Užsidarę kambaryje, nutraukę visus socialinius ryšius, su tėvais bendraujantys tik tada, kai reikia pavalgyti – bent milijono žmonių Japonijoje, neištvėrusių visuomenės spaudimo ir lūkesčių, kasdienybė. Daugiausia hikikomorių – pavadintų pagal japonišką terminą „hikikomori“, reiškiantį atsiskyrimą – šiuo metu gyvena Rytų Azijos regione, tačiau tokių žmonių daugėja visame pasaulyje.
„Hikikomori yra interpretuojamas dvejopai – vieni sako, jog tai – pasidavimas, kiti – jog atsiskyrimas yra maištas prieš visuomenės taisykles“, – pasakoja sociologė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja, doktorantė Milda Pivoriūtė.
Kada prasidėjo hikikomori reiškinys?
Maždaug XX a. pab. medijose pasklido žinia, jog Rytų Azijoje gyvena atsiskyrėliai nuo visuomenės – hikikomoriai. Žinomas ilgiausias laikas gyvenant atsiskyrus – 12 metų. Iš pradžių buvo manoma, jog šis reiškinys būdingas 15–21 m. jaunuoliams, kai vyksta virsmas iš vaiko į suaugusiojo pasaulį. Tačiau pastebima, jog hikikomorių amžiaus riba vis auga, tokių žmonių daugėja. Tada mokslininkai pradėjo tyrimus, kol galų gale visa tai persikėlė į politinę plotmę. Japonijoje pradėjo kurtis nevyriausybinės organizacijos, siekiančios susigrąžinti hikikomorius į visuomenę. O tai padaryti – be galo didelis iššūkis, kadangi pirmiausia reikia rasti hikikomorį, o tada jį įtikinti grįžti į visuomenę, iš kurios pasitraukė.
Žinoma, jog daugiau nei milijonas hikikomorių gyvena Japonijoje. Ar Vakarų pasaulyje jų yra?
Tikrai taip. Tačiau mūsų visuomenėje tampa įprasta ieškoti savęs nors ir iki ketvirtos dešimties, po studijų keliauti, išgyventi nežinomybės krizę be didesnio spaudimo. Galima teigti, jog mūsų visuomenė yra atlaidesnė ir laisviau leidžianti eksperimentuoti, priešingai nei Rytų valstybėse. Ten vienas iš savęs atradimų būdų ir yra užsidarymas.
Kaip atrodo hikikomorio kasdienybė?
Kai medijos vaizduoja hikikomorio pavyzdį, tai dažniausiai būna vaikinas, sėdintis vienas sujauktame kambaryje. Dienomis dažniausiai miega, o gyvenimas prasideda naktį, kai tikimybė sutikti žmonių yra mažiausia. Būna ir tokių atvejų, kai hikikomoris naktį eina į tualetą, o jo mama tyko savo miegamajame, nes tai vienintelė galimybė susidurti su savo atžala. Įprastai hikikomoriai žiūri televizorių, žaidžia žaidimus, naršo internete, groja instrumentais, kuria. Dažniausiai gyvena su savo tėvais, nebevaikšto į mokymosi įstaigą, darbą, nebelanko jokių užsiėmimų. Net gyvendamas pas tėvus, hikikomoris kuo mažiau bendrauja su jais. Įvairiose vaizduose, kur aiškinamas šis reiškinys, dažnai vaizduojama hikikomorio mama su maisto padėklu, kurį padeda prie jo kambario, jis palaukia, kol ji nueina, pavalgo ir tuščius indus palieka prie savo kambario durų. Galima sakyti, jog tai yra savanoriška saviizoliacija nuo visuomenės.
Vis dėlto individui nėra įprasta tokiam ilgam laikui atsiskirti nuo visuomenės. Kaip mokslininkai apibrėžia šį reiškinį?
Yra keli požiūriai šiuo klausimu. Vienas iš jų yra psichologinis-medicininis, kuris teigia, kad hikikomori yra vienas iš autizmo spektro sutrikimų, pagydomas vaistais. Toks požiūris yra grindžiamas tuo, jog atsiskirti nusprendę jaunuoliai jaučia apatiją, nerimą, patiria agresijos protrūkių, išgyvena sociofobiją bei pasižymi infantiliu elgesiu. Pavyzdžiui, esu skaičiusi apie 32-metį vyrą, kuris ketverius metus gyveno kaip hikikomoris ir naktimis eidavo pas mamą žįsti jos krūties. Psichiatrai įvardija tai kaip sutrikimą, kuris sukelia saugumo siekiantį elgesį. Tačiau yra ir kitas požiūris, kurį išsako sociologai. Jie teigia, jog hikikomori reiškinio atsiradimą lėmė tam tikri japonų tradicinės kultūros komponentai. Tai yra labai stipri šeimos kūrimo tradicija ir sėkmingumo kultas – būtinai turi puikiai pabaigti mokyklą, puikiai pabaigti universitetą ir susirasti puikų darbą. Toks stiprus visuomenės spaudimas ir lūkesčiai sukelia didžiulį stresą.
