Rugsėjo 28-ąją paaiškės, ar dokumentikos kūrėjai Viktorijai Mickutei pavyks pelnyti „Emmy“ statulėlę. Ji drauge su komanda nominuota prestižiniam apdovanojimui už interaktyvųjį projektą „Gyvenimas nežinomybėje“, kuris pasakoja apie uigūrų musulmonų padėtį Kinijoje. Tiesa, tai jau antroji naujienų ir dokumentikos „Emmy“ nominacija lietuvei. „Norėtume, kad pavyktų laimėti, nes tai yra antras kartas, norėtųsi progreso“, – juokiasi pašnekovė.
Žurnaliste būti neplanavo
Mickutė yra dirbusi LRT televizijoje – čia kūrė socialinių tinklų apžvalgas, rengė reportažus apie pabėgėlius ir migrantus Turkijoje ir Sicilijoje, taip pat dirbo Briuselyje iškart po teroro atakų.
Šiuo metu Niujorke dirbanti lietuvė pasakoja, kad jos gyvenamoji vieta priklauso nuo to, kur veda darbas. Paskui jį 2017-aisiais pašnekovė išvyko iš Lietuvos į Katarą ir nuo tada dirba „Al Jazeera“ padalinio „AJ Contrast“ prodiusere.
Prisimindama savo kelią į žurnalistiką, pašnekovė pripažįsta – tai nebuvo planuotas pasirinkimas. Viskas prasidėjo nuo to, kad studijuojant politikos mokslus reikėjo atlikti privalomą praktiką. Taip ji atsidūrė LRT Naujienų tarnyboje. Kaip pati sako, norėjo pamatyti televizijos virtuvę iš vidaus.
„Prisimenu, kaip su seneliu žiūrėdavau žinias, „Panoramą“ ir pagalvojau, kad yra galimybė ten pabūti ir pamatyti, koks tai darbas. Labai patiko greitas tempas, darbas su naujienomis, ypač užsienio“, – portalui LRT.lt pasakoja pašnekovė.
Po studijų V. Mickutė pradėjo dirbti LRT televizijoje užsienio naujienų redaktore. Būtent tada jai tapo aišku, kuriuo keliu norisi žengti toliau. „Kai sėdėjau užsienio naujienų redaktorės kėdėje, supratau, kad žurnalistika mane pasirinko ir kad tikriausiai kelio atgal jau nebebus“, – prisimena pašnekovė.
Svajojo apie tarptautinę karjerą
Pasak V. Mickutės, sekdama pasaulio įvykius ir stebėdama BBC, CNN, „Reuters“ žurnalistų darbą karštosiose vietose, vylėsi vieną dieną ir pati apie svarbiausius užsienio įvykius pasakoti būdama jų sūkuryje. Lietuvė nusprendė studijuoti žurnalistiką ir gavo prestižinę JAV vyriausybės Fulbright stipendiją magistro studijoms Misūrio universitete, o netrukus gavo praktiką „Al Jezeeros“ televizijoje Vašingtone.
„Tada atsiradau tarptautinėje žurnalistikoje. Dirbau su tiriamosios žurnalistikos dokumentiniais filmais ir prie televizijos laidos, kuri viena pirmųjų rėmėsi socialiniais tinklais kaip priemone stebėti diskusijas, rinkti informaciją ir burti bendruomenę. Mane sudomino idėja įtraukti kuo daugiau technologijų ir naujovių – kaip socialiniai tinklai – į naujienų kasdienybę. Grįžusi į Lietuvą pasiūliau rengti socialinių tinklų apžvalgą su mintimi, kad daug pokalbių ir diskusijų vyksta ten ir jų negalima ignoruoti“, – sako V. Mickutė.
Tačiau po poros metų noras ieškoti, išbandyti naujoves žurnalistę nuvedė į užsienį. Tuo metu „Al Jezeera“ kūrė virtualiosios realybės studiją ir pasiūlė lietuvei prisijungti prie komandos kaip prodiuserei. Ji pabrėžia, kad nors atrodytų, jog viskas dėliojosi savaime, už to slypi daug nematomo darbo.
