Ronaldas Reaganas norėjo sumažinti valdžios aparatą, o Billas Clintonas kalbėjo, kad plataus masto valdžios era baigėsi. Tačiau jų pareiškimai buvo skuboti, turtingiausiai ir galingiausiai pasaulio valstybei dar reikėjo atlikti vieną didelę užduotį – užtikrinti, kad visi amerikiečiai turėtų galimybę gauti sveikatos priežiūrą.
Prieinamos sveikatos priežiūros aktas, su visais savo trūkumais, priartino šalį prie šio tikslo arčiau, nei ji kada nors buvo priartėjusi, tačiau dabar respublikonai nori visą šį progresą panaikinti. Kodėl? Prie to prisideda ideologiniai dalykai, svajonės apie minimalų valdžios aparatą ir elementarus noras, kad būtų jų viršus.
Žinoma, buvo nepaprastai smagu išplėšti pergalę Vašingtone ir visoje šalyje sutriuškinant Baraką Obamą ir visą jo partiją. Tačiau dabar rampų šviesa nuo „Obamacare“ aukų – žmonių, turėjusių pasikeisti planus ar gydytojus, ir tų, kurių priemokos išaugo iki nepasiekiamų aukštumų – pereina ant tų, kurie be šio įstatymo gali mirti, bankrutuoti arba netekti gydymo, leidžiančio jiems dirbti, mokytis, įveikti priklausomybę ar išlaikyti sveiką protą.
Konservatoriai labai dažnai skundžiasi, kaip sunku sumažinti ar panaikinti privilegiją, kuria eiliniai piliečiai jau mėgaujasi. Tai yra ypač sunku, kai toji „privilegija“ yra būtinybė, kuri neturėtų priklausyti nuo sėkmės, stiprios sveikatos, turto ar darbdavio suteikiamo draudimo. Tačiau jie vis tiek yra pasiryžę pabandyti ir jau iki šios savaitės pabaigos Atstovų rūmuose balsuoti už „Obamacare“ atšaukimą – praėjus lygiai septyneriems metams po to, kai prezidentas Obama pasirašė šį istorinį sveikatos priežiūros įstatymą.
Jei siekiantiems įstatymą atšaukti reikėjo priminimo, kodėl šis įstatymas apskritai atsirado, tai padarė eiliniai žmonės, šiais metais suskubę per „Obamacare“ įsigyti sveikatos draudimus – tai padarė jau daugiau nei 12 milijonų žmonių, nepaisydami Trumpo ir Kongreso respublikonų pažadų panaikinti tai, ką jie laiko siaubinga nesėkme, o taip pat ekspertų skaičiavimai, konstatuojantys, kad respublikonų įstatymo pamaina iki 2026 metų be draudimo paliks 24 milijonus dabar draudimą turinčių žmonių.
Patiems politikams taip pat nepavyksta įtikinti amerikiečių, kad jiems rūpi jų gerovė. Jei nori, kad rinkėjai manytų, jog tau ne vis vien, nereikėtų didesniam skaičiui žmonių prieinamos sveikatos apsaugos vadinti „grožio konkursu“ ar aiškinti, kad draudimą galėtų įsigyti visi, jei tik nustotų taškyti pinigus, pirkdami mobiliuosius telefonus. Nereikėtų daryti prielaidų, kad neturtingi žmonės „tiesiog nenori sveikatos draudimo“, kad jie nedirba (didžioji dauguma „Medicaid“ draudžiamų asmenų yra arba dirbantys, arba išlaikomi dirbančių šeimos narių), ar nėra už tave balsavę rinkėjai.
Pirmosiose šių kovotojų gretose atsidūrė Atstovų rūmų pirmininkas Paulas Ryanas, žadantis naują sveikatos priežiūros „laisvės pirkti tik tai, ko jūs norite, ir ko jums reikia“ erą, kurią, neva, kaip tik ir garantuos naujasis respublikonų įstatymas. Tačiau net ir jis privalo gerai žinoti, kad draudimas veikia ne pasirinkimo laisvės principu. Niekada nežinai, ko ir kada (ir ar) tau prireiks – čia ir yra visa draudimo esmė.
Tokiais atvejais vieno asmens laisvė yra kito asmens našta: našta mokėti didesnes priemokas ar milžiniškas ligoninės sąskaitas už pagalbą, kurios žmonės manė, kad jiems neprireiks, kai naudojosi Ryano jiems suteikta pasirinkimo laisve ir įsigijo tik patį sveikatos draudimo minimumą. Jo siūloma laisvė yra laisvė susirgti ir neturėti draudimo, arba turėti nepakankamą draudimą ir žaisti su ugnimi, rizikuojant bankrotu ar dar blogiau.
Žinoma, galima leisti žmonėms rinktis. Galima radikaliai pakeisti privalomą draudimo rinkinį ir, kaip pasiūlė kongresmenas iš Ilinojaus Johnas Shimkus, užtikrinti, kad vyrų ir senjorų įmokos nebūtų naudojamos nėštumo ir gimdymo paslaugoms kompensuoti. (Labai „logiškas“ pasiūlymas: juk vaikai gimsta tik motinai, neturėdami jokio ryšio nei su tėvu, nei su seneliais.) Tačiau kur bus nubrėžta riba? Ar jauni žmonės galės reikalauti, kad jų pinigai nekeliautų kompensacijoms demencijos gydymui ar klubo sąnario keitimo operacijoms? Ar moterys galės nemokėti už sėklidžių ir prostatos, o vyrai – už gimdos vėžio gydymą? Štai šokiruojanti naujiena: visi, draudimus gaunantys per darbovietę, moka už pačias įvairiausias paslaugas, kuriomis jie nesinaudoja, o naudojasi jų kolegos. Tai vadinama draudimu, žmonės.
Nereikia būti konservatoriumi, kad matytum, jog dabartiniam sveikatos priežiūros įstatymui reikalingos reformos, stabilizuojančios draudimo rinkas ir vartotojų išlaidas. Tačiau nereikia būti ir humanistu, kad suprastum, jog sveika ir saugi populiacija tarnauja šalies ekonominiams interesams.