Tad galbūt jaunimui pasidaro per sunku gyventi tokių didelių lūkesčių visuomenėje, ir jiems nebelieka nieko kito, kaip pasitraukti iš tos visuomenės dalies.
Taip, juolab kad šalia tradicinio mąstymo atsiranda ir vakarietiškos kultūros įtaka. Šiuo metu pastebima, jog jauni žmonės, gyvenantys Japonijos didmiesčiuose, labiau vadovaujasi individualistinėmis vertybėmis, nors pagal senąsias tradicijas aukštinamas kolektyvizmas. Tuo pačiu metu iš jaunuolių reikalaujama mobilumo, lankstumo. Jaunoji karta stengiasi taikytis prie darbo rinkos reikalavimų, senesnioji karta to nesupranta ir taip įvyksta vertybinis plyšys. Hikikomori interpretuojamas dvejopai – vieni sako, jog tai pasidavimas, kai žmogus nebegali pakelti to didžiulio visuomenės spaudimo ir būdamas per silpnas savo noru užsidaro kambaryje. Kiti sako, kad atsiskyrimas yra maištas prieš visuomenės taisykles. Vakarų pasaulio žmonėms yra įprastas bandymų ir klaidų metodas – tai yra visuomenėje priimta, jog žmogus gali klysti, ir jis nėra „nurašomas“ po vieno paslydimo. Japonijoje tau privalo pasisekti iš pirmo karto. Skirtingi standartai taikomi ir skirtingoms lytims – kai Japonijoje vyras veda, žmona apsigyvena pas jo tėvus. Vyro atžvilgiu visuomenės lūkesčiai yra didesni – aprūpinti šeimą, turėti gerai mokamą darbą. Moterims šiek tiek kitaip – jeigu jos niekas nepasirinko, ji nėra ištekėjusi, tai ir jos užsidarymas namie vertinamas palankiau. Iš vyro tikimasi iniciatyvos, kitu atveju jis – tikras nevykėlis.
Visas hikikomorio gyvenimas, kai šis užsidaro kambaryje, labai priklauso nuo tėvų palaikymo. Kokių yra žinomų atvejų apie pagalbą hikikomorių tėvams? Kaip jiems elgtis su tokiu vaiku?
Iš tiesų hikikomoriams patogu užsidaryti tėvų namuose, nes šie pasirūpina viskuo, ką hikikomoris gautų tik sąveikaudamas su kitais žmonėmis – eidamas į parduotuvę, viešąsias įstaigas. Dėl to yra kuriamos ibachos – psichologinės grupės hikikomoriams ir jų artimiesiems. Pastarieji dažniau kreipiasi pagalbos, kadangi pats hikikomoris nenori pagalbos. Viskas atrodo panašiai į tai: „Sveiki, aš esu... Ir aš esu hikikomorio mama.“ Tėvai dažniausiai būna sutrikę ir nelabai supranta, kas vyksta su jų vaiku, tad per susitikimus jie stengiasi palaikyti, nuraminti vienas kitą. Yra ir pačių hikikomorių grupių – ten renkasi tie, kuriuos įtikino ir „ištempė“ į viešumą. Būna ir taip, jog tėvai iškviečia psichiatrų brigadą, jie išlaužia hikikomorio kambario duris ir su tramdomaisiais marškiniais išveža į ligoninę. Mano manymu, tai yra destruktyvu. Hikikomorio neišėjimas iš kambario yra jo protestas prieš visuomenę, tad tokia agresija prieš jį išaugina tik dar didesnį priešiškumą. Kai kurie jaunuoliai nustoja būti hikikomoriais tada, kai jų tėvai miršta, jiems tenka išeiti iš kambario ir savimi pasirūpinti patiems. Didžiulė problema yra ta, jog hikikomori reiškinys Japonijoje stipriai stigmatizavosi. Tėvams tapo didele gėda prisipažinti, kad jų šeimoje yra hikikomoris – prie visuomenės gėrio niekaip neprisidedantis žmogus, todėl verslininkai sugalvojo kviesti hikikomorius dirbti nuotoliniu būdu per internetą, jog šie, net ir neišeidami iš namų, prisidėtų prie finansinės gerovės ir tėvams nebebūtų baisu atskleisti hikikomorio egzistavimą.
Kokiais būdais minėtos organizacijos randa visuomenės atsiskyrėlius? Juk šie vengia bet kokio kontakto su žmonėmis.
Dažniausiai tai daroma per įvairias medijas. Pavyzdžiui, viena iš organizacijų „New start“ kuria reklaminius vaizdo klipus, kuriuose skatina pranešti apie žinomą hikikomori arba pasidalinti įrašu su juo. Nors Japonijos mastais hikikomorių skaičius nesudaro labai didelės visuomenės dalies, bet valdžia skiria finansinių išteklių tam, kad atsiskyrėlius grąžintų į visuomenę, pagalbos planai yra įtraukiami į socialinės politikos programas. Šis politinis susirūpinimas rodo, kad tai tikrai opi Japonijos problema.
