Rugpjūčio 21 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (toliau – biblioteka) atidaryta Leonardo Skirpsto fotografijų paroda „1988 m. rugpjūtis: Laisvės byla Vingio parke“, skirta didžiausio Sąjūdžio mitingo Vilniuje 30-mečiui paminėti. Renginį vedė bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė.
Priminė brangias Lietuvos istorijos akimirkas
Gintautas Stalnionis apie parodos autoriaus kūrybą rašė, kad Leonardas Skirpstas (g. 1956 m.), gimęs ir augęs prie Baltijos jūros, pirmąją personalinę fotografijų parodą surengė Palangoje dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. 1976 m. jo darbai kartu su Raimundo Paknio, Romualdo Požerskio, Virgilijaus Šontos kūryba buvo eksponuojami sostinės Fotografijos meno draugijos salone veikusioje Pirmojoje jaunųjų fotografų parodoje. Po jos L. Skirpstas tapo jauniausiu šios draugijos nariu. 1980 m. baigęs studijas Vilniaus universitete L. Skirpstas dirbo žurnalistinį darbą.
G. Stalnionis akcentavo, kad parodos autorius dokumentinę fotografiją vėl prisiminė prieš penkerius metus, kai tvarkydamas savo archyvą netikėtai aptiko gerą šūsnį senų negatyvų. Nespalvotų, laiko ir aplinkos kiek pakeistų, tačiau be galo vertingų. Taip gimė nauja paroda – „1988 08 23 Vingio parke“.
2015 m. pradžioje veikusi fotografijų paroda „Dienos ir naktys: būti ar nebūti“ grąžino į tolimą, bet nepamirštamą 1991-ųjų sausio 13-ąją.
„Šiemet rugpjūtį L. Skirpstas dar kartą atsigręžė į nepamirštamą mitingą Vingio parke. Prieš 30 metų Sąjūdžio pakviesti prie dainų šventėms skirtos estrados plūdo tūkstančiai žmonių. Tam, kad dar kartą sau ir visam pasauliui primintų Lietuvos laisvės bylą, Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, jo pasekmes Baltijos šalims ir pareikalautų jas panaikinti. Tarp tų tūkstančių buvo ir Leonardas, tuo metu dirbęs vieno žurnalo redakcijoje. Žinoma, savo fotokameros jis namuose nepaliko. Tą pavakarę parke buvo daug fotografų – mėgėjų, profesionalų, jais apsimetusių KGB karininkų, milicininkų. Vienų jų fotojuostas metų skersvėjai išblaškė, kitų – nugulė raportuose, ataskaitose... Laimė, savąsias Leonardas išsergėjo ir dalį tų brangių Lietuvos istorijos akimirkų pateikė parodos ekspozicijai.
Nespalvota fotografija turi savo žavesio. Celiuliozinės, laikui ir aplinkai neatsparios juostos išbyrėjusiais dantukais restauruojamos, atkuriamos, suskaitmeninamos. Ir tuomet praeities vaizdais ir veidais jos prabyla į mus, padėdamos prisiminti, iš naujo patirti, o jaunesniems – sužinoti. Kas ir kaip buvo, kaip galėjo ir kaip neturėjo būti. Leonardas – vienas iš tų, kurie padeda mums pasklaidyti istorinius mūsų Tėvynės puslapius. Džiaugiuosi, kad jis grįžo prie savo ištakų, didžiuojuosi, kad buvau tarp tų, kurie skatino tokiam žingsniui“, – užbaigė pasakojimą G. Stalnionis.
Parodos atidarymo akimirkos
Bibliotekos Valstybingumo erdvėje susirinkusius parodos atidarymo dalyvius pasveikino šios įstaigos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Prisiminimais apie tų dienų įvykius pasidalijo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis, kuris susirinkusiems pateikė jo redaguoto Sąjūdžio laikraščio „Kauno aidas“ dviejų numerių pirmuosius puslapius. Pirmame iš jų, išleistame mitingo Vilniaus Vingio parke išvakarėse, didžiulio susidomėjimo sulaukęs Valdo Adamkaus pirmasis viešas pasirodymas ir jo kalba, pasakyta viename mokslinių tyrimų institute Kaune. Antrame numeryje, kuris išleistas 1988 m. rugpjūčio 31 d., publikuojama stenograma apie Sąjūdžio susitikimą su tuometiniu KGB viršininku generolu Eduardu Eismuntu.
Kalbėdamas apie Sąjūdžio mitingą Vingio parke V. Valiušaitis prisiminė savo straipsnį „Ištarti laiku“. Jis sakė, kad tuo metu žmonės suprato, ko jie nori – tai nepriklausomybės ir laisvės. Svarbu buvo balansuoti, kad tas žingsnis nebūtų per greitas ir neiššauktų represijų, kaip tai nutiko Kaukazo šalyse – Armėnijoje ir Azarbaidžane. Visą laiką Damoklo kardas kabojo. V. Valiušaitis pasidžiaugė, kad tas žodis buvo ištartas pačiu laiku, nei per anksti, nei per vėlai, nes šiandien matome, kokias sunkias politines pasekmes patyrė tie, kurie pavėlavo.
Pakviestas kalbėti poetas Vladas Braziūnas, perfrazuodamas Žemaičių patarlės žodžius, tarė, kad jaučiasi kaip Pilypas iš kanapių, nes pradžioje parodos autoriaus paprašytas kalbėti atsisakė. Poetas, prisiminęs savo knygą „Užkalbėti juodą sraują“, perskaitė du eilėraščius (1988 m.) – „Sąjūdžio žinios“ ir „Balsavimas“. V. Braziūnas pasidžiaugė, kad jis, anot Arvydo Juozaičio, yra pirmasis žmogus, viešai paminėjęs Sąjūdžio Informacijos agentūros biuletenį „Sąjūdžio žinios“ („Literatūra ir menas“, 1988 m. birželio 30 d.).
Parodos autorius L. Skirpstas, prisiminęs mitingą Vingio parke, sakė, kad didžiausią įspūdį padarė žmonių minia – takeliai, takai, iš visur plūdo žmonės, fantastiškas buvo vaizdas ir jausmas, jautėsi ryžtas, užsidegimas. „Žmonės ne į balių rinkosi. Laikotarpis buvo rizikingas ir negalėjai nuspėti, kuo tuometinė valdžia tame „baliuje“ galės pavaišinti – ar „bananais“, ar dar kitais stipresniais produktais“, – tęsė pasakojimą parodos autorius. L. Skirpstas, prisiminęs prieš keletą metų vienoje televizijos laidoje duotą pažadą padovanoti žmonėms nuotraukas, kurie suranda save istorinėse autoriaus nuotraukose, tokias nuotraukas įteikė Raimundui Jovaišai, Vladui Braziūnui, Zigmui Vaišvilai ir Romanui Senapėdžiui.
L.Skirpstas taip pat pažadėjo ateityje surengti dar vieną dokumentinių nuotraukų parodą, kuri sujungs įvykius – bado akciją Katedros aikštėje, mitingą Vingio parke, Baltijos kelią ir Sausio 13-ąją.
Povilas Šimkavičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
