Vilnius ir Varšuva mini 230-iąsias Abiejų Tautų Respublikos Gegužės trečiosios konstitucijos metines. Ką žinome apie dokumentą, skambiai vadinamą pirmąja rašytine konstitucija Europoje?
Istorikas, Vilniaus universiteto (VU) docentas dr. Eligijus Raila atsako į keturis pagrindinius su šiuo dokumentus susijusius klausimus.
Kas yra Gegužės trečiosios konstitucija ir kodėl ji tokia svarbi?
1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublika (ATR) priėmė konstituciją, priartinusią ją prie parlamentarizmo ir konstitucinės monarchijos. Labai svarbu tai, kad šis dokumentas numatė bajorų ir miestiečių lygybę.
„Konstitucija buvo visų 18 a. antroje pusėje vykdomų politinių, socialinių, ūkinių reformų kulminacija“, – sako E. Raila. Jos priėmimą iš dalies lėmė ir išoriniai veiksniai – Jekaterinos II valdoma Rusijos imperija sutelkė dėmesį į karus su Osmanų imperija, palikdama ATR karaliui Augustui pakankamai erdvės manevrams.
Pirmą kartą ATR buvo pripažintos žmonių grupės, iki tol buvusios politinio gyvenimo užribiuose.
„Atkreipiamas dėmesys į valstiečius, nors ir nėra apibrėžiamas jų statusas, tačiau yra atkreipiamas dėmesys, o pagal konstituciją, valstybė paima juos savo globon, – aiškina E. Raila. – Ką toliau daryti, tai čia jau būtų buvęs ateities dalykas.“
Tų pačių metų spalį naujoji konstitucija buvo papildyta dar vienu straipsniu, apibrėžiančiu Lenkijos ir Lietuvos atsakomybes.
Pasak E. Railos, šis straipsnis ir visa konstitucija įtvirtino abiejų šalių suverenitetą ir valstybingumą.
Priešingai XX a. Lietuvoje paplitusiam požiūriui, dokumente buvo pripažįstamas Lietuvos, kaip tautos, suverenitetas, nors ir „iki galo nebuvo pasakyta, kas yra toji tauta ar koks jos turinys“, sako E. Raila.
Konstitucija taip pat padėjo pagrindus „modernios, antiluominės tautos sampratai“, priduria istorikas.
Anot E. Railos, dokumente konstitucinės vertybės išdėstytos taip, kaip mes jas suprantame šiandien, užtikrinant „teisės viršenybės, demokratinio valdymo principus ir žmogaus teises“.
Tačiau konstitucija galiojo trumpiau nei 15 mėnesių ir buvo panaikinta Prūsijai, imperinei Rusijai ir Habsburgų Austrijos imperijai pasidalijus Abiejų Tautų Respubliką ir nutraukus suverenių Lenkijos ir Lietuvos valstybių egzistavimą iki pat 1918 m.
Bet „tai buvo ne pabaiga, kaip dažnai yra įsitvirtinę Lietuvos istorinėje sąmonėje“, aiškina E. Raila, kadangi konstitucija sudarė sąlygas Lietuvos tautiniam ir etniniam autentiškumui iškilti ateityje.
Tai taip pat galėtų būti vertinama platesniame Prancūzijos revoliucijos ir besiformuojančio nacionalizmo Europoje kontekste, suvokiant, kad Lietuva ir Lenkija buvo neatsiejama šio proceso dalis. Valstybės padalijimai nutraukė šį procesą ir pastūmėjo abi šalis kitokiu istoriniu keliu, nurodo istorikas.
Ar konstitucija perdavė Lietuvos suverenitetą Lenkijai?
Nors Lenkijoje šis dokumentas aukštinamas, kai kurie istorikai teigia, kad jis apribojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) nepriklausomybę ir pakreipė jėgų pusiausvyrą Varšuvos naudai.
„Konstitucija visą laiką buvo suvokiama kaip Lenkijos istorijos dalis,“ – sako E. Raila. Visgi joje buvo išlaikyti Lietuvos suvereniteto ir savivaldos principai – tai faktas, o „Lietuva ilgai tai ignoravo, tai ilgą laiką nebuvo žinoma mūsų tradicijoje“.
