Kaip tik savo didžiausios velniavos – kasmetinio isterinio pergalingos gegužės 9-osios šventimo – išvakarėse nacistinė Rusija su trenksmu pralaimėjo Mūšį dėl Prancūzijos, o gali būti, kad ir Mūšį dėl Europos. Stebuklas, kurio tikėjosi visi rusų fašistai, pradedant pačiu pseudofiureriu, baigiant aktoriumi ir „aktyvistu“ Michailu Veleriu su visais jo išpuoliais radijo stoties „Echo Moskvy“ eteryje, neįvyko.
Teroristinių išpuolių Maskva taip ir nesiėmė. Viskas, kas buvo padaryta – tai apgailėtinas savo beviltiškumu bandymas bukai pakartoti kadaise suveikusį įsilaužimo į nekenčiamo kandidato serverį triuką. (Tuo metu, kai pradėjau rašyti šį straipsnį dar nebuvo patvirtinta, kad už kibernetinę ataką yra atsakinga Rusija, tačiau aš – kaip ir, spėju, bet koks sveiko proto žmogus – tuo nė sekundei nesuabejojau; ir štai, man jau susirengus išsiųsti straipsnį redakcijai, „The Guardian“ pranešė, kad, remiantis amerikiečių ir japonų ekspertų duomenimis, kibernetines atakas prieš Hillary Clinton ir Emmanuelį Macroną surengė tie patys programišiai.) Žinoma, iš to paskutinio bandymo užkirsti kelią tam, kas neišvengiama, nieko neišėjo. Pirmiausia (ir svarbiausia) dėl to, kad Macronas – tai ne Clinton. Tačiau dar ir dėl to, kad buvo jau per vėlu, ir dėl to, kad tik idiotas kelis kartus naudoja vieną ir tą patį nešvarų triuką. Viso to rezultate, svarbiausia šiuolaikinio pasaulio fašistinė šalis ne tik pralaimėjo svarbiausią mūšį Pasauliniame hibridiniame kare, tačiau ir padarė tai maksimaliai gėdingu ir sau nuostolingu būdu – nei Macronas, nei jo komanda, nei kiti Vakarų politikai nepamirš šios eilinės rusiškų tikslų ir metodų demonstracijos, ir vargu ar taip viską ir paliks be jokių pasekmių.
Kalbėdamas apie tai, kokia svarbi visam pasauliui yra Macrono pergalė, aš nė kiek neperdedu. Nepaisant to, kad naujasis Mūšis dėl Prancūzijos apsiėjo, laimei, be kraujo praliejimo (o ir intriga prapuolė jau po pirmojo rinkimų rato), tai buvo tokio paties lygio įvykis, kaip ir lūžio taškais tapę susirėmimai Antrojo pasaulinio karo metais, tokie kaip Midvėjaus ir El Alameino mūšiai (sąmoningai į šias gretas neįtraukiu Stalingrado mūšio, kuriame nugalėtojai buvo ne geresni nei sutriuškintieji).
Vien todėl, kad Pasaulinis hibridinis karas yra vykdomas mažiau kruvinomis priemonėmis, dar nereiškia, kad jo pasekmės civilizacijos likimui yra mažiau reikšmingos nei ankstesnių, „įprastų“, pasaulinių karų. Nacistų pergalė – pirmiausia, žinoma, Rusijos, kurios marionetės yra ir Marine Le Pen, ir visi kiti panašūs Europos „ultradešinieji“, gyvenantys iš Kremliaus malonės ir dosnumo – reikštų ne tik Europos Sąjungos (koks istorijos paradoksas: ankstesnis fiureris troško Europą suvienyti, o dabartinis niekingas jo imitatorius – išdraskyti ir sukiršinti), bet ir visos vertybinės sistemos pabaigą. Tai vertybės – juridinės, įteisintos tarptautinėje teisėje, ekonominės, paremtos vis didesniu tarptautiniu bendradarbiavimu, ir moralinės – už kurių atsiradimą žmonija sumokėjo dešimtimis milijonų aukų ankstesniuose karuose.
Ši sistema nėra ideali (didžiąja dalimi dėl to, kad Rusija „šalies nugalėtojos“ teisėmis gavo galimybę sudalyvauti ją kuriant, ir prikimšti į ją tokių punktų, kaip nuolatinė jos pačios narystė Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryboje su neatšaukiamo veto teise) ir jau daug kur suardyta rusų agresijos, už kurią Rusija iki šiol(!) nesulaukė adekvataus atsako (nes nuosaikios ekonominės sankcijos reaguojant į svetimų teritorijų užgrobimą ir masines žmonių žudynes – tai kažkaip silpnoka; o, beje, už Gruziją ir Moldovą Rusija atgal nė tiek negavo, todėl ir tęsia savo žygį į svetimas teritorijas).
Tačiau blogi yra ne šios sistemos principai, o jos mechanizmai, kurie nėra pakankamai efektyvūs, kad tuos principus apsaugotų ir apgintų. Patys principai, kurių esmė yra įstatymai, o ne galia, pagarba asmenybei (įskaitant ir tas, kurios priklauso mažumai), savivalės nepriimtinumas, net jei ji slepiasi po „valstybės suvereniteto“, „nacionalinių interesų“ ar „tradicinių vertybių“ kaukėmis, tarpusavio bendradarbiavimas, o ne izoliacionizmas, laisvės erdvės plėtra, o ne naujų grotų statymas – tai teisingi principai. Šių principų atsisakymas nusviestų žmoniją atgal į viduramžius – be tokio dalyko gerbėjų įsivaizduojamos romantikos, užtai su kur kas destruktyvesniais nei viduramžiais, ar net XIX amžiuje, ginklais. Galų gale tai nėra kilniadvasiškų idealų (kuriuos jūs galite išpažinti arba neišpažinti) klausimas – tai išgyvenimo klausimas. Metodai, kurie šiaip ne taip dar veikė praeityje, paprasčiausiai yra nepritaikomi dabartinio technologinio išsivystymo – ir juo labiau, būsimo technologinio išsivystymo – sąlygomis.
