Kai kurioms šalims jų vardas – tarsi prakeiksmas. Gali būti seniai pasibaigę civiliniai neramumai, pažabotos nusikaltėlių gaujos, įsivyravusi taika, tačiau pakanka išgirsti pavadinimą, ir prieš akis iškyla įsivaizduojami pavojai iš praeities.
Viena tokių šalių – Iranas, kuris kadaise vadinosi Persija. Didžiulė, įvairi ir labai įdomi valstybė ištisus dešimtmečius buvo save izoliavusi nuo pasaulio, o ir pasaulis ten nelabai veržėsi po 1979 metų islamo revoliucijos. Tačiau baigėsi tie laikai, kai Vakarų valstybės ir Iranas demonizavo vieni kitus. Su patyrusia „Travel Planet“ kelionių vadove ir Persijos kultūros klubo įkūrėja Edita Muraškaite identifikavome populiariausius mitus apie šią išskirtinę ir labai įdomią šalį.
Iranas yra nesaugi turistams šalis
Išvykstantieji dažnai susiduria su artimųjų nerimu ir įspėjimais persigalvoti. Jie kalba klišėmis, girdėtomis praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Kai kas šventai tiki, kad tai yra karo zona ar teroristų užgrobta teritorija. Iš tiesų tai yra tiesiog neinformuotų žmonių platinami pramanai. Iranas yra saugi ir draugiška atvykėliams valstybė.
Iš ten keliautojai grįžta laimingi, besišypsantys, kupini įspūdžių. Edita per daugelį savo kelionių nėra susidūrusi ne tik kad su kokiais nors neramumais, bet net ir su agresyviu elgesiu svečių atžvilgiu. Bėda ta, kad daug žmonių painioja Iraną su Iraku ir daro atitinkamas išvadas.
Tai yra arabų valstybė
Daug žmonių mano, kad islamas ir arabai yra kone sinonimas. Tačiau taip nėra. Iraniečiai – ne arabai, kaip, beje, ir turkai. Irane gyvena senos civilizacijos, kurią anksčiau vadino Persija, palikuonys. Tuo tarpu žodis Iranas reiškia „vieta, kurioje gyvena arijai“. Tūkstantmečiais gyvavęs Persijos pavadinimas buvo pakeistas 1935 metais, nors Iranu žmonės savo šalį vadinti pradėjo gerokai anksčiau, dar iki Kristaus gimimo.
Beje, iraniečių kalba turi nemažai panašumų su lietuvių, nes abi kilusios iš sanskrito – visų indoeuropietiškų kalbų motinos. Arabų užkariavimas 6 amžiuje po Kristaus padarė savo įtaką, šalis priėmė islamą, bet šalyje išlieka daug skirtingų religijų, o arabai ne asimiliavo šalį, bet įvyko atvirkščiai, jie patys perėmė daug išradimų ir papročių. Tad pasakyti iraniečiui, kad jis arabas – tai rodyti savo neišsilavinimą. Panašiai mums skamba kai kurių atvykėlių kalbos, kad lietuviai yra slavai.
Šioje šalyje gyvena daug religinių fanatikų
Dar vienas seniai susiformavęs stereotipas, kurstomas kai kurių menininkų ir melagingos informacijos kanalų. Iš tiesų oficialus šalies pavadinimas yra islamo respublika, tačiau daugelis iraniečių nėra religingi. Turistai, jau viešėję kitose musulmonų šalyse, tikisi išvysti ryto, dienos ir vakaro maldas, tačiau nustemba pamatę tuščias mečetes ar vos vieną kitą maldininką.
Vyriausybę sudaro dvasininkai, tačiau tai, kas primetama niekada nebus populiaru. Todėl daugybė jaunesnių žmonių yra pasauliečiai – kaip ir jų bendraamžiai Vakaruose. Be to, Iranas yra šiitų valstybė, o tai labai skiriasi nuo dominuojančio sunitų islamo. Tai gerokai nuosaikesnė islamo versija, kuri remiasi ne Korano žodžiais, o jo traktuotėmis. Būtent ten kadaise įsitvirtino sufizmo judėjimas, derinantis idealistinę metafiziką su asketizmo praktika.
Moterys ten yra užguitos ir beteisės
Visiškas pramanas, kuriuo įtikėjusieji būna priblokšti pamatę iranietę už taksi automobilio vairo ar oro uoste su lėktuvo pilotės kepure. O kur skaros ir veido dangalai? Jų pamatyti teks vykti į konservatyvias sunitų šalis. Irane moterys laisvos, puikiai išsilavinusios ir labai aktyvios.
Jos nevengia užmegzti pokalbių su svetimšaliais, turi aiškią nuomonę ir gali diskutuoti įvairiomis temomis. Makiažas ryškus, apdarai spalvingi, o vidinių suvaržymų jos jaučia, ko gero, netgi mažiau, nei lietuvės. Drąsiau prieina, prisistato ir ima bendrauti.
Iraniečiai nekenčia Amerikos ir Izraelio
Dar vienas po 1979 metų islamo revoliucijos susiformavęs mitas, grindžiamas archyviniais vaizdais su deginamomis JAV vėliavomis. Prie šio įvaizdžio prisidėjo ir buvęs prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (beje, šalyje labai nepopuliarus), kuris mėgo antiamerikietišką retoriką.
Patys iraniečiai skeptiškai vertina dabartinį JAV lyderį, tačiau šalyje apsilankę amerikiečiai ten nepatiria jokių nepatogumų, o jų susižavėjimo kupini atsiliepimai apie Irano svetingumą „Trip Advisor“ ir kituose puslapiuose jau yra tapę žanro klasika.
Panašiai ir Izraelis, su kuriuo Iraną dešimtmečiais siejo bendri interesai. Tas pats prezidentas kurstė neapykantą žydų valstybės atžvilgiu, panašiai atsakė ir Izraelio politikai. Tačiau kalbos ir veiksmai ten dažnai skiriasi. Šalis vienijo bendri galingi priešai: Sovietų Sąjunga ir arabų šalys. Po SSRS žlugimo ir Persijos įlankos karų situacija pasikeitė, tačiau panašumų ir bendrų interesų vis dar yra daugiau, nei atrodo stebint iš šalies. Irane yra nemaža žydų bendruomenė, kuri jaučiasi saugi ir nėra patyrusi jokių agresijos aktų.