Anot E. Railos, vienodo atstovavimo Karo reikalų ir Iždo komisijose įsipareigojimas rodo, jog „Lietuva ir Lenkija pradeda naują tarpusavio gyvenimo perspektyvą“, kurią kai kurie netgi vadina „konfederacija“.
Ar tai iš tiesų buvo pirmoji rašytinė konstitucija Europoje?
Gegužės 3-iosios konstitucija buvo pirmoji rašytinė konstitucija Europoje, kaip mes tai suprantame šiandien, ir antroji pasaulyje, priimta praėjus vos keleriems metams po JAV Konstitucijos, įsigaliojusios 1789 m.
„Tie įstatymai kitose Europos šalyse tiesiog turėjo tęstinumą, jų nereikėjo užrašyti, jie funkcionavo kitokiu pavidalu“, – teigia E. Raila.
Visgi, anot istoriko, nebūtų klaidinga ją vadinti pirmąją rašytine konstitucija Europoje.
„Iš perspektyvos galima teigti, kad ir mes štai prieš 200 metų kūrėme, prisidėjome prie dabartinės Europos Sąjungos kūrimo, – sako E. Raila. – Tai skambi tezė, bet ji yra visiškai logiška ir pagrįsta.“
Kodėl šiuo metu juntamas konstitucijos atgimimas?
XIX a. pabaigoje prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, Gegužės 3-iosios konstitucija nebuvo laikoma nacionaliniu pasiekimu.
„Mūsų tautinio sąjūdžio veikėjai buvo valstietiškos kilmės“, – aiškina E. Raila. Kadangi konstitucijoje mažai dėmesio skirta valstiečiams, ji nebuvo laikoma svarbia tautiniam naratyvui.
Be to, 1920 m. prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos karas, po jo Vilniaus kraštas atsidūrė Varšuvos rankose, tad konstitucijai praktiškai neliko galimybių tiesti istorinius tiltus. Dėl netrukus po konstitucijos priėmimo įvykusių ATR padalijimų, lėmusių Lietuvos prijungimą prie Rusijos imperijos, ir tariamo Lenkijos dominavimo, ji netgi buvo vadinama Lietuvos valstybingumo „antkapiu“.
Vėliau, sovietų okupacijos metais, dokumentas buvo atmestas kaip bajorų konstitucija, nes jame nebuvo iki galo išspręstas valstiečių klausimas.
„Sovietinis naratyvas ir perėmė tokį luominį žvilgsnį, kadangi klasės svarba buvo varomoji jėga“ sovietinėje istoriografijoje, sako E. Raila. Taip ir susiformavo šiandieninėje Lietuvoje vis dar gajūs stereotipai.
Nuo pat 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Vilniaus ir Varšuvos santykiai buvo sudėtingi. Nors šalys viena kitą įvardija kaip strateginius partnerius ir yra sąjungininkės NATO, mažumų problemos ir lenkų kalbos teisių klausimai tebelieka neišspręsti.
Pastaraisiais metais gerėjant Lietuvos ir Lenkijos santykiams dėl Sauliaus Skvernelio Vyriausybės ir vėliau prezidento Gitano Nausėdos skiriamo – kartais prieštaringo – dėmesio, Gegužės 3-iosios konstitucija vis dažniau susilaukia abiejų valstybių dėmesio.
Lietuvos Seimas 2021 metus paskelbė Gegužės 3-iosios konstitucijos ir Abiejų Tautų Respublikos tarpusavio įžado metais.
2014 m. prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą taip pat turėjo įtakos Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Dabar, Rusijos keliamos grėsmės akivaizdoje, Konstitucija abiejose šalyse vertinama kaip bendras istorinis paveldas, o ne Lenkijos dominavimo Lietuvoje pavyzdys.
„Esame tokiame Europos taške, tokioje Europos vietoje, ir ta geopolitinė situacija iš esmės yra mažai pasikeitusi, – sako E. Raila. – Didžiosios grėsmės yra išlikusios.“
Vienas lenkų istorikas yra pasakęs, kad Rusijos ir Abiejų Tautų Respublikos santykiai buvo šachmatų partija, kurioje kiekvienas Varšuvos ir Vilniaus žingsnis buvo palydimas Rusijos imperijos šachu, o „paskutinis [padalijimas] buvo matas“, – sako E. Raila.
„Mes vėl pradėjome naują šachmatų partiją jau XX a. pradžioje.“
