Minint prof. habil. dr. akademiko Zigmo Zinkevičiaus 95-ąsias gimimo metines
Amžina yra tai, kas išlieka ateinančioms kartoms ir būna jų pripažinta. Brandžiai tautai amžina yra jos kalba, šimtus ir tūkstančius metų perduodama iš kartos į kartą. Tauta, netekusi savo kalbos, netenka savo gyvybės ir garbės. Rusų mokslininkas V.Svytičius savo laiku rašė: „Kalba – tai brasta per laiko upę, ji mus veda į protėvių būstą, bet tenai patekti negali tas, kuriam baugūs gilūs vandenys“.
Akademikui Zigmui Zinkevičiui gilūs vandenys nebuvo baugūs. Apie tai liudija 2013 metais išleista jo knyga „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ (V., 2013). Joje akademikas prof. Z. Zinkevičius atskleidžia mūsų Tautos ir Valstybės nueitą kelią nuo seniausių mūsų protėvių laikų iki šiol. Kadaise buvusioje daugiatautėje ir daugiakalbėje senosios Lietuvos valstybėje gyveno gausi lietuvių tauta, sugebėjusi išlaikyti savo valdžioje didelę teritoriją su joje gyvenančiais įvairių tautų žmonėmis ir būti teisinga visiems gyventojams. Monografijoje mokslininkas tai įrodo, remdamasis kalbos mokslo, archeologijos, etnologijos ir antropologijos tyrimų duomenimis, kurie yra žymiai patikimesni, negu rašytiniai istorijos šaltiniai. Monografijoje taip pat daug dėmesio skiriama lietuvių tautos sunykimo proceso ir jo priežasčių paaiškinimui. Mokslininko nuomone, lietuvių tautai ir jos valstybei Lietuvai buvo pragaištingas Jogailos sandėris su lenkais bei lenkų, rusų, vokiečių ir vėl rusų okupacijos. Per šimtmečius šios negandos tapo pagrindinėmis lietuvių nutautėjimo, jų išsivaikščiojimo po pasaulį, nomadėjimo ir orientacijos į materializmą priežastimis.
Nelengvas buvo mokslininko kelias į tuos gilius vandenis, bet jis pasiekė jų giliausią dugną, išstudijavęs ne tik kalbos mokslui artimus archeologiją, etnologiją ir antropologiją ir paėmęs iš jų duomenis, patvirtinančius jo atrastas tiesas kalbos moksle, bet ir mūsų dienų politikos mokslus ir Lietuvos santvarkos, atgavus Nepriklausomybę, kelius ir kryžkeles. Neteko skaityti objektyvesnės mūsų dienų nuo Nepriklausomybės iki šiol analizės nei mūsų dienų politologų, nei istorikų darbuose, kokia ji yra pateikta minimoje akademiko Z.Zinkevičiaus monografijoje. Ateities istorikui ši knyga bus objektyviausių žinių šaltinis apie pereinamojo mūsų valstybės laikotarpio, kuris gerokai užsitęsė, peripetijas, sėkmes ir negandas. Monografijos pabaigoje akademikas pateikia ir savo įžvalgas apie Lietuvos ateitį, siekiant ją sukurti teisingesnę. Jo nuomone, „reikia siekti to, kas ją stiprintų, vengti – kas silpnina. Nereikia žavėtis tokiomis neva „moderniomis“ pažiūromis, kaip tvirtinimas, jog šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ir panašiai. Prieš akis turėkime didžiojo lietuvių tautos mąstytojo Vydūno žodžius, kad tautiškumas – tai kelias į žmogiškumą... Reikia kovoti prieš tendenciją niekinti lietuvių kultūrą, tautinį orumą, savęs nuvertinimą. Lietuva – tai lietuvių tautos valstybė... Reikia griežtai atmesti sovietinio kosmopolitizmo apraiškas. Tai – tautos vėžys... Lietuvos vadovybei trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi zuikio žvilgsniu į kaimynus, baiminimosi, ką jie pasakys. Liaukimės atsiprašinėti. Liaukimės atsiprašinėti už nebūtus nusikaltimus. Gana žemintis! (Zigmas Zinkevičius. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. – V., 2013. – P.460). Kitas didysis mūsų tautos sūnus Algirdas Julius Greimas, išeidamas į Amžinybę, mums paliko priesaką „Būkime mažiau maži!”, kuris harmonizuojasi su akademiko Zigmo Zinkevičiaus pasakytu: „Gana žemintis!“.
