„Kaskart, kai grįžtu į Lietuvą, pastebiu daug naujovių. Matau, kaip keičiasi Vilnius, kultūrinis gyvenimas jame. Ilgesio nejaučiu, tačiau kartais suprantu, kad kažką praleidau“, – Žmonės.lt sakė į Lietuvą trumpam grįžusi ir jau vėl atgal į JAV išvykusi balerina Eglė Špokaitė.
Už Atlanto ateitį ji kuria jau trečius metus. Daugiau nei prieš trejus metus prisiekusi amžiną meilę ilgamečiam draugui, mokslininkui ir menininkui Dainiui Mačikėnui, E.Špokaitė išvyko paskui jį gyventi į Bostoną.
Lietuvoje ji gana dažna viešnia, į gimtąjį kraštą balerina atvyksta po 3–4 kartus per metus. Kartais – su vyru, kartais viena. Šįkart Eglė buvo grįžusi mažiau nei dviem mėnesiams ir jau spėjo susikrauti lagaminus atgal į San Diegą, į kurį persikraustė maždaug prieš metus. Per vandenyną atgal ji skrido viena – Dainius liko JAV.
„Visada smagu grįžti į Lietuvą. Čia daug veiklos, viskas sava. Niekada nebuvau išvykusi ilgiau nei šešiems mėnesiais, todėl nespėjau nutolti“, – sakė E.Špokaitė.
- JAV gyvenate jau trečius metus. Jau spėjote apsiprasti? Jaučiatės ten sava?
- Nežinau, ar apskritai galima pritapti svečioje šalyje, ar galima ten jaustis sava. Lietuvos niekada negalėsiu lyginti nė su viena kita šalimi. Žinote, gimtasis kraštas, kaip geriausi vaikystės draugai, išlieka brangiausias ištisus metus. JAV man – pirma kita šalis. Ją tikrai pamilau, taip. Tačiau turbūt niekad nepasakysiu, kad ten – mano kraštas.
- Kas jus ten labiausiai žavi?
- Grįžusi į Lietuvą pajuntu, kad imu ilgėtis tam tikrų kultūrinių dalykų. To amerikietiško požiūrio į gyvenimą. Pavydžiu, drąsos. Lietuviai palyginti konservatyvūs ir labiau mėgsta vertinti kitus, nei patys ką nors daryti. Kartais gal lietuviai ir geriau tam tikrus dalykus išmano, tačiau jie bijo rizikuoti, viską šimtą kartų apgalvoja, apsvarsto, apskaičiuoja. Ir vis tiek bijo. Amerikoje paprasčiau. Čia žmonės imasi net pačių netikėčiausių sumanymų ir nebijo rizikuoti, imtis naujų projektų – visi jie gimė iš drąsos. Tai mane žavi.
- Pradžioje gyvenote Bostone, dabar jau metus ateitį kuriate San Diege. Kuris kraštas jums pačiai priimtinesnis?
- Bostonas man šiek tiek primena Lietuvą. Ten žmonės uždaresni, tačiau labai išsilavinę, gilaus mąstymo. Studijos jiems – labai svarbus dalykas. Ten kas antras sutiktas žmogus yra mokslų daktaras. Būna, kad bendraujant net jaučiasi tas snobizmas, ypač didelė jų savivertė. Tuo tarpu Kalifornijoje viskas kitaip. Tai vieta, kur nėra daug pramonės, daugiausia gyventojų – intelektiniai darbuotojai. Čia daugiau laisvės, žmonės draugiškesni, labai žmogiški. Kartais pagalvoju, kad gal įtakos turi ir geras klimatas – San Diego gyventojai atrodo daug laimingesni.
- Turbūt persikrausčius į JAV, bent jau pirmą pusmetį, nebuvo lengva adaptuotis. Su kokias iššūkiais teko susidurti?
- Sunkiausias dalykas buvo bendravimas. Tiek dėl kultūrinių skirtumų, tiek dėl kalbos barjero. Įsivaizdavau, kad moku anglų kalbą, tačiau jos labai trūko. Vos atvykusi į JAV nejučiomis ėmiau lyginti ją su Lietuvą, stebėti, vertinti. Ir vis pagalvodavau, kad mano gimtoji šalis yra nuostabesnė. Laikui bėgant apsipratau, tačiau pradžioje labai ilgėjausi kultūrinio gyvenimo.
- Reguliariai grįžtate į Lietuvą, čia imatės įvairių projektų, pabūnate pusmetį ir vėl atgal į JAV. Ir taip nebe pirmus metus. Ar jums pačiai priimtinas toks važinėjimas?
- Sunku pasakyti. Tame yra žavesio, nors, neslėpsiu, yra ir sudėtingumo. Kol kas, jei taip gyvenu, matyt, yra gerai. O kaip bus ateityje, dar sunku pasakyti. Turbūt dar neapsisprendžiau, nenusėdau. Kita vertus, bet koks keliavimas praturtina. Lietuva ir toliau išlieka mano šalimi, tačiau galiu iš arčiau pažinti ir svetimą, Amerikos, kultūrą. Pirmieji metai JAV man buvo tokie pažintiniai. Reikėjo laiko, kad iš turistės tapčiau gyventoja. Ir nors iki šiol pusę laiko praleidžiu Lietuvoje, turiu ir su Amerika susijusių planų, veiklos. Tačiau apie tai dar nenoriu kalbėti, dar reikia laiko.
