Tai jau antrasis, taip pat nepavykęs bandymas įveikti akmenuotus slenksčius, siekiant įteisinti dvigubą pilietybę. Taigi, abu referendumai, įvykę 2019.05.12 ir 2024. 05.12, buvo nesėkmingi, nors, žiūrint kam. Tie, kurie buvo gyvybiškai suinteresuoti ir troško turėti dvi ar daugiau pilietybių (pasų) patyrė nusivylimą, o kiti, griežtai kritikavę rizikingus žaidimus su Lietuvos pilietybe, pajuto stabilumo garantą, pasijuto laimėjusiais. Nežinia kokia dabar emocinė būsena tų abejingųjų, nėjusių balsuoti. Vis tik neišspręsta problema išlieka, tik nežinia ar amžiams, ar dar galima ką nors sugalvoti. Pamėginkime pamąstyti.
Gyvenimiškoji patirtis mena rūsčius laikotarpius
Lietuvį istorija ne kartą yra mokiusi ir pamokiusi, todėl jis atsargus, jis bijo neprognozuojamų padarinių netinkamai elgiantis su pilietybe – ilgainiui jis gali prarasti tai, ką taip sunkiai išsikovojo. Jis mėgina strateguoti, nagrinėti įvairius variantus, spėliodamas kokie pavojai gresia ir į ką gali išvirsti lengva ranka atiduota teisė LR Konstitucijai, kuri, Seimo priimtų įstatyminių pataisų pagalba, gali atverti kelią įvairioms manipuliacijoms, gal net piktnaudžiavimui. Akivaizdu, netikrumo esama, priešingu atveju referendumo rezultatas būtų kitoks.
Daugelis gerai išmanančių problemą pabrėžia, kad nepaprastai svarbus visokiausių rizikų (tariamų ar tikrų) faktorius yra blogėjanti Lietuvos demografinė padėtis, dėl ko nedideliam gyventojų skaičiui būtų sunku dorotis su komplikacijomis ar amortizuoti pražūtingus padarinius. Akcentuojama, kad valstybių, disponuojančių skaitlingomis populiacijomis, žaismė su pilietybėmis nekelia pavojų jų egzistencijai. Intuicija kužda, kad Lietuva su savo kukliais gyventojų ištekliais šio požiūriu gali būti pažeidžiama ir galgi negrįžtamai. Visa tai suvokiant, daugeliui darosi neramu dėl neprognozuojamų ar sunkiai prognozuojamų pasekmių, išreguliuojančių pilietinį visuomenės spektrą. Daug chaoso įneša persipynusios piliečių teisės ir pareigos, kurios akivaizdu multiplikuojasi, atsiranda būtinybė tarnauti kelioms valstybėms, išdavusioms pasus. Keletą pilietybių turinčiam asmeniui iškyla dilema – kuriai valstybei teikti prioritetus, demonstruoti lojalumą, o kurios interesus galima ignoruoti.
Pastarieji priešrinkiminiai debatai dvigubos pilietybės klausimu buvo turiningi ir įdomūs, visi aspektai buvo išdiskutuoti nepriekaištingai išsamiai, tad kiekvienas, panorėjęs įsigilinti į problemos esmę, galėjo tomis diskusijomis pasinaudoti, bei priimti sau tinkamiausią sprendimą; matyt taip ir įvyko. Šią aktualiją dar išsamiau, beje pasitelkiant pasaulinės praktikos įvairovę, išnagrinėjo žurnalistė Aušra Lėka kalbindama Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekaną Haroldą Šinkūną („Kauno diena“; 2024. 05. 08).
Jei vienu-dviem sakiniais reikėtų nusakyti ko buvo vengta tuo plebiscitiniu nepritarimu dvigubai pilietybei, tai lakoniškas atsakymas būtų toks: kitose, tegul ir mums draugiškose šalyse gyvenantys lietuviai, disponuodami dviem pilietybėmis karinio konflikto atveju neskubėtų ginti Lietuvos interesų, be to, dalyvaudami Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose (Europos sąjungos, Lietuvos Seimo ir savivaldybių) arba referendumuose galimai asmenys, fiziškai atitolę nuo Lietuvos, neprofesionaliai įtakotų svarbių personalijų su abejotinomis kompetencijomis inkorporavimu į Lietuvos valdžios struktūras. Taigi, po rinkimų dalis Lietuvos valdininkijos savo tarpe turėtų toli gyvenančių lietuvių parinktų Lietuvos gyventojams galbūt ne visai kompetentingų asmenybių. Sunku bepridurti ką nors daugiau, nes ikirinkiminiuose debatuose faktiškai buvo išsakyti visi pro et contra (lot. už ir prieš).
