Ian Maksin talentas niekada neužmigdo publikos koncerto metu. Jo atliekama muzika giliai jaudina klausytoją, paliečia jautriausias sielos stygas, klasika, folkloras ir modernizmas čia susijungia į vientisą harmoniją. Tai muzika - neturinti amžiaus ribos, geografinių sienų ir socialinių nuostatų. Ji – universali.

Ian Maksin muzika yra vienijanti. Šiame visokeriopai susiskaldžiusiame pasaulyje esam išsiilgę to, kas mus jungia. Nepaprastai platus ir daugianacionalinis repertuaras yra prieinamas ne kiekvienam atlikėjui. Tam reikia daug erudicijos, žinių ir muzikinės technikos virtuoziškumo, kad sugebėtum perteikti kiekvienos tautos ar kompozitoriaus savitus muzikinius niuansus.

Ian Maksin – tai Lietuvą pamilęs muzikantas. Lietuvoje jis svečiavosi prodiusavimo kompanijos „Arts Liberal International“ kvietimu, kur „Come Together“ projekto metu savo jėgas buvo sujungęs su gitaros virtuozais – „Vilnius Guitar Trio“. Šios vasaros gastroles Lietuvoje lydėjo ne tik koncertai Vilniuje, Marijampolėje, Alytuje, Šiauliuose ir Kaune, bet didelis dėmesys spaudoje. Taip Džiugas Lukoševičius „Vakarų eksprese“ pristatė svečią Lietuvai:

- Ian, papasakokite, kaip violončelė atsirado Jūsų gyvenime ir kaip ji užvaldė Jūsų širdį?

- Iš tiesų pirmasis mano muzikos instrumentas buvo gitara, vėliau pianinas. Groti pradėjau dar būdamas vaikas, berods, vos sulaukęs ketverių. Kai man sukako 5-eri, ėmiau lankyti muzikos mokyklą. Pirmą kartą violončelės garsą išgirdau iš seno tėvų turėto muzikos įrašo, užfiksuoto dar vinilinėje plokštelėje. Tas skambesys mane palietė iš karto. Aš pajutau, kad ši muzika sklinda ne tik iš medinės dėžutės, bet tikrai iš paties žmogaus vidaus. Akimirksniu supratau, jog noriu taip groti ir pats.

Tad galima sakyti, kad violončelė pagrobė mano širdį tą pačią akimirką, kai ją išgirdau. Žinoma, per visą šį laiką tikrai netrūko ir tokių akimirkų, kai visai nejaučiau meilės šiam instrumentui, netgi buvau piktas ant jo daug kartų. Tačiau tik todėl, kad man nepavykdavo groti taip gerai, kaip dažnai to iš manęs tikėdavosi mano mokytojai. Bet aš buvau užsispyręs tobulėti, ir tai pasiteisino!

- Buvo gyvenime tokių akimirkų, kai norėjosi visai mesti muziką ir ieškoti savo kelio visai kitoje srityje?

- Taip, kai buvau jaunas, svajojau tapti pilotu. Ir kai man buvo šiek tiek per 20, aš buvau padaręs pertrauką muzikoje. Bet labai neilgai trukus aš suvokiau, kaip aš pasiilgstu muzikos ir kad aš paprasčiausiai negaliu be jos gyventi. Vėliau gyvenime buvo ir daugiau momentų, kai jaučiausi nusivylęs ar sužlugdytas ir galvojau, kad laikas mesti šį kelią, tačiau gyvenimo be muzikos baimė visuomet priversdavo susiimti.

- Violončelę daugelis klausytojų pažįsta kaip klasikinės muzikos instrumentą. Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie vis dar mano, kad klasikinė muzika ir jos atlikimas yra nuobodus?

- Esu įsitikinęs, kad klasikinė muzika yra nuobodi tik tuomet, kai ji atliekama nuobodžiai. Aš tikiu, kad jei tu įdedi visą savo širdį ir sielą grodamas, jei tu džiaugiesi tai darydamas ir visu savimi jauti kiekvieną atliekamą akordą, visa tai persiduoda publikai. Klausydama ji visa tai taip pat išgyvena ir džiaugiasi kartu su tavimi. Žinote, aš labai mėgstu derinti klasiką su kitais, kartais atrodo, kad visiškai jai nederančiais žanrais, nes mėgstu žmonėms parodyti platesnes klasikos perspektyvas. Pavyzdžiui, aš galiu groti pop atlikėjų dainas, o tuomet atlikti Bacho kūrinius. Ir po tokių pasirodymų žmonės visuomet prisipažįsta, kad net jiems žinomus Bacho kūrinius tokiu būdu jie išgirdo visai naujai.