Kaip anksčiau buvusį socialų žmogų paveikia ilgas atsiskyrimas nuo aplinkinių?
Dauguma hikikomorių dar prieš tapdami tokie būna susidūrę su bendravimo sunkumais, tačiau būna ir taip, kad žmogus izoliacijos metu išsivysto sociofobijas, kurių prieš tai neturėjo, ir tada grįžti į socialų gyvenimą dar sudėtingiau. Kelerius metus neugdyti jokie profesiniai įgūdžiai apsunkina integraciją į esamą darbo rinką. Kai kurie psichologai mano, jog hikikomori reiškinys yra viso labo užslėpta tinginystė – patogu užsidaryti kambaryje, kai nežinai, ką nori veikti. Skeptiškai vertinama ir tai, jog kai kurie hikikomoriai daug laiko praleidžia bendraudami virtualiai, nors tuo pat metu atsisako bet kokių rimtų, įsipareigoti reikalaujančių socialinių ryšių.
Japonijoje labai vertinamas darbštumas, karjera, nuo mažumės diegiama, jog darbas – vertybė. Ar tai prisideda prie nuosprendžio atsiskirti?
Taip, Japonijoje darbas be galo svarbu – yra žinoma atvejų, kai darbuotojas trejus metus neišeina atostogauti, nes pagal senąsias tradicijas nedirbti yra gėda. Panašiai, kaip veikia „Jaunimo linija“ ar „Vaikų linija“, taip Japonijoje veikia linija tiems, kurie nori išsikalbėti dėl patiriamo didelio krūvio darbe. Savanoriai pasiūlo įvairių atsipalaidavimo pratimų, padrąsina, skatina pailsėti, nes darbo laikas taip pat nėra ribotas – jeigu kiti kolegos pasiliko dirbti viršvalandžių, tai kiti iš solidarumo taip pat pasiliks darbo vietoje. Dėl šių priežasčių Japonijos šiuolaikinei kultūrai būdingas dar vienas reiškinys – karoshi – staigi mirtis nuo persidirbimo. Kitaip tariant, tai lyg moderni savižudybės forma, kai dėl ilgų darbo valandų ir poilsio stokos žmogų ištinka staigi mirtis.
Kokie požymiai įrodo, jog žmogus mirė būtent nuo persidirbimo?
Pirmiausia – tai netikėta vieta ir laikas – žmogus randamas metro stotelėje, apsirengęs kostiumu ir su portfeliu rankose. Tada gydytojai peržiūri mirusiojo ligos istoriją – dažniausiai nerandama jokių įrašų apie rimtesnes lėtines ligas. Po to bandoma išsiaiškinti, kiek tas žmogus pastaruoju metu dirbo viršvalandžių – sužinoma, kad žmogus praleido 140 papildomų valandų darbe. Tada beveik nelieka abejonių, jog sveiką žmogų širdies smūgis ar insultas ištiko nuo persidirbimo.
Kalbant apie hikikomori, ką šio reiškinio atsiradimas pasaulyje liudija apie mūsų visuomenę?
Manau, jog visoje šiuolaikinėje visuomenėje yra per stipriai vertinamos vienos sritys kitų sričių atžvilgiu. Vakarų didmiesčiuose nuo mažumės diegiama, jog svarbu karjera ir sunkus darbas, o atsipalaiduoti niekas neišmokė. Vertinamas statusas visuomenėje, pajamos, o ne buvimas su šeima. Stipriai susitelkiame į protą, tačiau pamirštame kūno bei sielos puoselėjimą.
Juk toks intensyvus gyvenimo būdas dažnai atkreipia dėmesį į save sukeldamas ir nemalonių fizinių pokyčių...
Tikrai taip. Teko diskutuoti su dviem gydytojomis apie tai, kodėl jaunimas skundžiasi įvairiais fiziniais negalavimais, nors visų tyrimų rodmenys puikūs. Matyt, taip yra dėl to, kad dėl amžino skubėjimo, darbų darymo mes netenkame savos gyvasties, tos gyvenimiškos ugnelės. Jaunas žmogus prašo recepto, pagelbėti galinčių tablečių. Tiesa tokia, kad kūnui viskas gerai, tereikia susitvarkyti gyvenimo būdą, savo psichologiją.
Jūsų nuomone, ar hikikomori reiškinys turi potencialo plisti ir toliau?
Žinau tik tiek, jog tai – užkrečiamas pavyzdys, ypač ankstyvoje jaunystėje. Tačiau jeigu Vakarų kultūros įtaka Japonijos didmiesčiuose ir toliau didės, galima tikėtis, kad tradicinės normos taps laisvesnės, ir Japonijos visuomenė leis eksperimentuoti tiems, kuriems dabar geriausia, jų manymu, išeitis – užsidaryti savo kambaryje.
Šaltinis: Bernardinai.lt