Zigmas Zinkevičius gimė 1925 m. sausio 4 d. Ukmergės rajone, Juodausių kaime. 1933-1939 metais mokėsi 6-metėje mokykloje, 1939-1945 m. – Ukmergės gimnazijoje, 1945-1950 m. studijavo Vilniaus universitete Istorijos ir filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas 1946-1950 m. dirboVilniaus universitete Lietuvių kalbos katedroje vyr. laborantu, 1950-1956 m. dėstytoju, vyr. dėstytoju, 1956-1967 m. – docentas,1956 -1968 m. Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas; 1962-1964- vyriausiasis mokslinis bendsradarbis, 1967-1973 m.- Lietuvių kalbos katedros profesorius; 1973-1989 m. – tos pačios katedros vedėjas;1989-1995 m. – Baltų filologijos katedros profesorius; VDU – profesorius, 1995-1996 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius, 1996-1998 m. – Lietuvos švietimo ir mokslo ministras, 1998-1999 m. – Valstybės konsultantas švietimo ir mokslo klausimais.; 2001-2011 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto tarybos pirmininkas.
Jau studijų metais susiformavo būsimojo mokslininko pagrindinės domėjimosi ir tyrimų kryptys – lietuvių kalbos dialektologija ir lietuvių kalbos istorinė gramatika. Domėjimasis pastarąja tuo laiku buvo gana rizikingas dalykas, nes ši disciplina dėl primestos N. Maro koncepcijos, remiamos paties Stalino, nebuvo dėstoma Sovietų sąjungos aukštosiose mokyklose. Tik po 1950 m. vykusios aštrios kalbininkų diskusijos „Pravdoje“ lyginamoji istorinė kalbotyra ir istorinė gramatika buvo grąžintos į aukštųjų mokyklų mokymo planus. Tais pačiais metais baigusiam Vilniaus universitetą jaunam ir gabiam lituanistui Zigmui Zinkevičiui ir buvo patikėtas dėstyti lietuvių kalbos istorinės gramatikos kursas. Šį kursą jam reikėjo parengti.
Lietuvių kalbos istorinės gramatikos paskaitų kursą išklausęs tada dar buvęs trečiakursis lituanistas A.Sabaliauskas vėliau tvirtino, kad nuo pirmosios šios disciplinos dėstytojo Z.Zinkevičiaus paskaitos „ir prasidėjo pirmoji pokario lietuvių kalbotyros pakilimo banga“. Prof. A.Sabaliausko nuomone, VU kalbininko Z.Zinkevičiaus nuopelnai lietuvių kalbotyrai yra patys didžiausi.
Vėliau, jau paruošęs lietuvių kalbos istorinės gramatikos paskaitų konspektą, Z.Zinkevičius, pradėjęs vadovauti studentų kursiniams ir diplominiams darbams, skatino studentus rinkti medžiagą ir tyrinėti savo gimtųjų vietų tarmes; tikino studentus, kad tarmės – tai kalbos siela. Be tarmių pažinimo neįmanomas joks rimtesnis kalbos tyrinėjimas. Paprasto nemokyto valstiečio lūpose kartais išlieka žodis, galūnė ar sintaksinė konstrukcija, kurių veltui ieškotume šimtmečių senumo knygose, gramatikose ir žodynuose. Savo paskaitose jis su didele meile kalbėjo apie Danieliaus Kleino, Augusto Šleicherio, Filipo Fortunatovo tyrinėjimus, pastarojo ypatingą žavėjimąsi lietuvių kalba. Ne vienam Z.Zinkevičiaus studentui lituanistui visam gyvenimui išliko dėstytojo cituojami F.Fortunatovo žodžiai apie lietuvių kalbą: „Kažin ar yra kita tokia indoeuropiečių kalba, kuri turi tiek daug tarminių atspalvių, kaip lietuvių kalba... Kas kiekviena dešimtis, dvidešimtis varstų jau galima pastebėti tam tikrų ypatybių, įdomių morfologiniu, fonetiniu ir leksiniu atžvilgiu. Neretai vienoje vietoje yra išlikęs koks nors žilos senovės bruožas, o kitose šnektose jau išnykęs“ (Voverienė O. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – V., 2013. – P.569-580).
