Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos DP stovyklose atsidūrę lietuviai neteko daugelio savo laisvių ir pilietinių teisių, jie tapo asmenimis be valstybės, karo pabėgėliais, reikalingais globos ir paramos. Tarptautinės UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration), IRO (International Refugee Organization) organizacijos anuomet karo pabėgėliams (tarp jų ir lietuviams) suteikė laikiną prieglobstį: maistą, pastogę, teisinę apsaugą. Tačiau tokia beteisė padėtis, nežinomybė ir nerimas dėl ateities, sunkios gyvenimo sąlygos neišvengiamai veikė lietuvių dvasią – t. y. jų dvasinę, psichologinę būseną. Būtent tautinės dvasios, „lietuviško charakterio“ stiprinimu pirmiausia susirūpinta.

Vartant Vokietijos DP stovyklose 1945–1952 m. lietuvių leistą spaudą, neretai žvilgsnį patraukia įvairūs propagandiniai, tautinę dvasią stiprinantys straipsniai, raginantys saugoti gerą lietuvių vardą, keliantys kolektyvinės atsakomybės, tautinio solidarumo, lietuvių tautos reprezentacijos kitataučių akyse klausimus. Tai buvo ne tik dipukų psichologinės būsenos refleksija, bet ir viena iš priemonių, padedančių išsaugoti tautinę savigarbą, išdidumą, ištverti baimės, skurdo, beteisiškumo ir neaiškumo dėl ateities ženklais pažymėtą monotonišką karo pabėgėlių stovyklos gyvenimą.

„Iš tėvynės traukdamiesi mes praradome gimtąją žemę, laukus, namus, turtą. Netekome tėvų, brolių, seserų, artimųjų. Palikome amžiais sukurtas kultūrines vertybes. Vis dėlto viena, ir tai labai reikšmingą vertybę, mes išsivežėme – tai gerą lietuvio vardą. Ir tai buvo esminė žymė, kuri iki šiol mus aukštino ir skyrė nuo daugelio kitų tautybių“, – rašė Bronius Kviklys 1946 m., pabrėždamas, kad „geras vardas – šių dienų lietuvio tremtinio ginklas ir papuošalas, vienintelis politinis ramstis“. Nesant politinės veiklos galimybių, lietuviai pasitelkė tai, kas galėjo geriausiai reprezentuoti lietuvius tiek savo bendruomenės, tiek kitataučių akyse, t. y. stiprų ir gyvą bendruomeninį, kultūrinį gyvenimą.

Gyvenimas DP stovyklose nebuvo tik uždaras lietuvių bendruomenės gyvenimas, jis kartu reiškė buvimą tarptautinėje scenoje: tose pačiose stovyklose greta lietuvių gyveno latviai, lenkai, estai, rusai, ukrainiečiai ir kitų tautų atstovai, už stovyklų sienų – vokiečiai, tad svarbu buvo, koks lietuvių įvaizdis formuojamas kitataučių akyse. „Tremties sąlygos lietuvių bendruomenei, nuolat su kitomis tautomis susiduriančiai, sudaro ypatingas sąlygas tautinei dvasiai atskleisti. Šiuo metu iš pavienių mūsų tautos žmonių, iš paskirų bendruomenių yra svetimųjų sprendžiama ir apie visą mūsų tautą, jos kultūrinį lygį“, – rašė „Žiburiai“ 1946 m. Dar svarbesnė rodėsi lietuvių tautos reprezentacija karinių sąjungininkų (anglų, amerikiečių, prancūzų) bei tarptautinių UNNRA ir IRO organizacijų valdininkų akyse – nuo jų priklausė DP gyventojų padėtis, politinės ir socialinės veiklos galimybės, jų parama buvo reikalinga keliant Lietuvos klausimą tarptautinėje arenoje. Tad tautos reprezentacija, lietuvių įvaizdis svetimtaučių akyse rodėsi nemažiau svarbūs nei lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimo ar politiniai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekiai.