Ar bus trečias bandymas?
Negalima atmesti tolimesnio galynėjimosi dvigubos pilietybės klausimais tikimybės, nes entuziazmo eiti iki pergalingos pabaigos, atrodo, dar liko, ypač pas tuos tautiečius, kurie šiuo metu, gyvendami svečioje šalyje, neteko Lietuvos pilietybės. Labai tikėtina, kad jie nenuleis rankų, toliau aktyviai gins kelių pilietybių teorinius ir praktinius privalumus. Jei taip, tuomet kyla minčių, galinčių padėti realizuoti tautiečių aspiracijas tegul ir dalinai, tegul ir ne visa apimtimi. Idėja, kuri bus pateikta žemiau, gali kelti nemažai klausimų, mat koncepcija, kiek žinoma, pasaulinėje praktikoje dar nerealizuota, tad ji gali susilaukti kritikos, panašiai, kaip kažkada pritarimo nesulaukė prof. Kazio Pakšto aktyvumas siūlant Lietuvai kitą, kur kas saugesnę geografinę teritoriją (žiūr. V. B. Pšibilskio knygą „Kazys Pakštas ir atsarginė Lietuva“). Koncepcija, kaip įsitikinsime, savyje turi tam tikro užtaiso, kuris, jei leistume sau paspėlioti, gali pasitarnauti pagrindu trečiam referendumui.
Sumanymo genezė kildintina iš mėginimų įsigilinti į pasaulyje paplitusią asocijuotos narystės institutą ir jo funkcionalumą. Būtent tokia narystė randa savo vietą mokslinėse draugijose, organizacijose, klubuose, rečiau – komercinėse ir gamybinėse struktūrose. Asocijuoti nariai, kaip žinia, neturi balsavimo teisės asociacijos visuotiniame susirinkime. Tai bene vienintelis skirtumas skiriantis asocijuotą narį nuo tikro, visateisio (angl. full membership). Asocijuoti nariai, beje, kaip ir tikrieji, aktyviai dalyvauja organizacijų darbe ir jų veikla vertinama vienodai - nepriklausomai nuo statuso visi nariai moka vienodo dydžio metinius mokesčius, jei tokie numatyti. Kitaip tariant, visi nariai turi vienodas teises, privilegijas ir atsakomybes, išskyrus, kaip jau minėta, asocijuoti nariai neturi sprendžiamo balso susirinkimuose.
Asocijuotos narystės statusą gali turėti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Net visa valstybė gali būti priimta į pasaulinę organizaciją asocijuotos narės teisėmis. Pavyzdžiui, 2021 m. kovo 21 d. Europos kosmoso agentūros taryba pritarė, kad Lietuvai būtų suteikta asocijuota narystė. Tokių pavyzdžių yra daug. Juk tokiomis teisėmis Lietuva dalyvauja Europos branduolinių tyrimų organizacijoje, o Estija, tarkim, ten jau turi tikrosios narės statusą. Asocijuota narystė suteikia puikias galimybes vaisingam bendradarbiavimui. Jau yra susiformavusi pasaulinė praktika bei politika, numatanti kokiomis sąlygomis asocijuota narystė transformuojasi į visateisę narystę.
Pafantazuokime: asocijuotos pilietybės statusas (!?)
Taigi, pasigavę asocijuotos narystės idėją, hipotetiškai pamėginkime ją pritaikyti taip sunkiai Lietuvoje įgyvendinamai dvigubos pilietybės doktrinai. Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai įmanoma, tačiau ne be diskusijų. Kartu nepamiršti, jog daugelį metų trunkantys ginčai vienu ir tuo pačiu klausimu visuomenei nusibosta.
