Šiais metais JAV LB išdidžiai ir linksmai švenčia savo 70-ties metų jubiliejų. Organizuojami įvairūs renginiai, akcijos, koncertai stebina ir buria tėvynainius, kuriančius savo gyvenimą svetur. Tikrai nenustebau, kai Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, IL 70-čiui skirtame renginyje Lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerija įteikė garbės ženklo medalį už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę ir indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą Arvidui Kazimierui Jarašiui, gyvenančiam Westminsterio mieste Kolorade. Kolorade gyvenu jau 2 metai ir galiu drąsiai pasakyti, kad šis žmogus visa galva aukščiau likusios Kolorado LB. Spręskite patys. Arvido Jarašiaus namuose, beje, kuriuos jis pats pastatė, ne vienerius metus dirbo lituanistinė mokyklėlė, jis yra vienas iš lituanistinės mokyklėlės įkūrėjų. Kiekvieną sekmadienį savo namų duris jis su žmona Laima atveria šokių grupei „Rūta“, jie ir patys šoka šioje grupėje. Beveik kasmet Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje rengia konsulinių pareigūnų išvykstamąją misiją į Kolorado valstiją, Denverio miestą, spėkit kur jie gyvena ir dirba, taip, Arvido Jarašiaus namuose. Arvidas yra ilgametis LB valdybos pirmininkas, renginių organizatorius... Na o nuo savęs pridursiu, kai Kolorado LB išsiunčiau savanorystės kvietimą pagaminti Kryžių, skirtą Kolorado LB 60-čiui atminti, šis žmogus atsiliepė pirmas, paruošė projektą ir kartu su keliais bendruomenės nariais jį įgyvendino ir pastatė.
Ir pabaigai, kuomet nusiunčiau Arvidui Jarašiui klausimus, gavau atsakymą su klausimu: Koks tikslas šito straipsnio? Atsakau mums visiems: Didžiuotis, kad turime tokį žmogų Kolorado valstijoje, dėka kurio yra saugoma ir puoselėjama lietuvybės židinio ugnelė. Atsakymai į mano užduotus klausimus gal padės mums visiems suprasti, koks yra to mūsų tautiečio aistros lietuvybei receptas ir kaip ji palaikoma.
– Sveikinu Jus su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apdovanojimu – garbės ženklo medaliu. Kuo Jums yra svarbus šis apdovanojimas?
– Man didelė garbė gauti šį apdovanojimą. Tačiau be žmonos Laimos tikriausiai būčiau pasiekęs tik ketvirtadalį to, ką padarėme kartu. Šis apdovanojimas – tai daugelio Kolorado bendruomenės darbų įvertinimas. Tai įrodymas, kad mažose bendruomenėse galima nuveikti didelius darbus, turint reikiamą aistrą ir įsipareigojimus. Esame maža bendruomenė ir neturime tokių išteklių kaip Čikaga ar Los Andželas. Organizuodami šventes didžiuojamės, kad esame lietuviai, pasikliaujame savo vietiniais talentais. Nuostabiausia tai, kad kai reikėdavo ką nors padaryti, visuomet atsirasdavo savanorių. Niekada nenusivylėme.
– Sakoma, viskas ateina iš vaikystės. Trumpai papasakokite kokioje šeimoje augote, ką studijavote, kur dirbote, kokių pomėgių turėjote?
– Mano tėvai buvo perkeltieji asmenys, susitikę stovykloje Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo. Namuose kalbėjome, valgėme ir gyvenome lietuviškai. Prie pietų stalo – jei kuris nors iš mūsų trijų vaikų (mano brolis Edi ir sesuo Rita) kalbėjo angliškai, turėdavome plauti indus. Tai mums padėjo. Pirmoje ir antroje klasėje gyvenome Kenošoje, WI ir lankiau St. Peters lituanistinę mokyklą. Tada persikėlėme į Lansingą, IL, kur nebuvo nei lietuvių bendruomenės, nei lituanistinės mokyklos, tačiau visi kaimynai ir visi mano draugai žinojo, kad esame lietuviai. Dauguma gyvenančių aplink mus buvo įvairių tautybių palikuonys: vokiečiai, italai, lenkai, žydai ir pan. Savaitgalius praleisdavom su giminaičiais Marquette parke, Čikagoje arba pas mus namuose. Niekada nelankėme lituanistinės mokyklos, bet lietuvių kalbos mus mokė mama. Vidurinėje mokykloje ir kolegijoje visi žinojo, kad esu lietuvis – tai buvo dalis manęs.
Mano tėvas buvo baigęs Lietuvos karo akademiją, galbūt dėl to ir įstojau į JAV karo akademiją (West Point) koledže. Po 5 metų JAV kariuomenėje įgijau inžinieriaus ir pardavėjo specialybes.
Laisvalaikiu mėgstu žygius pėsčiomis, kopti į kalnus, domiuosi medžio apdirbimu, sodininkyste ir, žinoma, viskuo, kas lietuviška: tautiniais šokiais, žemėlapių rinkimu ir t.t.
– Kaip ir kada įsitraukėte į lietuvišką veiklą?
– Pirmą kartą šokau tautinius šokius antroje klasėje. 1976 metais kariuomenė mane atvežė į Kolorado Springsą. Slidinėdamas kalnuose pamačiau moterį, vilkinčią striukę su Vyčio ženklu ant rankovės. Už Čikagos ribų lietuvių buvo nedaug, o jei pamatydavai kažką, kas vilkėdavo rūbus su lietuviška simbolika, būtinai jį užkalbindavai. Taip susipažinau su Regina Vaitaitiene, kuri mane supažindino su Kolorado bendruomene. Netrukus prisijungiau prie „Rūtos“ šokėjų. Kolorado Springse buvo tik viena kita lietuvių šeima. Prisimenu Algį ir Mirgą Vaitkus, sekmadieniais kartu važiuodavome į šokių repeticijas. Dėka Algio įvertinau lietuvybės puoselėjimo svarbą kaip suaugęs asmuo.
