Visame pasaulyje yra švaistomas vaikų proto potencialas. Balandžio pradžioje ypatingai suaktyvėjus COVID-19, į mokyklas nustojo eiti per 90 % mokinių. Nuo to laiko šis skaičius sumažėjo trečdaliu, iš daugeliui klasių Europoje ir Rytų Azijoje atvėrus duris. Tačiau visur kitur progresas yra lėtas. Kai kurios mokyklų apylinkės JAV, įskaitant Los Andželą ir San Diegą, naujais mokslo metais planuoja tik nuotolinį mokymą. Kenijos vyriausybė atsisakė mokymo programos visiems metams, palikusi savo šalies vaikus be jokio užsiėmimo iki pat sausio. Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte sako, kad neleis vaikams grįžti į mokyklas iki nebus išrasta vakcina. Pietų Afrikoje atsidarę pilnu tempu veikia visi kazino, tačiau tik nedidelė dalis mokyklų.
Daugelis tėvų yra išsigandę, ir ne be pagrindo. COVID-19 yra nauja ir ne iki galo suprasta koronaviruso atmaina. Mokyklos yra didelės ir pilnos žmonių. Maži vaikai tikrai nesilaikys saugaus atstumo vieni nuo kitų ir kitų atsargos priemonių. Atsargumas yra savaime suprantamas, ypač augant atvejų skaičiui. Tačiau, kaip tikinama „The Economist“ vedamajame, mokyklų atidarymo privalumai paprastai nusveria trūkumus.
Naujasis koronavirusas vaikams yra mažiau pavojingas nei suaugusiems. Tyrimai rodo, kad asmenims iki 18 metų užsikrėsti koronavirusu tikimybė yra trečdaliu-dvigubai mažesnė. Britanijos mokslininkų duomenys rodo, kad vaikams iki 10 metų tikimybė mirti nuo koronaviruso yra tūkstantį kartų mažesnė nei 70-79 metų asmeniui. Taip pat yra įrodymų, kad vaikai kur kas rečiau užkrečia kitus. Švedijoje taip nė vienai dienai ir neuždarytų darželių ir pradinių mokyklų personalo susirgimų rodikliai buvo tokie patys kaip kitų profesijų atstovų. Taip, viruso protrūkis vidurinėje mokykloje Izraelyje užkrėtė per 150 mokinių ir personalo. Tačiau laikantis atsargumo priemonių, pavojų galima gerokai sumažinti.
Tu tarpu nėjimas į mokyklą kainuoja itin brangiai. Vaikai mažiau išmoksta ir praranda mokymosi įgūdžius. „Zoom“ programėlė yra nepajėgi pakeisti realios klasės. Skurdžių šeimų vaikai, kurie rečiau namie turi gerą internetą ir kurių tėvai paprastai yra menkiau išsilavinę, dar labiau atsilieka nuo pasiturinčių bendraamžių. Jei nėra kam prižiūrėti namie liekančių vaikų, bent vienam iš tėvų neišeina grįžti į darbą – dažniausiai tokiu atveju nukenčia motinos. Mokyklos nelankantys vaikai dažniau kenčia nuo smurto, nepilnavertės mitybos ir prastos psichikos sveikatos.
Mokyklų uždarymas yra problema turtingose šalyse, tačiau tampa tikra tragedija skurdesnėse. Per 465 milijonus vaikų negali dalyvauti pamokose nuotoliniu būdu, nes namie neturi interneto. Kai kuriose Afrikos ir Azijos vietose sudėtingoje situacijoje atsidūrę tėvai skatina vaikus visai mesti mokyklą ir dirbti ar tuoktis. Kuo ilgiau mokyklos bus uždarytos, tuo daugiau nepilnamečių priims šį pragaištingą sprendimą. Labdaros organizacija „Save the Children“ prognozuoja, kad mokslus mesti šiuo laikotarpiu gali beveik 10 milijonų, daugiausiai mergaičių.
Išsilavinimas yra patikimiausias būdas išbristi iš skurdo. Pasaulio banko skaičiavimais mokyklų uždarymas 5 mėnesiams jo paliestų vaikų gyvenimo uždarbį sumažintų 10 trilijonų dolerių (dabartiniu kursu), t.y., maždaug 7 procentais dabartinio metinio BVP.
Toks katastrofiškas prognozuojamas praradimas turėtų paskatinti vyriausybes siekti atidaryti mokyklas, kai tik tai padaryti bus saugu. Tai neturėtų būti politinis klausimas, kaip tai dabar yra Amerikoje. Kai kuriose šalyse atidarymui priešinasi mokytojų profsąjungos: iš dalies dėl pateisinamo nuogąstavimo dėl visuomenės sveikatos vis augant užsikrėtimų skaičiui, iš dalies dėl to, kad mokytojų interesai ne visada sutampa su vaikų interesais – ypač, jei mokytojai gauna atlyginimus nepriklausomai nuo to, ar mokyklos dirba. Pagrindinė profsąjunga Los Andžele ragina neatidaryti mokyklų iki nebus įgyvendintas milžiniškas reikalavimų sąrašas, kuriame yra net ir tokios svajonės kaip visuotinis sveikatos draudimas. Mokiniai tiek laukti negali.
Mokyklų darbą atnaujinusios šalys, tokios kaip Prancūzija, Danija, Kinija ir Naujoji Zelandija, leidžia pasimokyti, kaip mažinti riziką. Jos leidžia pažeidžiamiausiems mokytojams likti namie, mažina mokinių skaičių klasėse (net jei tai reiškia, jog dauguma vaikų su mokytojais praleis tik dalį savaitės), perdėlioja pamokų tvarkaraščius, kad sumažintų žmonių skaičių koridoriuose, prie įėjimų ir valgyklose, rekomenduoja (arba reikalauja) dėvėti kaukes, aktyviai testuoja dėl koronaviruso ir seka atvejus. Remiantis šia patirtimi Ligų kontrolės ir prevencijos centrai formuoja gaires Amerikos mokykloms (nors mūsų viceprezidentas šią savaitę ir pareiškė, kad mokyklos jų galės nesilaikyti).
