Dauguma žmonių laukia žodžio, kuris primintų, kad dievas yra visur, tačiau kai kurie lietuviai po vaiko krikšto Čikagoje kunigui sako: „Kažin, ar dar pasimatysime“. Taip LRT projekte „Keturi milijonai“ pasakoja Švento Kazimiero seserų kongregacijos vyresnioji seselė Regina Dubickaitė.

– Kokia yra Jūsų istorija? Kaip Jūsų šeima atsidūrė Amerikoje?

– Mano tėveliai gyveno Vilkaviškio rajone, kaime, o tada prasidėjo karas. Tėveliai nusprendė pasitraukti, nes visi kalbėjo, kad Vilkaviškio rajoną bombarduos. Mūsų ir dar viena šeima persikėlė į Vokietiją, tačiau karui pasibaigus nebuvo galimybės grįžti, nes Lietuva buvo atiduota sovietams. Tėveliai ir kiti žmonės pradėjo ieškoti, kaip būtų galima nuvykti į Angliją ar Ameriką. Dauguma norėjo keliauti į Ameriką, nes žmones ten traukė laisvė ir galimybė ką nors pasiekti.

Tam, kad atvažiuotume į Ameriką, reikėjo surasti žmogų, kuris sumokėtų už kelionę, rastų darbą tėveliams ir namus, kur galėtumėme gyventi. Radome moterį, kuri turėjo lietuviškų šaknų, bet buvo amerikietė. Ji mus atvežė į Springfildą, Ilinojų. Ji tėveliams surado paprasčiausius darbus, nes jie nemokėjo anglų kalbos. Tada mes atsikraustėme į Sent Luisą.

Vasarą savo parapijoje mes mokėmės lietuvių kalbos, rašėme diktantus, mokėmės istorijos ir dažnai dejuodavome tėveliams, esą kol visi vaikai atostogauja, mes einame į mokyklą. Tėveliai vis sakydavo, kad angliškai kalbėti niekada nepamiršime, o, jei nesimokysime, lietuvių kalbą pamiršime.

– Kiek čia atvykę lietuviai prisirišo prie bažnyčios?

– Bažnyčia buvo kultūros, tikybos ir lietuviškumo centras. Turėjome susibūrimus, kur tėvai lošdavo kortomis, moterys sėdėdavo, kalbėdavosi, o mes, vaikai, žaisdavome. Tėvai visą laiką sakė, kad tarpusavyje kalbėtume lietuviškai, kad nepamirštumėme Lietuvos.

Kai Lietuva tapo laisva, pirma mintis man buvo grįžti. Grįžau 1992 metais – tai buvo pirmas kartas Lietuvoje. Negaliu išreikšti žodžiais, ką tuo metu jaučiau širdyje. Kai nuvažiavome į tą vietą, kur mano tėveliai turėjo savo namus, žinoma, viskas buvo sugriauta, buvo likę tik laukai. Toje vietoje buvo mažas ežerėlis, apie kurį, pamenu, mama nuolat kalbėdavo. Atvykusi ten visiems pasakiau, kad leistų man pabūti vienai.

Grįžusi į Ameriką supratau, kad turiu grįžti ir atiduoti ką nors seselėms, Pažaisliui, Lietuvai. Aš daug kartų grįžau į Lietuvą ir su seselėmis dalinausi savo patirtimi, padėjau joms, atvežiau to, ko joms reikėjo.

– Kaip Jūs tapote sesele? Jūsų vaikystėje jos buvo šalia Jūsų?

– Taip, mes gyvenome netoli, mamytė gavo darbą parapijoje, todėl būdamos tarp jų mes jautėmės kaip namuose. Sekmadieniais ateidavome pas jas žiūrėti televizoriaus ir daugiau išmokti angliškai. Mamytė vis juokaudama klausdavo, ar būsiu vienuole. Kai buvau aštuoniolikos metų, reikėjo rinktis. Aš jaučiau potraukį į religinį gyvenimą, nes norėjau daryti gera, pasiaukoti, norėjau būti mokytoja. Seselių gyvenimas man atrodė kaip stiprybė ir pasiaukojimas dėl žmonių. Aš ir pasirinkau tą kongregaciją, kurios seselės man buvo artimos nuo vaikystės ir vėliau mokė mane gimnazijoje.

Tuomet kunigas Deksnys manęs paklausė, kodėl aš nestoju į lietuvišką vienuolyną. Aš jam pasakiau, kad nenoriu stoti į vienuolyną, kur nepažįstu nė vienos seselės, o tos seselės, kurios mus mokė iš pradžių, buvo iš Pensilvanijos ir arčiausia kongregacija – kazimierietės Čikagoje. Aš ten apsilankiau ir po kelių valandų išėjusi mamai pasakiau, jog greičiausiai čia sugrįšiu. Dabar jau per penkiasdešimt metų čia esu seselė.

– Kaip Jums atrodo, kiek žmonėms išvažiavusiems iš savo šalies prireikia dvasinio pasaulio?

– Tai yra labai svarbu. Aš nežinau trečiosios bangos, kokia jų patirtis buvo Lietuvoje, nes jie išaugo kitose sąlygose. Po karo bažnyčia buvo mūsų centras ir ne tik dėl tikybos. Dabar laikai kitokie, bet vis tiek jų širdyse yra įdėta Dievo sėkla. Gal ne kiekvieną sekmadienį, bet kai kurie ateina į bažnyčią.

Dauguma vaikų iš trečiosios bangos eina į valdiškas mokyklas, bet yra lietuviškos šeštadieninės pamokos, paruošia prie Komunijos, čia krikštijami kūdikėliai. Manau, kad tą lietuvybę nori išlaikyti visi. Žmonės labai nori kalbėti su seselėmis, jie laukia to žodžio, kuris stiprina, kuris primena, kad dievas yra visose gyvenimo sąlygose.

Iš kunigų žinau, kad kartais atneša lietuviai pakrikštyti savo kūdikėlį, kunigas pasako, kad pasimatysime sekmadienį, o jie atsako „kažin“. Yra visokių dabar atvažiavusių žmonių.

Edvardas Kubilius ir Rūta Kupetytė. Interviu yra dalis projekto „Keturi milijonai“, skirto Pasaulio lietuvių metams.