Pagaliau sulaukėme šv. Kalėdų, tačiau ar visi žinome tikrąją gražiausios metų šventės kilmę, ar žinome, iš kur atsirado kalėdinė eglė ir Senelis Šaltis? Pabandysime papasakoti kiek galima išsamiau viską nuo pat pradžių.
Pagonybė ir krikščionybė
Viduržiemio šventės jau nuo seno buvo įprasta praktika visoje Europoje. Saulės garbinimo festivaliai buvo švenčiami senovės britų ir skandinavų gentyse. Germanų ir skandinavų tautose kaip šventinės ugnies pagrindą žmonės į namus tempdavo didžiulius rąstus. Saulės atgimimą skatino dar ir deginamos žvakės, o vaisiais apkabintos medžio šakos viliojo greičiau ateiti pavasarį. Šiauriniame žemės pusrutulyje žiemos saulėgrįža švenčiama dažniausiai gruodžio 21 dieną. Tai trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metuose laikas ir metas, kuomet Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite.
Tokie šios magiškos šventės – Kalėdų – pagoniškieji „griaučiai“. O kaip tai priėmė ir savaip pakeitė atėjusi krikščionybė? Juk Kalėdas suvokiame, visų pirma, kaip Kristaus gimimo šventę. Jėzaus gimimas minimas tik dvejose iš keturių, Mato ir Luko evangelijose. Matas nemini nei Jėzų lankiusių karalių (išminčių) skaičiaus, nei kaip jie atvyko Beatliejun. Trijų išminčių, kaip dovanų personifikacijos, sukonkretinimas greičiausiai gimė trečiame mūsų eros šimtmetyje. Sirijos bažnyčia teigė, jog būta ne trijų, o dvylikos karalių, esti spekuliacijų, kad tarp jų galėjo būti ir moterų.
Šventasis Mikalojus
Kalėdų Senelio prototipu dažniausiai laikomas ketvirtame mūsų eros amžiuje gyvenęs Šv. Mikalojus. Dėl epidemijos mirus turtingiems tėvams, būdamas vos 17-os jis tapo vyskupu, sulaukęs 30-ies kartu su kitais Romos dievams aukoti atsisakiusiais krikščionių vyskupais buvo įkalintas. Imperatoriui Konstantinui nukariavus rytus baigėsi krikščionių persekiojimas ir po dešimties metų Mikalojus galėjo įkvėpti laisvo oro gurkšnio.
Šv. Mikalojaus mirties diena - gruodžio 6-oji tapo krikščioniška švente. XVI a. po Martino Liuterio vėliava praūžusi reformacija panaikino šią šventę. Gruodžio 25-ąją vokiečių protestantų vaikučiams dovanas dalindavo aukštas dėdė vardu Christkindl, jo atitikmeniu anglakalbėse šalyse tapo Kris Kringle. Visgi Olandijoje tradicija švęsti Šv. Mikalojaus dieną išliko. Vaikų ir jūreivių globėjas labai tiko tokį istoriškai svarbų uostą kaip Amsterdamas turinčiai valstybei. Čia jis ir įgavo mums visiems pažįstamus bruožus: baltą ilgą barzdą bei raudonai baltą kostiumą. Visų laukiamas Sinterklaasas ant balto arklio jodavo miestų gatvėmis dovanų pilnu maišu.
Kalėdų Senelis
Buvusi Olandų kolonijinė provincija Niujorkas tapo Santa Klauso gimtine - vietiniai būtent taip vadino Europoje likusį Sinterklaasą. 1809 m. miesto Istorikų draugijos narys Washingtonas Irvingas sukūrė pasaką apie apkūnų, pypkutę papsintį, elfą primenantį Šv. Mikalojų, kuris raitas ant stebuklingo žirgo lanko visus miesto gyventojus, o kadangi jis buvo labai mažas, į namus galėjo leistis kaminais. Geri vaikai iš jo gaudavo dovanų, blogi – rykščių.
1822 m. Clementas Moore’as parašė savo garsiąją poemą „Naktis prieš Kalėdas arba Šventojo Mikalojaus vizitas“, arklį čia pakeitė rogutes tempiantys aštuoni skraidantys elniai. Šis senelis buvo labai atlaidaus ir vaikų nebaudė. Garsus karikatūristas Thomas Nastas pavaizdavo Santa Klausą kaip niekados nesenstantį, visada linksmą, barzdotą storulį, kuris turėjo padėjėjų elfų kariauną ir kažkokiu būdu neužstrigdavo kamine. Paskutinius štrichus 1931 m. formuojant modernų Kalėdų Senelio atvaizdą sudėliojo Coca-Cola iliustratorius Haddonas Sundblomas, jo pavaizduotas personažas įgavo žmogiškesnių bruožų, dažnam vaikui priminė jo pačio raudonskruostį senelį. Sundblomas jį aprengė puošniu raudonai baltu paltu, o pypkę pakeitė kokakolos butelaitis.
Eglės ir kiti augalai
Senovės egiptiečiai naudojo palmes žiemos saulėgrįžos švenčių metu, romėnai kaip pavasario žalumos pranašę rinkosi mums visiems pažįstamą eglę. Manoma, kad dar 700 m. prieš mūsų erą germanų tautos statėsi egles trobesiuose. Pasak populiarios legendos, Martynas Liuteris pirmasis panaudojo žvakes kaip dekoraciją.
Nemažai prie kalėdinės eglės tapimo neatsiejama Šv. Kalėdų dalimi prisidėjo ir karališkoji Britanijos šeima. Karalienės Viktorijos vyras, vokietis Albertas, 1841 m. Kalėdas Vindzorų rūmuose nusprendė paįvairinti puošnia eglute. Jo rūpesčiu eglės atsidūrė visos Anglijos mokyklose bei kariuomenės barakuose.
Paprotys egles puošti blizgučiais vėlgi užgimė Vokietijoje. Pasak legendos, mažąjį Jėzų Kristų taip nuliūdino neturtingos moters namuose šventinį medį užpuolę voratinkliai, kad šis pavertė juos sidabriniais. Todėl vokiečiai egles puošdavo sidabrinėmis juostelėmis, nevengdami prikabinti kokį vaisių, pyragėlį, saldainį, alavinį angelą ar popierinį karpinį.
1882 m. garsiojo išradėjo Thomo Edisono kolega Edwardas Johnsonas pirmasis panaudojo elektrinius prietaisus, jei konkrečiau – 80-ies lempučių girliandą, šventinės eglės puošybai. Iki tol dėl gaisro pavojaus žmonės puošdavo egles žvakėmis tik Šventų Kalėdų vakarą. Lemputės buvo kur kas saugesnis pasirinkimas, tačiau iki 1903 m., kuomet pradėta masinė elektrinių girliandų gamyba, dirbtine šventine šviesa džiaugtis galėjo tik turtingieji.
Kitas augalas, be kurio anglakalbiai neįsivaizduoja Kalėdų, yra amalas. Tai parazitinis augalas, kuris „kimba“ prie kitų medžių, tačiau niekada neliečia žemės ir būtent žiemą neša vaisius. Druidams amalas buvo šventas augalas, skandinavai jį siejo su meilės deive, babiloniečių legenda bylojo, kad iš dieviškosios amalo išsivystė žemiškieji medžiai. Amalas tapo taikos ir susitaikymo simboliu, bučiuotis po juo pirmieji pradėjo romėnai.
Linksmų ir šiltų Kalėdų!