„Seniai žinojau, kad noriu išbandyti jėgas tarptautinėje žurnalistikoje. Studijos Amerikoje taip pat buvo apgalvotas pasirinkimas. Be to, svarsčiau, kokia žiniasklaidos priemonė manimi domėtųsi kaip žurnaliste ir kam bus įdomus universitetas, kurį baigiau. Visą laiką bandžiau strategiškai mąstyti ir ieškojau, kas vyksta pasaulyje, o tada priėmiau sprendimus, kai reikėjo juos priimti“, – tikina pašnekovė.
Kaip pasakoja V. Mickutė, „Al Jezeeros“ komandoje dirba žmonės iš daugybės skirtingų pasaulio šalių. Būdama vienintelė lietuvė, ji sako besistengianti atkreipti kolegų dėmesį į Lietuvai ar Baltijos regionui aktualias temas: „Visada turėjau misiją pristatyti mūsų tematiką ir sudominti mūsų regionu. Laidoje „The Stream“ esame darę ir kelias temas apie Baltijos šalis, apie Lietuvą. Visą laiką bendrauju su kitais prodiuseriais ar redaktoriais ir pasiūlau idėjų.“
Antroji „Emmy“ nominacija
Vos prieš porą metų V. Mickutė su komanda buvo nominuota naujienų ir dokumentikos „Emmy“ už virtualiosios realybės dokumentinį filmą „Teroro dangūs Jemene“, o šiemet į šį apdovanojimą pretenduoja jos prodiusuotas projektas apie uigūrų musulmonų padėtį Kinijoje „Gyvenimas nežinomybėje“.
„Tai interaktyvus multimedijų projektas. Sukurtame internetiniame puslapyje skelbiame nuotraukas, vaizdo įrašus, tekstus, faktus. Apie uigūrų musulmonų padėtį Kinijoje pasakojame per keturių merginų, pabėgusių iš gimtosios šalies ir gyvenančių Stambule, asmenines istorijas. Norėjome koncentruotis į tris pagrindines uigūrų tapatybės dalis – šeimą, religiją ir kalbą, todėl ir istorijas pateikiame per tris pjūvius.
Kartu siekėme suteikti ir konteksto, nes vis dėlto uigūrų musulmonų istorija yra sudėtinga, paini ir liūdna. Stengėmės, kad nebūtų visko per daug, kad kiekvienas žmogus galėtų pasirinkti savo kelionę per projektą, priklausomai, kiek turi laiko ir noro skirti šiai temai“, – pasakoja lietuvė.
Mickutės manymu, žiniasklaidoje uigūrų musulmonų tematikai trūksta atidesnio žvilgsnio ir didesnio dėmesio žmonių asmeninėms istorijoms. V. Mickutė skaičiuoja, kad prie projekto užtruko apie metus, o iš viso prie jo dirbo apie 20 žmonių.
„Daug darbo atlikome surinkdami komandą, tinkamus žmones. Pats filmavimas Stambule nebuvo ilgas, užtrukome apie savaitę, bet ilgai truko viso puslapio kūrimas, bandymas tiek daug medžiagos sudėti į vieną aiškų projektą. Visuose projektuose norime įtraukti kuo daugiau žmonių iš tos bendruomenės, apie kurią pasakojame.
Uigūrų talentų yra daug, bet juos rasti nėra lengva, nes dalis nenori viešintis. Tačiau pavyko į projektą įtraukti uigūrą iliustratorių ir uigūrę muzikos kūrėją, kurios įdainuotos lopšinės girdimos naršant per projektą. Be to, rašėme tekstus, tikrinome faktus su tyrėjais, mokslininkais, uigūrų aktyvistais, tam irgi reikėjo nemažai laiko“, – komentuoja pašnekovė.