DP stovyklose netrūko diskusijų, kuriuose ryškėjo skirtingi požiūriai į lietuvišką bendruomenę ir kultūrą, į lietuvių kūrėjų, menininkų misiją ir pareigą savajai bendruomenei. Iš kūrėjų buvo reikalaujama, o ir dauguma jų patys suvokė savo kaip lietuvio ir kaip kūrėjo pareigą kūrybą angažuoti savajai tautinei bendruomenei. Kūryboje ryškiai pastebimi bandymai kurti teigiamą lietuvio personažą, kuris būtų pavyzdys kitiems lietuviams ir teigiamai veiktų jų moralę; siekta vaizduoti stiprią, valingą, negandoms nepasiduodančią asmenybę, gerai suvokiančią savo vietą ir tautinius tikslus. Panašūs reikalavimai kelti ir lietuviškai kultūrai, menininkams, nes menas taip pat turėjo atlikti ne tik svarbią bendruomeninę funkciją, bet ir reprezentuoti lietuvių kultūrą tarp svetimtaučių, atskleisti lietuvišką dvasią, parodyti „kas esame ir ko siekiame“.

Dar daugiau dėmesio buvo skiriama lietuvių kasdieniam gyvenimui, kuris taip pat buvo svarbus saugant gerą lietuvio vardą. Dėl kelerius metus užsitęsusios izoliacijos, sunkių gyvenimo sąlygų Vokietijos DP stovyklose tarp lietuvių būta įvairių problemų, kurias lietuviška spauda vadino „tremties gyvenimo dėmėmis“, teršiančiomis gerą lietuvio ir visos tautos vardą. „Geras lietuvio vardas yra šventas dalykas, nuo jo labai ir labai daug priklauso ir mūsų visų ateitis“, – skelbė Lietuvių tremtinių bendruomenė (LTB). Todėl kova už lietuvių gerą vardą bei moralę tapo vienu svarbesnių lietuvių bendruomenės uždavinių. Buvo skelbiama, kad gyvenimas DP stovyklose toli nuo kovojančios tėvynės įpareigoja lietuvius elgtis pavyzdingai, drausmingai, rūpintis ne tik savo asmeniniais, bet ir bendrais lietuvių bendruomenės ir visos tautos reikalais. Nuolat primenama, kad bet kuris (geras ar klaidingas) žmogaus veiksmas bei pasisakymas nėra vien privatus, asmeniškas veiksmas, bet turi vienokių ar kitokių pasekmių jo gyvenamai visuomenei, pristato ar diskredituoja ne tik konkretų asmenį, bet ir visą tautą.

Kokios pagrindinės problemos buvo įvardijamos kaip labiausiai kenkiančios geram lietuvių vardui? Į šią kategoriją patekdavo ne tik įvairūs kriminaliniai nusikaltimai (spekuliacija, vagystės, muštynės, triukšmo kėlimas), bet ir tinginystė, savų pareigų vengimas, kortavimas, girtavimas, šeimyninės problemos (neištikimybė, skyrybos ir mišrių šeimų kūrimas), asmens apsileidimas, higiena, lytinis palaidumas, tautinis nesolidarumas (pavydas, savanaudiškumas, skundai ir šmeižtai), silpnėjantys tautiniai bendruomeniniai saitai.

Lietuvių „gero vardo“ saugojimu, lietuvių reputacija ir tarptautine reprezentacija rūpinosi įvairios lietuvių organizacijos, vietinės DP stovyklų institucijos, daug dėmesio šiam klausimui skyrė inteligentija ir, žinoma, lietuviška spauda. Spaudoje buvo vykdoma nuolatinė, gerai apgalvota propaganda. Viena vertus, eskaluojamos įvairios negerovės, skatinant su jomis kovoti, ir kartu formuojamas kiekvienam lietuviui sektinas teigiamo „gero lietuvio“ įvaizdis: blaivus, kultūringas, kantriai atlaikantis negandas, pavyzdingas šeimos žmogus, darbštus, nes „svetimieji mus vertins tik pagal mūsų darbą“ ir t. t. Buvo raginama įvairiomis priemonėmis kovoti su visomis lietuvius kamavusiomis negerovėmis: ne tik bandoma sugėdinti kaltuosius, bet ir nuolat primenama, kad taip elgdamiesi lietuviai kenkia ne tik sau, savo šeimai, bet ir visai lietuvių tautai. „Šiandieną labiau negu kada nors kiekvienas lietuvis pirmiausia turi gerai suprasti, kad jis už savo veiksmus atsakingas ne tik kaip kiekvienas žmogus, bet ir kaip lietuvis, ir dėl to jisai savo veiksmu lietuvio ir tuo pačiu lietuvių vardą arba aukština arba žemina“; „Žmogus nedirbąs, t.y. negalįs ar nenorįs dirbti, yra nebe normalus. Toks žmogus yra arba nesveikas arba tinginys (…) toks žmogus ir pats nelaimingas ir savo bendruomenei – našta (…)“; „Šiandien jau daugelis pamatė ir suprato, kad girtuokliavimas yra ne lengva ir nekalta pramoga, bet sunkus ir didelis nusikaltimas prieš savo tautą ir patį save“; „Kas savo žemais poelgiais žemina savo vardą, tas žemina visų tremtinių vardą, visos tautos garbę“; „Nė vienas neturi teisės sakyti, kad jo elgesys yra jo vieno reikalas. Mus stebintieji iš vieno asmens gražaus ar blogo elgesio daro išvadas apie visą tautą. (…) Mes turime taip elgtis, kad pateisintume savo draugų viltis, o sugėdintume priešus, kurie skleidžia piktą propagandą, einančią iš mums žinomo centro“, – tokių ir panašių argumentų spaudoje galima rasti nemažai.

