Ar šiuo metu Katalikų Bažnyčioje vykstančios diskusijos apie neva vykstančią Bažnyčios mokymo kaitą, sielovados ir teologijos santykį, šiuolaikinės visuomenės socialinius ir moralinius iššūkius yra tik teologų, sielovados darbuotojų ir dvasios vadovų reikalas? Ar vis dėlto šie teologiniai ir sielovadiniai pokalbiai galėtų tapti ir kiekvieno tikinčiojo apmąstymu šaltiniu? George‘as Weigelis, amerikietis, dažnai besisvečiuojąs Europoje, vyresnysis bendradarbis Vašingtono Etikos ir viešosios politikos centre, taip pat šventojo Jono Pauliaus II biografas, parašęs ne vieną knygą, tarp kurių ir lietuviškai išleistą „Evangelinė katalikybę“, siūlo šias teologines diskusijas apmąstyti gavėnios metu ir leistis jų vedamiems į savos sąžinės ištyrimą, taip suteikiant šioms diskusijoms asmeniškesnį pobūdį.
***
Gavėnios metu Bažnyčios kasdienėje liturgijoje skaitomi skaitiniai apmąstymams siūlo dvi susijusias temas. Paskutinė savaitė prieš Velykas kviečia mus, sekant Kristų, keliauti į Jeruzalę, kad per Velykas mes taip pat būtume palaiminti krikšto vandeniu ir išsiųsti į pasaulį atlikti paskirtos misijos. Ankstesnės savaitės, prasidedančios iš karto po Pelenų trečiadienio, siūlo rimtai ištirti savo sąžinę. Kas manyje yra sugadinta? Kas trukdo man būti misionieriumi mokiniu, tokiu, koks būti esu pašauktas krikštu?
Per šią gavėnią tirdami savo sąžinę taip pat galime rimtai apsvarstyti, ką reiškia pati „sąžinė“.
Ši dažnai ginčų kelianti tema grįžta į katalikų pasaulinio pokalbio centrą dėl artėjančio Humanae Vitae, palaimintojo Pauliaus VI pranašiškos enciklikos apie moraliai priimtinas šeimos planavimo priemones penkiasdešimtmečio, taip pat nuolatinių diskusijų, kilusių dėl popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo apie santuoką Amoris Laetitia.
Šiame pokalbyje girdėjome pozicijas, kurios remiasi neįprasta ar net pavojinga sąžinės samprata, neva tam tikromis aplinkybėmis sąžinė gali leisti arba netgi reikalauti, kad asmuo pasirinktų daryti tokius veiksmus, kuriuos Bažnyčia savo mokyme nuosekliai laikė iš esmės neteisingais, pavyzdžiui, naudoti dirbtines kontracepcijos priemones ar priimti šventąją Komuniją gyvenant santuokinio pobūdžio sąjungoje, kuri nėra palaiminta Bažnyčios.
Tokią „sąžinės“ idėją propaguojantieji įtikinėja mus pripažinti tris dalykus: kad dvasinis ir moralinis gyvenimas yra kelionė; kad, kai Bažnyčia moko, jog kai kurie dalykai yra tiesiog neteisingi ir nėra jokio ketinimų ir pasekmių derinio, kurie padarytų tą pasirinkimą teisingą, Bažnyčia siūlo „idealą“, kurio ne visada įmanoma siekti atliepiant „dosniai“; ir kad nuodėmklausiai ir dvasiniai vadovai turėtų būti gailestingi ir įžvalgūs vedliai, keliaujant dažnai akmenuotais moralinio gyvenimo keliais.
Nė vienas sveiku protu besivadovaujantis žmogus neprieštaraus pastarajam teiginiui. Aš esu dėkingas, kad man teko patirti tokį dėmesingą vedimą, ir ne kartą. Tačiau kiti du teiginiai, atrodo, švelniai tariant, problemiški.
Pavyzdžiui, jei mano „sąžinė“ gali mane paskatinti naudoti dirbtinę kontracepciją tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis, tai kodėl sąžinė negalėtų leisti ar net reikalauti, kad aš apgaudinėčiau savo klientus, iš tiesų tikintis ateityje geresnės ir sąžiningesnės finansinės padėties, jei savo versle šiuo metu esu įsiskolinęs ir nuo to kenčia mano šeima?
Kodėl mano „sąžinė“, kelyje „idealo“ link neleidžia man mėgautis nesantuokiniais lytiniais santykiais, kol aš ir mano žmona bandome įveikti santuokos išbandymus? Kas šiame idėjos, kad „sąžinė“ gali leisti ar net reikalauti padaryti kažką, kas jau seniai pasaulyje laikoma blogiu, nutrauks grandinę ir sustabdys porą, „ištyrusią“, jog abortas yra geriausia išeitis sprendžiant sunkumus, kurių atsirastų, jei šis vaikas bus išnešiojamas iki gimdymo, nors, turint galvoje ateities perspektyvas, jie galėtų siekti „idealo“ ir priimti vaiką į savo šeimą?
Kitas teiginys, manymas, kad Dievas per mano sąžinę gali paprašyti manęs padaryti kažką, kas nesuderinama su Bažnyčios mokymu, pražūtingai pažeidžia ryšį tarp Dievo, Bažnyčios kaip autoritetingos mokytojos ir sąžinės.
Kristus pažadėjo išlaikyti savo Bažnyčią tiesoje (Jn 8, 32, Jn 16, 3). Ar šis pažadas gali būti neištesėtas? Tridento susirinkimas mokė, kad su Dievo malone visada yra įmanoma laikytis paliepimų, kad Dievas nori mus perkeisti ir padeda mums kelyje į šventumą. Ar šis mokymas jau panaikintas? „Paradigmų kaita“ pakeitėme jį radikaliu subjektyvizmu, kurio dėka liberalusis protestantizmas beveik neteko dvasinio ir moralinio pastovumo. Antrasis Vatikano susirinkimas mokė, kad mano sąžinėje yra „įstatymas, įrašytas paties Dievo“. Ar dabar Dievas man sako, jog galiu nepaisyti tiesos, kuri yra įrašyta mano širdyje?
Mintis, jog Bažnyčia moko „idealo“, kurio neįmanoma pasiekti, nuvertina malonės galią ir iš moralinio gyvenimo pašalina dramą, suteiktą paties Dievo. Gavėnia nekviečia mūsų išpažinti, kad mums nepavyko pasiekti nepasiekiamo „idealo“. Gavėnia nekviečia savęs pateisinti, kaip tai bandė padaryti fariziejai Evangelijoje pagal Luką, tačiau jiems teko pasišalinti be išteisinimo (Lk 18, 10–14). Gavėnia mus kviečia priimti Evangelijos muitininko nuolankumą ir išpažinti nusidėjus, žinant, jog Dievo malonė mums gali išgydyti tai, kas yra sužeista, jei mes patys bendradarbiausime su šia malone.
Pagal George Weigel tekstą „Conscience and grace: a lenten meditation“ publikuotą žurnale „First Things“ parengė Toma Bružaitė
