Nobelio premijų sezonas uždarytas – spalio 10 d., Švedijos karališkoji mokslų akademija skyrė 2022 m. Nobelio ekonomikos premiją, oficialiai vadinamą Sveriges Riksbank ekonomikos mokslų premija Alfredui Nobeliui atminti, profesoriams Benui S. Bernankei, Douglasui W. Diamondui ir Philipui H. Dybvigui už bankų ir finansų krizių tyrimus. Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto mokslininkas, jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Benjaminas Hemingway teigia, kad šių JAV mokslininkų tyrimai labai pagerino pasaulio supratimą apie bankų vaidmenį ekonomikoje ir apie tai, kodėl gali prireikti vyriausybės įsikišimo, kad būtų išvengta bankų žlugimo krizės metu, pavyzdžiui, per 2007 m. finansų krizę.

Pasiūlė sprendimą bankų indėlininkams

„Bankai atlieka daug svarbių ekonominių funkcijų. Pirma, jie nukreipia indėlininkų lėšas į investicijas. Vis dėlto čia dažnai susiduriama su kertine problema: indėlininkai norėtų turėti galimybę pasinaudoti savo lėšomis per trumpą laiką, tačiau kad duotų rezultatų, investicijoms dažnai reikia ilgalaikio horizonto“, – teigia dr. Hemingway.

Anot VU mokslininko, prof. Diamondas ir prof. Dybvigas parodė, kaip bankai gali pasiūlyti šios problemos sprendimą, vadinamą „terminų transformacija“. Veikdami kaip tarpininkai, priimantys indėlius iš daugelio indėlininkų, bankai gali leisti indėlininkams naudotis savo pinigais, kai jie to pageidauja, ir kartu teikti ilgalaikes paskolas skolininkams.

Finansinis stabilumas užtikrinamas instituciškai

Vis dėlto abiejų profesorių atlikti tyrimai taip pat parodė, kad dėl šios terminų transformacijos bankai tampa pažeidžiami, nes visuomenėje atsiranda gandų apie jų finansinę būklę. Tuo atveju, kai daug indėlininkų vienu metu bėga į banką atsiimti savo pinigų, gandas gali tapti išsipildančia pranašyste – prasidėjus masiniam indėlių atsiėmimui, bankui iškyla žlugimo grėsmė.

„Šis prof. Diamondo ir prof. Dybvigo tyrimas turėjo svarbių politinių padarinių ir parodė, kaip vyriausybės teikiamas indėlių draudimas bei centriniai bankai, veikiantys kaip paskutinės instancijos skolintojai, gali užtikrinti finansinį stabilumą krizių metu“, – sako dr. Hemingway.

Ištyrė Didžiosios depresijos aplinkybes

„Bernanke analizavo 1930 m. Didžiąją depresiją – didžiausią ekonominę krizę šiuolaikinėje istorijoje. Be kita ko, jis įrodė, kad bankų lėšų trūkumas buvo lemiamas krizę pagilinęs ir ištęsęs veiksnys“, – aiškina dr. Hemingway'us.

Pasak pašnekovo, bankams žlugus, buvo prarasta vertinga informacija apie skolininkus, kurios nebuvo galima greitai atkurti. Dėl šios priežasties visuomenės gebėjimas nukreipti santaupas į produktyvias investicijas labai sumažėjo.