Aštrėjant migrantų krizei tiek Lietuvos, tiek Europos politikai vis dažniau kalba apie tai, kad reikia keisti požiūrį į migraciją. Kažkada sienas nuo migrantų stačiusios ir dėl to kritikos sulaukusios šalys šiandien nebeatrodo taip baisiai. Kas negerai su migracijos politika ir kaip ji gali būti keičiama? Apie tai LRT laidoje „Dienos tema“ – Linas Linkevičius, ambasadorius migracijai, ir Virginijus Sinkevičius, Europos Komisijos narys.
– Šiandien Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sakė, kad svarbu kurti naują Europos Sąjungos migracijos politiką. Kas blogai su senąja?
Linas Linkevičius: Matome vis daugiau pavyzdžių, kai kalbame apie hibridines grėsmes, asimetrines atakas, netradicinius būdus. Kad ir kaip būtų keista, net imigraciją, pasirodo, galima naudoti kaip spaudimo priemonę instrumentalizuojant tuos žmones, ką matome dabar vykdant Baltarusijos režimą. Buvo tokių požymių ir anksčiau, tiesą sakant, kažkas panašaus vyko 2016 metais Norvegijos ir Suomijos pasienyje iš Rusijos pusės. Tada taip pat buvo daug nerimo, gal tik skaičiai nebuvo tokie, bet dabar matome, kad vyksta organizuota ataka. Jeigu cituotume Europos pareigūnus ir komisarę Y. Johansson, vyksta hibridinė agresija prieš Lietuvą. Vadinasi, iš esmės pasikeitė procesas, tai nėra natūrali migracija, su kuria galima tvarkytis turint tam tikrą politiką. Bet reikia, matyt, adaptuoti ir mūsų priemones, kad užkirstume kelią, užkardytume neteisėtus, nusikalstamus veiksmus. Todėl reikia patikslinimų dėl procedūrų, ypač dėl sienos stiprinimo. Dar išskirčiau neteisėtų migrantų, kuriems nesuteikiamas pabėgėlių statusas, grąžinimo procesą. Yra visas spektras klausimų ir jie artimiausiu metu, tikimės, bus nagrinėjami.
– Austrijos vidaus reikalų ministras, atvykęs į Lietuvą, sakė, kad jam neaišku, kodėl Europos Komisija nesupranta, kad svarbu pasirūpinti ne tik neteisėtais migrantais, bet ir finansine pagalba statant fizinį barjerą. Anksčiau požiūris į sienas, į tuos fizinius barjerus ES buvo gana skeptiškas – buvo nefinansuojama. Ar Europos politikai keičia požiūrį ir kaip į tai žiūri Europos Komisija?
Virginijus Sinkevičius: Pradėčiau nuo to, kad Europos Komisija Lietuvai skiria 36,6 mln. eurų paramą kovai su hibridine ataka. Taip, nėra sienos statybų finansavimo programos, tačiau solidi suma, skirta Lietuvai, gali būti panaudota sienos apsaugai, reikalingai technikai pirkti. Komisija reagavo labai greitai ir jai pavaldžios institucijos, tokios kaip „Frontex“, labai greitai įgyvendino tuos prašymus, kuriuos Lietuvos vidaus reikalų ministerija pateikė, kad padėtų apsaugoti sieną.
Diskusija dėl vadinamojo naujo migracijos pakto tik prasidėjo. Akivaizdu, kad keičiantis situacijai greičiausiai ji pagreitės, ir tikimės, kad Slovėnija, pirmininkaujanti Europos Sąjungai, spartins tą diskusiją, nes Komisija jau yra pristačiusi pagrindines gaires ir būtent jose nurodoma, kad esminis skirtumas turėtų būti atskyrimas ir reagavimas į skirtingas migracijos krizes, nes šiuo metu mes ir patys stebime situaciją Afganistane, kur ES ir kiekvienai šaliai narei garbės reikalas padėti Afganistano piliečiams, padėjusiems mūsų kariams, juos saugiai išgabenti iš Afganistano. Tuo pat metu matome hibridinę ataką ne tik prieš Lietuvą, Latviją, Lenkiją – nuolatinį bandymą nelegaliai patekti į šalis nares, į Šengeno zoną, ir čia labai svarbu net ir dėl tų pačių migrantų, nelegaliai kertančių sieną, pasirūpinant jų saugumu, kad jie būtų nukreipti į sienos perėjimo punktus, kur būtų atliktos visos reikalingos procedūros.
– Pone Linkevičiau, esate žmogus, kuris gana ilgai stebėjo ir dabar turbūt žinote ne tiktai oficialią ES užsienio reikalų politiką, bet ir užkulisinę. Kai 2015 metais prasidėjo migrantų vajus Europos Sąjungoje, pagarsėjo Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvini, kuris neįleido migrantų ir laikė juos uoste. Triukšmo buvo daug: vieni palaikė, kiti nepalaikė migrantų įsileidimo, bet vieningos pozicijos nebuvo. Net ir Lietuva dėl migrantų kvotų ilgai galvojo. Ar dabar, atsiradus hibridinei grėsmei, ES politikų pozicija keičiasi kardinaliai, ar dar yra abejojančiųjų?
