Tačiau mes visi suprantame, kokia prasme buvo pavartotas šis išsireiškimas. Iš šios perspektyvos, atrodo keista, kad dėl šimtų tūkstančių žmonių žūties kaltas diktatorius žvėrimi yra pavadinamas tik tada, kai žudymui panaudoja dujas. Per 6 metus, kai Sirijoje vyksta karas, žuvo apie 400 tūkstančių žmonių, įskaitant 93 tūkstančius taikių gyventojų (daugiau nei 5 tūkstančius taikių gyventojų nužudė Assado sąjungininkė Rusija, į karą įsijungusi 2015 m. rugsėjo 30 dieną), įskaitant mažiausiai 17 411 vaikų; šimtai nepilnamečių buvo kankinami Assado kalėjimuose, šimtai politinių kalinių mirė nuo kankinimų. Iš daugiau nei 800 karo metu nužudytų medicinos darbuotojų, 90 % yra Assado režimo aukos (beje, Assadas dar 2012 metais uždraudė suteikti medicininę pagalbą žmonėms, įtariamiems (!) priklausant opozicijai). Iki tokio lygio, regis, nusiritęs dar nebuvo niekas – t.y. mes puikiai žinome, ko buvo verta „medicina“ nacių ir komunistų koncentracijos stovyklose, tačiau oficialus draudimas suteikti medicininę pagalbą valdžiai nelojaliems asmenims, man regis, precedento neturi. Jau vien tai yra grubus žmogaus teisių pažeidimas ir sunkus nusikaltimas žmogiškumui. Vadinasi, kol Assadas naudoja cheminius ginklus, jis yra žvėris, o kai tiktai zariną padeda į šalį ir imasi visų čia išvardintų dalykų, iš karto iš žvėries tampa teisėtu kolega ir vos ne sąjungininku kovojant su „Islamo valstybe“.
Tačiau pagrindinė problema net ne tame. Reikalas tas, kad Trumpas, jau nekalbant apie kitus Vakarų lyderius, pagaliau įžvelgė Assade žvėrį. Bet tik Assade. O jo rusiškieji rėmėjai, bičiuliai ir globėjai kažkodėl ir toliau laikomi žmonėmis, su kuriais – nepaisant visų jų trūkumų – galima žmoniškai susitarti. Jau ne kartą sakiau, bet nepaliausiu ir toliau kartojęs – tai pati didžiausia, baisiausia ir esminė klaida.
Tam, kad tarp žvėriškų rusiškų snukių įžvelgtum nors vieną žmogišką veidą, reikalinga ne ypatinga trumparegystė, pridengta rožiniais akiniais. Tai jau net nebe pragariškas maskaradas, kuriame ne žmonės dėvi žvėrių kaukes, o atvirkščiai, kaip kad buvo Jelcino laikais. Šios kaukės kristi pradėjo jau tuomet (pirmasis Abchazijos karas, pirmasis Čečėnijos karas, Padniestrės okupacija, parama Slobodanui Miloševičiui, parama Aleksandrui Lukašenkai ir t. t.), o jau po Krymo okupacijos demaskavosi net labiausiai apsimetinėjusieji, nuo „demokratiškų“ žurnalistų iki „kultūros grandų“. Tai, kas tenai vyksta, nepatenka į jokius žmogiškuosius standartus ne tik iš moralinės perspektyvos, bet net ir iš elementaraus gebėjimo mąstyti, kuris turėtų būti būdingas visiems homo sapiens, pozicijų.
Pavyzdžiui, kai valdžia yra visiškai korumpuota, tai dar tiek to – žmonių visuomenėje tokiais dalykais nenustebinsi (nors mastai, tiesa, vis tiek daro įspūdį). Vis dėlto, normaliose visuomenėse tokio dalyko priimta gėdytis. Tačiau kai parlamento aukščiausiųjų rūmų komiteto pirmininko pavaduotoja Jelena Mizulina kovą su korupcija pavadina „pavojinga tendencija“ – tai jau kažkas nebe žmogiško pačia blogiausia to žodžio prasme. Apskritai, paklausius tos personos pareiškimų (o taip pat ir peržvelgus jos pasiūlytus įstatymų projektus), tampa aišku, kad vidutinė statistinė papūga kalba kur kas logiškiau ir racionaliau nei ji.
Arba, tarkim, prostituciją žmonės vertina skirtingai. Vieni su šiuo reiškiniu kovoja, kiti tame nemato nieko bloga, o treti mano, kad ant šio verslo galima vos ne nacionalinę ekonomiką pastatyti. Tačiau visi šie požiūriai atstovauja tam tikrą vertybių sistemą. Bet kai valstybės, kurios propaganda nuolat trimituoja apie „provoslavišką dvasingumą“ ir atsvarą „bedvasiams Vakarams“, vadovas su pasididžiavimu pareiškia, kad jo šalies prostitutės („merginos su sumažinta socialine atsakomybe“) yra geriausios pasaulyje – tai irgi yra už žmogiškosios logikos ribų.