1955 metais Z. Zinkevičius apgynė kandidato disertaciją „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“. Disertacija sulaukė aukščiausio mokslininkų įvertinimo, buvo pasiūlyta ją išleisti atskira knyga. Oponentai teigė, kad disertacija yra ryškiausias pavyzdys, kaip tarmių faktais galima išsiaiškinti svarbiausias lietuvių gramatikos paslaptis. 1957 metais buvo išleista Z.Zinkevičiaus knyga disertacijos pagrindu „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“ (V., 1957). Tarsi atsipalaidavimui nuo įtempto mokslinio darbo parengė spaudai ir išleido mokslo populiarinimo knygą „Kaip žmonės išmoko rašyti“ (V., 1958).
1966 m. pasirodė Z.Zinkevičiaus monografija „Lietuvių dialektologija“, kurioje apibendrino visą savo ir jo mokinių nueitą tyrimų kelią nuo pat šios mokslinės krypties formavimosi pradžios. Literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, buvusi Z.Zinkevičiaus studentė ir rašiusi kursinius darbus jam vadovaujant, viename iš susitikimų kalbėjo apie jo nepaprastą mokslinį dosnumą savo studentams, paminint jų visų, prisidėjusių prie faktų apie tarmes rinkimo, pavardes šioje monografijoje. 1967 m. gegužės 4 d. Z.Zinkevičius apgynė daktaro (dabar habil. dr) disertaciją „Lietuvių dialektologija (Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija). Disertacijos oponentai Estijos Mokslų akademijos Tartu universiteto prof. P. Aristė, Minsko universiteto prof. dr. M. Židovič; VU prof. Jurgis Lebedys, taip pat ir Z.Zinkevičiaus mokytojas prof. J. Balčikonis – disertaciją lygino su geriausiais pasaulio ir lietuvių dialektologijos darbais, sakė, kad disertacija yra reikšminga ne tik lietuvių kalbos tyrinėjimams, bet taip pat ir visos indoeuropiečių kalbų grupės tyrinėjimams, padeda suprasti ne tik baltų kalbų praeitį, bet taip pat ir kloja labai rimtus pamatus visai lyginamajai klabotyrai. Prof. J. Balčikonis, šiaip jau visada santūrus ir šykštus pagyrimams, tada kalbėjo: „Institutai to nepadaro, o čia vienas žmogus! Gerai, kad mokinys pralenkia savo mokytoją. Labai gerai, kad imasi tyrinėti gyvosios mūsų kalbos faktus ir tiek daug nuveikia“ (Voverienė O. Ten pat, p.572).
1968 m. už lietuvių dialektologijos tyrinėjimus dr. Zigmui Zinkevičiui buvo įteikta LTSR valstybinė premija“.
Prof. Z.Zinkevičius paskelbė nemažai jo tyrimų rezultatų iš senųjų mūsų raštų istorijos. 1975 m. pasirodė jo knyga „Iš lietuvių istorinės akcentologijos“ (V.,1975), kurioje buvo nagrinėjamas 1605 m. išleisto „Katekizmo“ kirčiavimas, straipsnių apie M. Mažvydo raštų kalbą. Po dviejų metų buvo išleista jo kita knyga „Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVIII a. pradžioje“ (V., 1977); 1979 metais išleido knygą „Kazimieras Būga“.
Išskirtiniu mokslininko žygdarbiu tenka pripažinti Z.Zinkevičiaus šešiatomę „Lietuvių kalbos istoriją“ (1984-1994). Apie šį veikalą prof. Z.Zinkevičius pradėjo mąstyti dar 1975 metais, paakintas Vašingtone gyvenusio lietuvių kalbininko prof. J. Skardžiaus. Tačiau tada šis darbas atrodė, kaip žmogui neįveikiamas aukštas status kalnas. Tačiau, kaip patarlė sako, žmogus kelią įveikia eidamas. Taip ir prof. Z.Zinkevičius „Lietuvių kalbos istoriją“ pradėjo rašyti 1980 metais. Pirmasis tomas, pavadintas „Lietuvių kalbos kilmė“ pasirodė 1984 m.; jame supažindinama su lietuvių kalbos ištakomis, jos priešistore, pateikiama daug žinių apie indoeuropiečių prokalbę, indoeuropiečių dialektus, analizuojama baltų kilmė ir t.t. Knygoje Z.Zinkevičius teigia: „Skaitytojas turėjo pats įsitikinti, jog lietuvių kalba anaiptol nėra prastesnė už kitas, tik istorinių sąlygų labai nuskurdinta, nustumta į istorijos „užpečkį“. Antrajame tome aprašyta lietuvių kalbos raida priešrašytiniu laikotarpiu, t.y. VI-VII a. iki XV amžiaus pabaigos, jame plačiai aptartas to meto Lietuvos valstybės ir lietuvių kalbos santykis, kitų kalbų vaidmuo Lietuvoje. Daugiausia dėmesio skirta lietuvių kalbos fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos raidai. Trečiasis tomas „Senųjų raštų kalba“ skirtas rašomosios lietuvių kalbos atsiradimui, kūrimui bei tobulinimui. Knygoje profesorius akcentuoja du rašomosios kalbos raidos variantus: vidurinįjį (žemaičių kalba) ir rytinį (lietuvių kalba). Ketvirtajame tome „Lietuvių kalba XVIII-XIX a.