1946 m. Hanau įkurta Lietuvių tremtinių bendruomenė (LTB) tarp svarbiausių tikslų vienu pirmųjų taip pat buvo įsirašiusi tikslą išlaikyti gerą lietuvių vardą. LTB Statuto priede „Bendrieji nuostatai su tremtinių negerovėmis kovoti“ buvo išvardinti galimi nusižengimai ir nurodytos priemonės, kurios turėtų padėti kovoti su negerovėmis ir šalinti negeroves sukeliančias gyvenimo sąlygas. Buvo išvardinta 12 nusikalstamų darbų, už kuriuos lietuvis turėtų būti baudžiamas:

1. lupikiškas spekuliavimas, kai pelnas yra besaikis arba kai gruobuoniškam pasipelnymui panaudojama sunki artimo padėtis;
2. kortavimas, kai jis yra azartinis ar virsta nuolatiniu užsiėmimu;
3. degtindarystė (naminės gaminimas bei spekuliavimas) ir girtavimas;
4. šeimos židinio negerbimas, neištikimybė, begėdiškumas ar lytinis palaidumas, vedantis ne tik į dorovės taisyklių laužymą ir moralinį pakrikimą, bet ir į tautos savižudybę;
5. „padaužiškumas“ ;
6. santykių su kitataučiais, ypač su sąjungininkais ir vietiniais gyventojais, gadinimas;
7. svetimos nuosavybės, privatinės ir viešosios, pažeidimas, pasisavinimas, vagystės ar plėšikavimas;
8. darbo ir pareigų vengimas, ypač jei darbas yra reikalingas bendruomenei, tinkamas profesijai ir pajėgiamas;
9. nesąžiningumas ir apsileidimas viešąsias pareigas einant;
10. duoto žodžio nesilaikymas ir visokios apgavystės;
11. tautinis nesolidarumas, tautiečių niekinimas, įskundimai, šmeižimas, gandų skleidimas, ypač jei tai ne tik pažeidžia artimo garbę, bet ir kenkia viešajam reikalui;
12. sužalojimas arba bet kurio smurto pavartojimas prieš kitą asmenį.

1948 m. keičiant LTB Statutą buvo pakeisti ir „Nuostatai su tremtinių negerovėmis kovoti“. Buvo atsisakyta nusikalstamų darbų išvardijamo, pasitenkinta nuoroda į Lietuvos baudžiamojo statuto, Vakarų sąjungininkų okupacinės valdžios potvarkius, paliktos tik keturios nusikalstamos veiklos:

1. lietuvių tautos žeminimas ir viešas kitų tautų niekinimas;
2. šeimos židinio ardymas;
3. privalomo darbo vengimas be teisėto pagrindo;
4. degtinės gaminimas ir pardavinėjimas.