Linas Linkevičius: Kadangi migrantai instrumentalizuojami, jais naudojamasi, jie išnaudojami, siekiant kitų šalių politinių interesų, tai mato daugiau žmonių, o gal net ir visi, kaip tai vyksta, todėl supratimo, kad reikia griežčiau elgtis, tikrai daugėja. Tai nereiškia, kad reikia pažeisti žmogaus teises, – labai svarbu tai pabrėžti. Beje, mes esame viešai deklaravę, kad tie įstatymų pakeitimai, kurie priimti, mažina biurokratiją, trumpina tą procesą, tačiau ne kokybės sąskaita – žmonės turi teisę į teisinį procesą su visa pagarba, turi turėti minimalias buitines ir kitas garantijas, kas priklauso pagal žmogaus orumo užtikrinimą.
Tačiau negalime leisti chaoso, kad masiškai dirbtinai atvežami migrantai prie sienos ir vos ne stumiami fiziškai, sukuriant dar didesnę problemą jiems patiems, nes jie akivaizdžiai suklaidinti. Mums, visai ES, yra iššūkis – šitas supratimas tikrai didėja, todėl nežinau, kaip keisis nuomonė, nes anksčiau, pavyzdžiui, nebuvo didelio entuziazmo finansuoti sienos statymą. Gal pasikeis ta nuomone, nes tai nėra siena, užsitveriant nuo pasaulio, mes kalbame apie nelegalius migravimo kelius. Pasaulyje yra 300 mln. migrantų ir migracija teisėtais būdais yra žmogaus teisė. Verslas norėtų tos migracijos, nes trūksta darbo jėgos, – čia atskira kalba. Mes kalbame apie įstatymų pažeidimus, kalbame apie hibridinę ataką ir čia visa ES turi sukrusti ir suprasti: jeigu neužtikrinsime didesnio sienos saugumo, įskaitant ir fizinio, ne tiktai techninėmis priemonėmis, jeigu neefektyvinsime neteisėtų migrantų grąžinimo politikos, ateityje turėsime dar didesnę problemą. Į tai, manau, bus atkreipiamas dėmesys kalbant apie naują migracijos paktą ES. Manau, po diskusijų ir mes pateiksime detalesnių pasiūlymų. Kadangi klausiate apie neformalų požiūrį, man atrodo, kad tas supratimas didėja. Manau, rasime bendrą sprendimą, kuris bus efektyvesnis, negu buvo iki šiol.
– Pone Sinkevičiau, prieš tapdamas eurokomisaru Lietuvoje buvote ekonomikos ministras ir greičiausiai turėjote daug pokalbių su verslu, kuris neslepia, kad norėtų įsivežti daugiau specialistų, kurie galėtų dirbti įvairius darbus. Ar nebus taip, jog verslas ES darys tam tikrą spaudimą, kad migracijos politika nebūtų labai smarkiai sugriežtinta?
Virginijus Sinkevičius: Pasižiūrėkime, kas iš tiesų vyksta: tie vaizdai, kuriuos matome prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, pirmiausia yra žmonių išnaudojimas, juos atgabenant, ir toks kelias tikrai nėra priimtinas. Manau, čia jokiu būdu nėra diskusijos – tai nėra kelias, kuris užtikrintų orią emigraciją, galimybę žmogui persikelti, dirbti, kurti galimybes. Šiuo atveju tiesiog grubiuoju būdu naudojamasi žmonėmis ir, manau, tai privalu atskirti, nes čia vykdomi nusikaltimai.
Manyčiau, šiandien nėra kalbos apie verslo spaudimą. Jeigu kalbame apie legalią migraciją į Europos Sąjungą, tai mechanizmai veikia ir gana neblogai, tą matome daugelyje šalių narių, taip pat ir Lietuvoje. Be jokios abejonės, labai svarbu, kad atvykusiems ir įsidarbinusiems žmonėms būtų užtikrintos visos teisės. Kalbant apie nelegalią migraciją, tai jokiu būdu nėra kelias. Pirmiausia tai yra grėsmė tiems patiems žmonėms. Pasižiūrėkime, su kiek daug grėsmių jie susiduria, todėl EK ir ES nuolat pabrėžia, kad privalu nukreipti žmones į sienų kirtimo punktus, kur yra galimybė suteikti reikalingą informaciją, ar jie turi galimybę atvykti į Europos Sąjungą, ar ne. Toks kelias, koks yra dabar, jokiu būdu nėra sprendimas nei verslui, nei mūsų savivaldybėms, kurios pirmosios susidūrė su spaudimu, nei galų gale valstybei. Čia net negali būti svarstymų ir tikrai niekur nesu girdėjęs tokių svarstymų.
– Aliaksandras Lukašenka gąsdina, kad afganų pabėgėlius priims ir vėl turbūt darys tai, ką darė. Ką jūs manote?
Linas Linkevičius: Dar mažai susikaupusių migrantų, kuriuos jis prikvietė iš Irako, nes pasienio miestuose irgi didelė koncentracija. Nežinau, ar žmonės tikrai visi tuo patenkinti. Matome, kad jis siūlo faktiškai visą paslaugų paketą: išduoda vizas turistams, suteikia viešbutį Minske, paskui juos paverčia migrantais, slapta nuveža prie sienos, parodo, kaip ją kirsti, ką pasakyti. Žmonės dalijasi ta informacija ir, kai tampa įkaitais, negali niekur toliau važiuoti, – čia, matyt, žinia, nelabai skatinanti tęsti tą pačią praktiką su afganistaniečiais, bet čia, žinoma, jo pareiškimai, jo atsakomybė.