“ nušviesta mūsų rašomosios kalbos būklė ir raida tuo laikotarpiu. Penktasis tomas „Bendrinės kalbos iškilimas“ skirtas lietuvių kalbos raidai nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio iki XX a.ketvirtojo dešimtmečio pabaigos. Kaip prisipažįsta pats profesorius, „Tautai atgimstant ir kaip kalbos istorikas privalėjau įdėti savo indėlį šalinant melą“. Tokia yra pagrindinė šio tomo paskirtis. Gi šeštajame tome supažindinama su lietuvių kalbos raida nuo 1940 metų iki šių dienų (Voverienė O. Ten pat).
Parašė vadovėlius „Lietuvių kalbos dialektologija“ (V.,1978); „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 2 dalys (V.,1980-1981); parengė mokomųjų priemonių: „Lietuvių kalbos tarmės“ (V.,1968); „Kalbotyros pradmenys“ (V., 1969); antrasis leidimas 1980 m.; „Kalbininkas K.Būga“ (V., 1981); paskelbė darbų iš lietuvių kalbos dialektologijos, istorinės gramatikos bei bendrosios kalbotyros.
„Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (3 t., 2000- 2006) vyr. redaktorius.
Parengė Kazimiero Būgos „Rinktinius raštus“ (1958-1962, 3 tomai ir rodyklė): „Kalbos praktikos patarimus“ (1976; 2-sis leid.1985).
Akad. Z. Zinkevičius visą gyvenimą išliko praktikuojačiu kataliku, tuo tarsi patvirtindamas F.Bekono įsitikinimą, kad „truputis mokslo tolina žmogų nuo Dievo, bet esminis mokslas priartina prie tikėjimo“.Jubiliato moto: „Tarnauti Dievui, Tėvynei, artimui“.
Kai dabartinei Nepriklausomai Lietuvai po 1992 m. spalio mėnesio Seimo rinkimų vėl iškilo pavojus būti sugrąžintai į Rusijos komunistinės imperijos glėbį, akad Z.Zinkevičius pačiu produktyviausiu jo amžiaus tarpsniu atsitraukė nuo rašomojo stalo, jausdamas pareigą Tėvynei ir įsijungė į šalies politinę veiklą, kaip ir pokario Lietuvos partizanai, siekdamas stabdyti tautos piktavalius nuo Lietuvos valstybės griovimo. Jis, kaip ir nedaugelis kitų Lietuvos inteligentų, išgirdo Laiko šauksmą: „Kai Tėvynė pavojuje, niekas neturi teisių, visi turi tik pareigas“. Savo pilietinę pareigą Tėvynei ir Lietuvos mokslui jis riteriškai ir pasiaukojančiai atliko. Kai tarp pačių mūsų mokslininkų prasidėjo Lietuvos istorijos pardavinėjimas tai rusams, tai baltarusiams, tai lenkams, būta netgi Izraeliui, akademikas parašė knygas, gindamas istorinę mūsų tautos tiesą ir teisingumą: „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (V., 1993); „Lietuvių kalbos istorija“ (V., 1996, lietuvių ir anglų kalbomis); „Tautos kilmė“ (kartu su kitais, lietuvių, anglų, ir vokiečių kalbomis 2005; rusų kalba – 2006); „Lietuvių poteriai „ (V., 2000); „Krikščionybės ištakos Lietuvoje“ (V., 2005); „Lietuvių tautos kilmė“ (2005); „Lietuvių tarmių istorija“ (V., 2002); „Lietuvių tarmių kilmė“ (V., 2006); „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“ (V., 2007); „Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas“ (V., 2007); „Rašto kilmė“ (2007); „Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą“ (V., 2008); „Lietuvių asmenvardžiai“ (V., 2009); „Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba“ (V., 2010); „Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą“ (V., 2010); „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse; polonizacijos apybraiža“ (V., 2010); „Šventasis Brunonas ir Lietuva“ (V., 2010); „Lietuviškas (baltiškas) paveldas Baltstogės vaivadijos Lenkijoje pavardėse; slavizacijos apybraiža“ (V., 2011); „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas; pavadinimų kilmė“ (V.,2011); „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių“ (V., 2011);. „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (V., 2012); „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ (V., 2013-2014).