Taigi, galima pastebėti, kad daugiau dėmesio buvo skiriama moralinėms problemoms, kriminaliniai nusikaltimai lyg ir palikti nuošalėje. Žinoma, už kriminalinius nusikaltimus laukdavo sąjungininkų teismai ir rimtesnės bausmės. Kita vertus, kaip liudija istorikų darbai (pirmiausia Vinco Bartusevičiaus tyrimai), rimtų kriminalinių nusikaltimų nebuvo daug, pabaltiečių nusikalstamumas nebuvo didesnis už vokiečių ir kitų tose pačiose stovyklose gyvenusių užsieniečių. Tam įtakos turėjo ir lietuvių socialinė bei šeimyninė padėtis: didelė dalis pabėgėlių buvo inteligentija, be to, traukėsi šeimos su vaikais, o kitur buvo nemažai viengungių, jaunų vyrų, tarp kurių nusikalstamumas buvo didesnis. Reiktų atkreipti dėmesį, kad pati nusikaltimo sąvoka taip pat galėjo būti traktuojama skirtingai. Pavyzdžiui, spaudoje galima rasti pavienių nusikaltimų, stambių vagysčių, įsilaužimo bei plėšikavimo atvejų, kurie susilaukdavo griežto bendruomenės pasmerkimo, bet dažniausiai vyravo smulkūs nusikaltimai, smulkios vagystės (maisto, rūbų) ir, žinoma, spekuliacijos. Pastarosios oficialiai lyg ir smerkiamos, bet kartu lyg ir pateisinamos, nes moraliai daugelio lietuvių buvo suvokiamos kaip stovyklos gyvenimo ir rūpinimosi savo artimųjų padėtimi būtinybė. Netgi LTB Statuto priede prie nusikalstamų veiklų pirmame punkte įrašytas spekuliavimas su tam tikra išlyga t. y. – „kai pelnas yra besaikis arba kai gruobuoniškam pasipelnymui panaudojama sunki artimo padėtis“.

Kuriant gero lietuvio įvaizdį daug dėmesio skirta šeimos problemoms, nes būtent šeima laikyta svarbiausia tautos ląstele: raginta puoselėti lietuviškos šeimos židinį, rūpintis jaunosios kartos tautiniu ugdymu, daug kritikos kliūdavo lietuvaičiams dėl „lytinio palaidumo“, ypač santykių su užsieniečiais, ir mišrių šeimų kūrimo. „Blogiausia lietuvaitė yra geresnė už svetimtautę“, „lietuvis vyras, patekęs svetimon šeimon yra žuvęs tautai: jo vaikai nebebus lietuviai“, „lietuvio vyro garbė neleidžia, kad jo prakaitu užauginta šeima būtų nelietuviška“ – skelbė spauda. Ypač skatintas bendruomeniškumas, tautinės vienybės siekiai, keliami kolektyvinės atsakomybės, pasiaukojimo savai bendruomenei klausimai. „Tautinis solidarumas įpareigoja“, – skelbė spauda, ragindama kiekvieną įsijungti į bendruomenės veiklą savo darbais ir finansine parama. Tad net nemokantys solidarumo mokesčio Lietuvių tremtinių bendruomenei susilaukdavo priekaištų, kad tokiu būdu jie neprisideda prie bendros gerovės ir taip kenkia visai lietuvių bendruomenei.

1946 m. „Mūsų kelyje“ buvo paskelbta „Dešimt įsakymų nuo karaliaus bokšto kalno“, į kuriuos bandyta sutraukti pagrindinius, nuolat spaudoje akcentuojamus dalykus. „Tebūnie šie visiems skiriami įsakymai tais lašais, kurie, kartu su tūkstančiais kitų panašių, prisidės prie didžiulių kliūčių akmenų, pastojusių kelią į mūsų tautos laisvę, prakalimo.“ Įstatymai skelbė:

1. Neturėk kitos minties, tiktai vieną:mano gyvenimas lemia mūsų tautos gyvenimą, o nuo tautos gyvenimo priklausys ne tik mano, bet ir būsimų kartų gyvenimas.
2. Netark savo tautos vardo be reikalo.Savo asmenišką gyvenimą tvarkyk taip, kad nei lietuvis, nei ypač svetimtautis negalėtų tau padaryti priekaištų. Žinok, kad kiekviena tavo kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo graži pastanga pasitarnauja mūsų tautai.

III. Šventai būk įsitikinęs, kad pasaulyje įsigalės tikroji taika, kurioje triumfuos tiesa ir nebeegzistuos smurtas bei agresija.

1. Gerbk atstovus ir pareigūnus mus globojančių Vakarų Demokratijų, kurių vadovai ne viena proga yra nurodę tikruosius žmonijos idealus ir pabrėžę, kad šių idealų bus siekiama iki jų galutinio įgyvendinimo.
2. Neužmušk savyje vilties jokiomis aplinkybėmis, net jei atrodytų, kad visos patamsių galybės padarė prieš tave sąmokslą ar staiga prieš tave atsivėrė pragaro bedugnė.
3. Nepaleisk savo blogų įpročių vadžių, mėgindamas apgauti savo sąžinę neišmintingais tvirtinimais, kad demokratinėj santvarkoj niekam negali apeiti tavo pamėgimas girtuokliauti, triukšmauti, kelti muštynes ir panašiai. Žinok, kad tokia tavo laikysena kenki visai lietuviškai visuomenei, o tuo pačiu ir pats sau.