Fašizmo tyrinėtojai ne kartą pabrėžė, kad fašistinė ideologija savo esme visada apeliuoja į archajiškumą: tai „herojiškos“ praeities kultas, kuris iš tiesų yra naudojamas tam, kad pridengtų baimę dėl ateities. Tai atsakas į progreso keliamus iššūkius siekiu sunaikinti patį progresą. (Geriausiu atveju – išsaugant techninį progreso komponentą, nukreipiant jį ginklų gamybai; bet ir čia fašistų laukia užduotis: mokslas be laisvų protų paprasčiausiai neveikia, o laisvi protai paprastai būna linkę stoti į dogmatiškos ideologijos opoziciją.) Taip, reikia pripažinti, kad tie progreso iššūkiai gali būti net ir labai rimti. Paimkime kad ir tą pačią migrantų problemą – ypač tų migrantų, kurie iki tol visą savo gyvenimą praleido neišlįsdami iš savo atokaus kaimo, o dabar gavo technologinę galimybę keliauti po visą pasaulį, nors tam mentališkai yra visiškai nepasiruošę. Arba, tarkime, demografiniai visuomenės struktūros pokyčiai, atsirandantys dėl to, kad gyvenimo trukmė ilgėja, o patriarchalinis daugiavaikės šeimos, iš kartos į kartą dirbančios tą patį žemės lopinėlį, modelis yra nebereikalingas (iš to seka ne tik maloni laisvė, bet ir nemaloni būtinybė kelti pensinį amžių). Arba tas faktas, kad informacines technologijas savo piktiems kėslams pasitelkia ir įvairūs destrukciniai visuomenės elementai – nuo paprasčiausių sukčių, iki teroristų ir pedofilų. Tačiau naujos realybės problemas reikia spręsti naujais metodais, o viskas, ką gali pasiūlyti fašizmas – tai sugrįžimas prie seno. Taip, galvos skausmą iš tiesų labai paprastai galima išspręsti su giljotinos pagalba, tačiau šis sprendimas, švelniai tariant, nėra pats optimaliausias.
Štai kaip tik todėl visai nestebina tai, kad Rusija visą savo gyvavimo istoriją buvo fašistinė valstybė – dar ilgai iki tol, kol atsirado šis terminas. Nes vargu ar atsirastų Žemėje tamsuoliškesnė, inertiškesnė ir labiau bet kokiam progresui besipriešinanti šalis, visiškai atmetanti ateitį ir visada žvelgianti į praeitį, joje ieškanti atsakymų, sprendimų ir pavyzdžio. Dar daugiau – kuo siaubingesnė praeitis, tuo labiau ji yra idealizuojama. Pats ryškiausias to pavyzdys – tai dabartinis Sovietų Sąjungos ir paties kruviniausio ir beprasmiškiausio žmonijos istorijoje karo, kuris per ketverius metus Rusijai ir kitoms jos imperijos tautoms kainavo (kaip dabar jau pripažįstama) ne 27, o 42 milijonus gyvybių, aukštinimas ir pavertimas tikrų tikriausiu kultu. (Kaip tikina rusų propaganda ir akli bukagalviai šalies gyventojai – jie „gali“ ir nori tai pakartoti!)
Tiesa, kaip tik sovietmečio laikotarpis Rusijoje nebuvo klasikinis fašizmo pavyzdys – tačiau taip buvo tik todėl, kad jis buvo dar blogesnis, sunaikinęs net ir tas teises bei laisves (pagrinde ekonomines), kurias „normalus“ fašizmas paprastai leidžia. Kairieji yra įsitikinę, kad komunizmas buvo nukreiptas į ateitį, tačiau iš tiesų pati pačiausia jo esmė buvo ta pati fašistinė idėja, tik, šiuo atveju, privesta iki visiško absurdo. Pakanka prisiminti paprastą ir visiems gerai žinomą faktą, kad vienintelis realiai veikęs ir iš tiesų pasiteisinęs komunizmas žmonijos istorijoje buvo pirmykštėje visuomenėje. Feodalinis tradicionalizmas žlugo ir nyko, kapitalizmas sukalkėjusioms smegenims darėsi per daug sudėtingas – reiškia, reikia panaikinti kapitalizmą, panaikinti progresą! Ir strimgalviais ristis vis giliau į praeitį – panaikinti socialines klases, panaikinti pinigus, panaikinti bet kokią nelygybę, bet kokius skirtumus, bet kokį individualumą! Kuo paprasčiau, tuo geriau! Kaip tame anekdote apie Rubiko kubą sovietų armijai: karininkams – monochrominis, praporščikams – monolitinis. Atgal prie žmonijos kaip kaimenės, ar dar toliau – prie kolektyvinių vabzdžių, statančių milžiniškus termitynus. Fašizmas – santvarka kvailiams, komunizmas – visiškiems besmegeniams.
Šiuolaikinėje Rusijoje dera ir viena, ir kita. Ji ne dešinioji, ir ne kairioji, ji priešiška pačiai civilizacijos esmei, ir jai vienodai, su kokiais lozungais civilizaciją naikinti. Sprendžiant iš FTB direktoriaus Jameso Comey žodžių, kuris pavadino Rusiją pačia didžiausia grėsme Žemėje, tai pagaliau pradėjo suprasti ir mūsų lyderiai.
Pagaliau.
Jurijus Nesterenka