- Kaip sekasi ruoštis koncertams „Come Together“ Lietuvoje, kur pasirodysite su gitaros meistrais „Vilnius Guitar Trio“?

- Lietuva visuomet užėmė ypatingą vietą mano širdyje. Su Lietuva aš visuomet turėjau kultūrinį ryšį per meną, muziką ir filmus. Pirmą kartą dar būdamas 13-likos su mokyklos ekskursija atvykau į Lietuvą. Dabar atrodo, kad tai buvo taip senai... Suprantu, kad čia daug kas bus pasikeitę ir pasikeitę į gerą. Tad labai džiaugiuosi, galėdamas vėl čia sugrįžti.

Šiuo metu aš gyvenu Čikagoje ir žinau, jog čia yra labai didelė ir aktyvi lietuvių bendruomenė. Tad aš ir Čikagoje turiu lietuvių draugų ir fanų, dažnai jiems groju. Aš esu labai laimingas, kad lietuvių tauta turėjo galimybę atkurti savo Nepriklausomybę ir nacionalinį identitetą, ir tuo pačiu tikiuosi, kad Lietuva ir Rusija ateityje tikrai atkurs naują santykių etapą, užmezgant gražią kultūrinę draugystę, kuri sujungtų žmones.

- Ar koncertuoti su iki šiol nepažinotais atlikėjais iššūkis?

- Taip, tai bus pirmi mūsų koncertai ir aš labai jaudinuosi. Ar aš nerimauju dėl susikalbėjimo? Nė trupučio! O ypač, kai žinau, kad grosiu su džiazo atlikėjais. Dažniausiai tokie muzikantai gali net visai nepažinodami vieni kitų susitikti ir imti kartu groti nuostabią muziką. Nes jie geba pajusti muziką kartu. Tai kažkiek primena pilotus lėktuvo kabinoje: jie gali būti niekuomet nesusitikę ankščiau, bet jei jie abu išmano taisykles, jie kartu nuskraidins lėktuvą saugiai. O „Vilnius Guitar Trio“ yra vieni talentingiausių muzikantų Lietuvoje, tad aš nekantrauju susitikti su jais scenoje!

- Ko reikėtų tikėtis Lietuvos klausytojams, kurie stebės Jus koncertuose „Come Together“?

- Esu įsitikinęs, kad tai bus labai nuoširdūs ir nuotaikingi koncertai. Kai kurie kūriniai bus labai pažįstami klausytojams, o kiti gal mažiau žinomi Ketiname atlikti itin plačią žanrų amplitudę, nes grosime klasiką, džiazą, roką, popmuziką ir net folklorą. Bet svarbiausia, kad visi atlikimai skambės netikėtai ir naujai. Tai bus netikėtos ir negirdėtos violončelės ir gitaros kombinacijos, kurios visuomet yra labai turtingos savo skambėjimo gama ir visuomet pasiekia žmonių širdis.

Negaliu sulaukti, kada atvyksiu į Lietuvą ir pasidalinti savo kūryba su Jumis visais. Aš tikiu, kad muzika gali pasakyti žymiai daugiau nei žodžiai, todėl ji geba sujungti žmones, nepaisant jų tautų, religijų, amžiaus, rasės ar įsitikinimų. Džiaugiuosi, kad man nusišypsojo laimė dar kartą aplankyti Lietuvą, pamatyti jos gražias apylinkes ir savo muzika prisidėti prie kultūrinio šalies gyvenimo. Tikiu, jog grįšiu su pilna širdimi gerų emocijų ir didžiuliu įkvėpimu. Manau, tai bus puikūs mainai!

Ir dar. Manau, kad ne mažiau svarbu, kur ta klasikinė muzika yra atliekama. Niekur kamerinė muzika neskamba taip nuostabiai, kaip jai skirtoje vietoje – bažnyčioje. Mūsų, Marquette Parko, bažnyčia yra ne tik viena gražiausių, bet ir turi bene geriausią akustiką visoje Čikagoje. Tą pripažino iškiliausi mūsų tautos menininkai kaip R. Budginas, V. Noreika, J. Leitaitė, I. Jokubavičiūtė, „Avalon“ kvartetas, „Čiurlionio“ kvartetas, Čikagos „Dainavos“, „Vyturio“, „Svajonės“ ir Šiaulių „Dagilėlio“ chorai.

Tad laukiame visų sekmadienį, lapkričio 19 dieną, pirmą valandą po pietų Marquette Parko bažnyčioje, 6812 S. Washtenaw Ave., Chicago, IL 60629. Bilietus galima įsigyti „Old Vilnius“ ir „Lithuanian Plaza“.

Dainora Baliutavičienė