Arba, pavyzdžiui, yra pas žmones toks dalykas, kurio neturi gyvūnai, – diplomatija. Šio instituto esmė yra nuostata, kad jo dalyviai, nesvarbu, kokią antipatiją vieni kitiems jaustų, privalo bendrauti maksimaliai korektiškai ir mandagiai, laikytis griežtų normų ir protokolų, kuriuose numatoma, kad net karo paskelbimo nota turi būti pradedama ir pabaigiama pagarbos atidavimu. Nepaisant visų savo ydų, šių principų laikėsi ir vokiečių nacistai. Ir štai jums, prašom, tikras chamas, Rusijos ambasadoriaus Jungtinėse Tautose pavaduotojas Vladimiras Safronkovas, kuris per JT posėdį puolė loti kaip tikras šuva, mat britų atstovas Matthew Rycroftas anksčiau per posėdį apkaltino JT rezoliuciją dėl cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje vetavusį Kremlių parama „žudikiškam, barbariškam, nusikaltėliškam“ Basharo al-Assado režimui ir pareiškė, kad Rusija yra „blogoje istorijos pusėje“ („žiūrėk man į akis!“, tujino Safronkovas Rycfroftą, pakeltu tonu atskaitė jam moralą ir galiausiai rėžė: „nedrįsk įžeidinėti Rusijos!“). Norėčiau tikėtis, kad jo chamiškas pasisakymas į anglų kalbą, kurioje nėra skirtumo tarp „tu“ ir „jūs“, buvo išverstas su atitinkamais komentarais, leidžiančiais vakariečiams džentelmenams pagaliau pamatyti, su kuo jie sėdi prie derybų stalo ir bando spręsti reikalus.
Ir jei toksai Safronkovas (kaip ir Mizulina, Jevgenijus Fedorovas, Vitalijus Milonovas...) būtų vienetinis atvejis, išimtis iš taisyklės! Tačiau viskas yra priešingai – visa šiandieninė rusų diplomatija nuo viešai ir riebiai besikeikiančio Sergejaus Lavrovo iki neplautagalvės (visomis prasmėmis) Marijos Zacharovos yra tokio žemo lygio galvijai, kokių net sovietiniais laikais nebuvo (ir apskritai per visą pasaulio diplomatijos istoriją tokie niekur ir niekada neegzistavo). Beje, tokio stiliaus „diplomatija“ Rusijoje yra palaikoma visuose lygmenyje – nuo paties pseudofiurerio ir jo prielipos Dmitrijaus Peskovo, iki paskutinio internete žvengiančio ir žvygaujančio „vatniko“.
O rusiški teismai, kuriuos taip vadinti vargiai apsiverčia liežuvis? Pagal žiaurumo lygį, jie dar dažnai atsilieka nuo stalininių teismų, tačiau pagal absurdiškumą šiuos jau seniai pranoko. Pavyzdžių yra daugybė, pateiksiu vos vieną: aktyvistui iš Čiuvašijos Dmitrijui Pankovui buvo paskirta bauda už tai, kad jis socialiniuose tinkluose pasidalino naujiena, jog buvo išteisintas byloje už pasidalinimą „ekstremistine nuotrauka“ socialiniuose tinkluose. Palaukite, tai dar ne viskas! Minėtoje nuotraukoje buvo įamžintas rusų politikas Vitalijus Milonovas, vilkintis marškinėliais su užrašu „Stačiatikybė arba mirtis“. Teismas Pankovą išteisino ne dėl to, kad jis nesilaiko Milonovo pažiūrų, o todėl, kad šis užrašas buvo be šauktuko, o į ekstremistinės medžiagos sąrašą šis šūkis yra įtrauktas su šauktuku. Tačiau, pasirodo, skelbti informaciją apie teismo sprendimą taip pat yra ekstremizmas! Kokia šioje situacijoje yra vyšnaitė ant torto, tikriausiai jau ir patys supratote – Milonovui niekas neturi jokių pretenzijų.
Arba, imkime kad ir Čečėniją, kuri taip pat kol kas vis dar yra Rusija. Neseniai nuskambėjusi siaubinga istorija apie tai, kaip tenai yra kankinami ir žudomi homoseksualai, pati savaime nieko nestebina – musulmonams tai yra įprasta ir normalu. Tačiau pats nuostabiausias dalykas šioje istorijoje yra vietos politikų reakcija, įskaitant ir žmogaus teisių apsaugos pareigūną! „Visiškas melas ir įžūlus šmeižtas, kad Čečėnijoje yra persekiojami homoseksualai. Homoseksualų Čečėnijoje apskritai nėra, o jei jų ir būtų, juos nužudytų patys jų giminaičiai!“.
Apskritai, man susidaro toks įspūdis, kad Rusija - tai tokia vieta, kur surinkti ne šiaip sau normalūs gyvūnai, išaugę harmonijoje su gamta, o kažkokie mutantai ir turgaus žvėryno išsigimėliai evoliucijos atliekos, nesugebančios nei gyventi natūralioje aplinkoje, nei tinkamos dresūrai. Šie padarai buvo aprengti žmonių kostiumais, jiems buvo užkabintos žymos „prezidentas“, „diplomatas“, „deputatas“, „teisėjas“ ir t. t., jie buvo pamokyti ištarti žodžius, kurių prasmės patys nesupranta, o tada paleisti iš narvų. Ir dabar visa ta gauja šokinėja, urzgia, kaukia, klykia iš visų plaučių, daro visokiausias grimasas ir mėtosi fekalijomis – ir visa tai daro iš svarbių tribūnų, vilkėdami prabangiais švarkais. Regis, plyšk iš juoko! Tik štai juoką sulaiko viena tokia aplinkybė: visa ši gauja serga pasiutlige ir puldinėja žmones – tiek tuos kelis vis dar likusius jų areale, tiek ir gyvenančius kaimynystėje.
Tačiau šią problemą galima išspręsti. Tereikia nebekreipti dėmesio į brangius švarkus ir nustoti bandyti su žvėrimis kalbėti žmonių kalba. Žvėrys supranta tik jėgą – užtai labai gerai ją supranta.
Jurijus Nesterenka