Parašė studijas apie M. Mažvydo, K.Sirvydo, S.M. Slavočinskio, K. Donelaičio raštus. Paskelbė per 500 mokslinių straipsnių, kurie dabar sugulė į knygas. Parengė ir išleido atsiminimų knygų: „Prie lituanistikos židinio“ (V., 1999); „Kaip aš buvau ministras“ (V., 1998); „Po aštuonerių metų“ (V.,2006); publicistikos knygą „Istorijos iškraipymai“ (V., 2004); publicistikos rinkinį „Rinktiniai raštai“ 4 tomai (V.,2002-2004) ir t.t.
LR Mokslų akademijos tikrasis narys (1990), nuo 2011 m. narys-emeritas; Lietuvių katalikiškosios Mokslų akademijos akademikas (1991); Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos (1982); Norvegijos Mokslų akademijos (1992); Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (1995); Latvijos universiteto (1991); Vytauto Didžiojo Universiteto (1994) garbės daktaras. Jam suteiktas Tarptautinės Herderio premijos laureato vardas (1994) Apdovanotas Lietuvos mokslo premija (1995); Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordinu (1995), Jotvingių Kryžiaus Riterio ordinu.
Savo knygoje „Žymieji XX a.Lietuvos mokslininkai“rašiau ir dabar tik galiu pakartoti, kad labai sunku rašyti ir kalbėti apie didį, garsų ir labai daug nuveikusį savo tėvynės ir pasaulio mokslui mokslininką. Tai tarsi žiūrėjimas iš apačios į labai aukštą uolą, stovint jos papėdėje. Pamatai tik tai, kas arčiau tavęs ir kas tau labai svarbu... tarsi tolimą žvaigždžių šviesą danguje, kuri sklaido tamsą, nušviečia visą matomą horizontą, įkvepia žodžiui ir veiksmui; suteikia tavo gyvenimui prasmę, kad gyvenai, kaip tik tuo metu ir dažnai buvai šalia to žmogaus, stengeisi nors ir maža dalelyte, pagal savo jėgas, būti panašus į Jį, semtis įkvėpimo ir jėgų iš Jo pavyzdžio.
Nors esu daug rašiusi apie Lietuvos ir užsienio mokslininkus, nežinau kito, tiek daug nusipelniusio gimtajai kalbai, lietuviškam žodžiui ir Tėvynei mokslininko, savo darbštumu, kryptingumu ir rezultatyvumu taip aukštai iškėlusio reiklumo sau ir mokslui kartelę. Geležinė valia, asketiškas gyvenimo būdas, „vyturėlio“ įpročiai – miegas iki 5-tos valandos ryto, o vėliau darbas, darbas, darbas, deginantis kūrybingumu – tai sąlygos, kurios vedė akademiką Z.Zinkevičių per aspera ad astra moksle, o vėliau – tautiškumo ir pilietiškumo, tarnavimo savo tautai ir valstybei pareigos suvokime. Tokį Jį pažinojau ir tuo didžiuojuosi. Orientyrus ateičiai teikia Jo žodžiai: „Į ateitį žiūriu optimistiškai. Pasitikiu savąja tauta. Kritiškais momentais ji prabunda lyg iš letargo miego. Nušluoja nuo kelio svetimąsias apnašas, kad ir storiausių dulkių ir purvo sluoksnį. Prisiminkime pokario didvyrius partizanus, nenugalimą dainuojantį atgimimą“ (Zigmas Zinkevičius. Prie lituanistikos židinio. – V., 1999. – P.518).m
Akademikas Zigmas Zinkevičius mirė 2018 m. vasario 18 d.
Iš jo semiuosi optimizmo, vilties ir pasitikėjimo savo amžininkais ir jo pasekėjais iš jaunųjų kartų. Tikiu, kad jo puoselėta lietuvybė ir Lietuva gyvuos ir klestės, kol šioje Žemėje dar gyvens lietuviai.
Prof. Ona Voverienė