Pasak V. Mickutės, rengiant šį projektą labiausiai įstrigo istorijų herojų patirtis: būdamos tokios jaunos ir gyvendamos svečioje šalyje, jos neturi jokio kontakto su tėvais ar kitais artimaisiais, pasilikusiais Kinijoje.
„Kiek išsiaiškinome, Kinijos Vyriausybė tiesiog uždraudžia šeimoms bendrauti ir neleidžia susisiekti. Mūsų kalbintos merginos net nežino, kur yra jų šeimos nariai – ar jie gyvi, ar negyvi, ar įkalinti. Toks gyvenimas nežinomybėje yra gniuždantis, ypač kai kalbame apie jaunus žmones, ieškančius savo ateities“, – aiškina lietuvė.
Ji pabrėžia, kad merginų istorijos atskleidžia ir kitą pusę. Gyvendamos Turkijoje, jos gali laisvai svajoti ir užsiimti dalykais, kurių negalėtų daryti Kinijoje, pavyzdžiui, mokytis kaligrafijos ar studijuoti islamo religiją.
„Pastaruoju metu yra daug pranešimų iš žmogaus teisių organizacijų apie priverstinę sterilizaciją ir netgi galimus prievartavimus vadinamosiose perrauklėjimo stovyklose Kinijoje. Jeigu mūsų projekto herojės būtų pasilikusios namuose, tikriausiai jų gyvenimai būtų kitokie“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Apie tai, kad jų projektas nominuotas „Emmy“, V. Mickutė sužinojo būdama Lietuvoje, vaikščiodama po Užupį. Prisimena – buvo daug klyksmo, džiaugsmo ir skambučių šeimai, draugams bei kolegoms.
„Man atrodo, nesvarbu, kelintą kartą gauni tokią nominaciją, visada labai džiaugiesi. Aš džiaugiuosi dėl visos mūsų komandos, nes projektas tikrai buvo labai sudėtingas – ir tema sunki, ir ilgai užtrukome. Bet dar svarbiau – tikimės, kad ši nominacija atkreips pasaulio dėmesį į uigūrų bendruomenės padėtį ir vienu ar kitokiu būdu padės uigūrams, kurie buvo neįkainojama mūsų projekto dalis.
Norėtume, kad pavyktų laimėti, nes tai yra antras kartas, norėtųsi progreso, – juokiasi žurnalistė ir priduria, kad vis dėlto jau pati nominacija yra didelis laimėjimas: – Laukiame naujienų, bet yra kitų darbų, kurie nelaukia, ir kitų temų, kurios taip pat labai svarbios. Man atrodo, ateis ta diena, sužinosime rezultatus, ir tęsime darbus.“
„Ieškau būdų Lietuvą visada turėti savyje“
Šiuo metu V. Mickutė su komanda dirba prie dar vieno interaktyvaus projekto apie negalią ir miestus. Anot jos, per trijų moterų istoriją norima atskleisti, su kokiais iššūkiais neįgalieji susiduria gyvendami ir keliaudami po didžiuosius pasaulio miestus: Niujorką, Mumbajų ir Lagosą.
Naujus sumanymus įgyvendinanti V. Mickutė sako kol kas neįsivaizduojanti savęs nuolat gyvenančios Lietuvoje. Tiesa, pabrėžia, kad išvykusi tėvynę ėmė dar labiau vertinti, o net ir būdama kitame pasaulio krašte fiziškai atitolusi nesijaučia.
„Pasiilgstu mūsų mėlynių ir voveraičių miškuose. Visada yra didelis noras grįžus bėgti prie ežero ir žvejoti kaip vaikystėje ar skubėti į mišką rinkti mėlynių.
Bet stengiuosi palaikyti ryšį, skaityti naujienas, domėtis tuo, kas vyksta šalyje. Nors kol kas grįžti gyventi į Lietuvą neplanuoju, ieškau būdų Lietuvą visada turėti savyje“, – tikina pašnekovė.