Turėjome labai entuziastingą ir energingą grupę. Antanina Bulota buvo mūsų instruktorė. Jos ir Algio Liepos paraginti surengėme kelionę į savo pirmąją Šokių šventę 1980 metais Čikagoje. Nepaisant to, kad kai kurie bendruomenės nariai į tą kelionę žiūrėjo skeptiškai, ji ne tik pasisekė, bet ir tapo lūžio tašku. Pradėjome koncertuoti kitoms bendruomenėms – daugiausia Omaha ir Phoenix, taip pat šokome du kartus ir Lietuvių dienose Los Andžele. Dėl puikaus lietuvių šokio choreografo Vyto Beliajaus daug kartų šokome daugelyje Denverio apylinkių.
– Estate vienas iš Kolorado lituanistinės mokyklėlės įkūrėjų. Ne vienerius metus Jūsų namo rūsyje mažiėji lietuviukai susipažindavo su lietuvių kalba, kultūra, tradicijomis... Kaip jums atrodo, kodėl verta puoselėti lietuvybę, kodėl svarbu išlaikyti protėvių kultūrą ir ją perduoti savo vaikams?
– Kalba, kultūra ir tradicijos padeda mums išlaikyti pagrindą. Šiandien kaip niekad svarbu, ypač vaikams, žinoti savo tautos istoriją. Šiandieniniame sparčiai besivystančiame interneto pasaulyje tvirtas pagrindas grįžti namo suteikia saugumo jausmą.
Mums buvo svarbu, kad mūsų vaikai galėtų kalbėtis su savo seneliais lietuviškai ir suprastų iššūkius, su kuriais jie susidūrė ir ką išgyveno, kai buvo priversti palikti savo namus, savo šeimas Antrojo pasaulinio karo metu. Nors mūsų vaikams ne visada lengva (oi tos linksniuotės!), mes ištvėrėme, mūsų vaikai išmoko ir šiandien, suaugę, vertina tai ir yra dėkingi.
– Savo namų duris atvėrėte ir šokių grupei „Rūta“ – visos repeticijos, tai pat ir pasiruošimas Lietuvių Tautinių Šokių šventei, vyksta Jūsų namuose. Ar galėtumėte įvardinti įsimintiniausią, su šia veikla susijusį prisiminimą?
– „Rūtą“ visada sudarė savanoriai. Mes jokiu būdu nesame profesionalų grupė. Ta pirmoji kelionė į Tautinių Šokių šventę, 1980 m. Čikagoje, buvo bene įsimintiniausia. Daugelis dalyvių nežinojo, kad Kolorado valstijoje yra lietuvių. Mūsų pasivaikščiojimas su kaubojiškomis skrybėlėmis paliko įspūdį. Visų pirma, mes visi patyrėme tą nuostabų sėkmės ir pasiekimų jausmą. Tai mus įkvėpė daugeliui metų.
– Kas įdomaus, svarbaus šiandien vyksta jūsų bendruomenėje? Ko, jūsų nuomone, šiandien labiausiai reikia išeivijoje gyvenantiems lietuviams?
– Mūsų Kolorado bendruomenė auga. Turime daug energingų žmonių, kurie perėmė „vadžias“. Naujas kraujas, mintys ir idėjos visada yra geras dalykas.
Mes visi „verdame katile“, vadinamame Amerika. Išeivijos lietuviams reikia kantrybės ir tolerancijos. Amerikos lietuvių bendruomenėje yra narių iš visų trijų imigrantų bangų. Nė vienas iš jų neturėtų būti ignoruojamas. Kai kurie galbūt niekada nesimokė kalbos, bet didžiuojasi ir išlaiko kultūrą kaip įmanydami.
– Daug kalbama apie lietuviškos kultūros perdavimą tarp kartų. Prioritetai keičiasi, lietuviška veikla nėra pagrindinis savaitgalinis užsiėmimas, kaip būdavo anksčiau, ar matote pasikeitimus? Kokie jie?
– Naujai atvykę lietuviai atvyko dėl kitų priežasčių nei tie, kurie atvyko prieš 70 metų. Lietuvių dabar daug daugiau nei anksčiau. Bendruomenė keičiasi į labiau socialiai orientuotą grupę.
– Kokia jūsų lietuvių bendruomenės ateities vizija?
– Bus sunku, nes atsiranda vis daugiau trukdžių. Turėdami tokius stiprius savanorius, kokius turime dabar, lietuvių bendruomenė ir toliau augs. Kaip ir tada, kai ji buvo įkurta, Kolorado bendruomenės ateitį nulems aktyviausių žmonių vizija. Ją apibrėš tie, kurie stiprios Amerikos lietuvių bendruomenės prioritetą išskiria aukščiau savo asmeninių poreikių. Bendruomenė turi orientuotis į tai, kas išskiria mus kaip lietuvius.
– Ko palinkėtumėte Kolorado lietuvių bendruomenei 60-mečio proga?
– Bendruomenė buvo įkurta prieš 60 metų susirinkime, kuriame dalyvavo pirmosios ir antrosios bangos lietuviai. Jų tikslas buvo išlaikyti lietuviškus papročius ir kultūrą. Tikiuosi, kad po 60 metų bendruomenė galės atsigręžti atgal ir pasakyti: „Esame labai dėkingi, kad pirmosios, antrosios ir trečiosios bangos lietuvių palikuonys liko kartu ir sustiprino mūsų bendruomenę.“
Kristina Vyšniauskienė
