmis, violetinėmis, geltonomis ir oranžinėmis spalvomis.
Monumentų slėnis
Jūs čia jau esate buvę. Visa tai nesunkiai atpažinsite - jau matėte šiuos klasikinius vaizdus daugybėje vesterno filmų, serialų, reklamų ar plakatų. Visa tai prasidėjo nuo Johno Fordo filmo „Pašto karieta“ (Stagecoach), kuris padėjo pigių filmų aktoriui Johnui Wayne'ui pakilti iki Holivudo žvaigždžių lygio. Vėliau sekė kiti jo filmai, kurie šį atšiaurių vėjų nutalžytų kalnų, 300 metrų aukščio stalkalnių ir raudonos uolos monolitų gamtovaizdį pavertė neišdildomu Senųjų vakarų simboliu. O navajų genties indėnai išrinko Fordą garbės nariu.
Didysis kanjonas
Nedaug pasaulyje tokių stulbinamų vietų kaip Didysis kanjonas. Pakerėtas jo grožio Johnas Moore‘as rašė: „Jis jums atrodys lyg romanas, nežemiškas savo spalvomis, didybe bei architektūrinėmis formomis, tarytum jūs atradote jį po mirties ar kitoje planetoje“. Gamta šią galingą bedugnę, kurios plotis kai kur siekia 27 kilometrus, kūrė 2 milijardus metų, pasitelkusi į pagalbą negailestingai šniokšiančią 445 kilometrų ilgio ir 1,6 kilometro gylio Kolorado upę.
„Travel Planet“ informacija