VII. Nevok iš kitataučių, o taip pat ir iš savų tautiečių, siekdamas ar tai nešvaria spekuliacija, ar tai degtinės prekyba, ar tai neteisingu gautų gėrybių paskirstymu pralobimo tikslų. Įsisąmonink, kad spekuliacijos gudragalviškas teisinimas – esą prieš spekuliaciją iš pavydo nusistatę tie, kurie patys nesugeba spekuliuoti – yra paniekos vertas, įžeidžiantis tautos reikalų bojančią visuomenę, o taip pat panašus teisinimas parodo, kokiais siaurai savanaudiškais tikslais remiasi šis pragaištingas darbas. Yla išlenda iš maišo – venk viso to, ką draudžia mūsų globotojai, ypač jei tas žemina lietuvio vardą.

VIII. Nekalbėk neteisiai prieš savo artimą, jį šmeiždamas, apkalbėdamas ar be reikalo įtarinėdamas. Visuomet turėk galvoje daktaro Vinco Kudirkos žodžius: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Pastebėjęs kokias nors mūsų visuomenės gyvenimo negeroves, nedelsdamas, bet ramiai, objektyviai bei neįžeidžiančiai kelk jas viešumon ir stenkis rasti tinkamų priemonių joms pašalinti: tam reikalui naudokis demokratiškai besitvarkančia Lietuvių Tremtinių Bendruomenės organizacija ir jos organais. Visus kai kurių kitataučių šmeižtus ir prasimanymus prieš mūsų visuomenę drąsiai ir pagrįstai atremk, pavartodamas, tačiau, tiktai tikrus ir neginčijamus įrodymus. Žinok, kad priežodis „pilk paplavas – vis tiek prilips“ yra visai gyvenimiškas, jei nepagrįsti užpuolimai lieka energingai neatremti. Jei esi visuomenės grupės vadovas, – jausk didžią pareigą visais atvejais tinkamai ginti vadovaujamos grupės reikalus ir garbę.

1. Negeisk iš mus globojančių įstaigų bei pareigūnų tuojau to, ko jie mums esamomis aplinkybėmis negali duoti, nė negeisk daryti pasiūlymų, kuriais būdais mūsų norai greičiausiai galėtų būti patenkinti. Kantriai lauk rytojaus, vadovaujamas savo išrinktos vadovybės. Pastarosios darbą bei pastangas remk ir skatink, bet netrukdyk ir neardyk savo netinkama laikysena.
2. Negeisk nei artimesnio nei tolimesnio kaimyno nuosavybės ar pražūties; visa savo esybe geisk išlaikyti ir atgauti tai, į ką tu turi šventą teisę. Tokia tavo dvasios būsena prisidės prie gerųjų pasaulio jėgų sustiprinimo. Šios gi gerosios jėgos, padedant Aukščiausiajam, anksčiau ar vėliau, prives prie žmogiškumo bei teisingumo pergalės ir priartins mūsų išsiilgtos laisvės aušrą.

Kokį poveikį stovyklose gyvenusiems lietuviams galėjo turėti nuolatinė bendruomenės kova už lietuvių moralę ir gerą lietuvių vardą? Sunku atsakyti, nes neretai spaudoje skelbiami faktai būdavo sutirštinami, padėtį vaizduojant daug blogesnę, nei būta iš tikrųjų. Rodos, dažniau buvo siekiama sunkiai pasiekiamo idealo. Kita vertus, daugelis moralizavimų, negerovių iškėlimų ir raginimų su jomis kovoti, net Lietuvių tremtinių bendruomenės skelbiamų nutarimų nepretenduodavo į kokius nors oficialius visai bendruomenei privalomus įstatymus ir galėjo apeliuoti tik į kiekvieno lietuvio sąžinę. Galima sakyti, kad tuometinė spauda ir pati lietuvių bendruomenė atliko itin svarbų bendruomenės drausminimo, moralės sargų vaidmenį ir kartu skatino bendruomeniškumą, savidiscipliną, kolektyvinės atsakomybės už savo ir kiekvieno lietuvio elgesį suvokimą.

Daiva Dapkutė, projektas „Pasaulio Lietuva“