Pati idėja labai paprasta, ypač jei kopijuotume asocijuotos narystės idėjinį turinį. Taigi, norint įgyvendinti Lietuvos dvigubos pilietybės sumanymą, tereikia labai nedaug: išvykus Lietuvos piliečiui gyventi į kitą valstybę (demokratišką, mums draugišką, NATO ar ES šalį), jam lietuviškas pasas būtų paliekamas (išsaugomas) jam suteikiant išskirtinį žymenį (elektroninį kodą ar pan.), kuris indikuotų, jog pilietis turi Lietuvos asocijuotos pilietybės pasą. Faktiškai pasas liktų toks pat, be kokių nors vizualių atžymų, tik to paso tikroji vertė atsispindėtų Lietuvos valstybės registro elektroniniuose duomenyse. Toks pasas savo esme būtų visavertis, tik asmuo neturėtų teisės balsuoti Lietuvoje rengiamuose referendumuose, valstybinio ir savivaldybių lygio bei Prezidento rinkimuose. Tai ir visas skirtumas, o toks pilietis, grįžes Lietuvon ir deklaravęs čia gyvenamąją vietą, automatiškai (!), be jokių biurokratinių formalumų įgytų balsavimo teisę, tuo pačiu čia mokėdamas visus privalomus mokesčius ir, tokiu būdu, įsilietų į čionykštį gyvenimą. Išvykus gyventi kitur, išvykimo faktą tektų deklaruoti, asmuo prarastų balsavimo teisę, o pasas, kaip ir jo savininkas vėl juridiškai įgytų asocijuotos pilietybės statusą. Panorėjus, vėl persikėlus gyventi Lietuvon, vėl būtų atgaunamas visavertis piliečio statusas nesusilaukiant kokių nors neigiamų padarinių valstybiniame lygmenyje.
Koncepcijos įgyvendinimas nepareikalautų finansinių išteklių, mat realybėje, visuomenei pritarus, neegzistuotų pasas su užrašu „Lietuvos respublikos asocijuotos pilietybės pasas“, o šitoks, šiek tiek diskriminacinis paso variantas figūruotų tik valstybės elektroninėje duomenų bazėje. Taigi, naujo pavyzdžio paso gaminti neprireiktų.
Išdiskutavus ir nusiteikus pozityviai, toks modelis galėtų būti realizuotas, suprantama, per referendumą (jau trečiąjį) su tolimesniu asocijuotos pilietybės versijos indoktrinavimu į LR Konstituciją. Labai tikėtina, kad užsienio lietuviai, ko gero, pritartų siūlomiems sprendimams, ypač turint omenyje faktą, kad kitose šalyse gyvenantys mūsų tautiečiai, nors ir išlaikę balsavimo teisę, nelabai entuziastingai eina prie balsadėžių, ypač kai nesprendžiami pilietybės klausimai. Tai tik rodo, kad jiems yra svarbiau turėti veikiantį (galiojantį) Lietuvos pasą, tegul ir su apribojimais, negu rankose laikyti... balsavimo biuletenį.
Išties, nelengvai konstruota asocijuotos pilietybės versija tebūnie kompromisinis ėjimas, žadinantis tautiečių/piliečių lūkesčius ir patriotinę jauseną gyvenant už tėvynės ribų.
Ir dar
Kaip žinia, užsieniečiui teisėtai atvykus ir apsigyvenus Lietuvoje, jam gali būti suteikiama Lietuvos pilietybė, ją įgyjant natūralizacijos būdu, t. y. pagyvenus Lietuvoje 10 metų ir įvykdžius kitas sąlygas (išlaikius valstybinį kalbos egzaminą etc.). Tai numato LR Konstitucijos 18 straipsnis. Apsisaugant nuo nenumatytų padarinių (sąlyginai tai pavadinkime force majeure, t. y. atsiradus neįveikiamų kliūčių) ir ypač, jei Lietuva taptų itin patraukli užsieniečiams bei padidėjus pastarųjų srautams, natūralizacijos procesas galėtų būti pakoreguotas. Tarkim, po Lietuvoje pragyventų 10-ties metų termino, pretendentui būtų galima suteikti pasą, turintį asocijuotos pilietybės galias, na, gal kokiems penkeriems metams, tarsi bandomajam laikotarpiui, o faktiškai – geresnio pilietybės subrandinimo sumetimais. Vėlgi, tokie pokyčiai galimi tik einant nelengvu referendumo keliu.
Straipsnyje keliamus pilietybės modifikavimo klausimus galima interpretuoti ir kitu aspektu. Juk Lietuva, bent jau šiuo metu, gyvena tam tikrą netikrumo laikotarpį. Iš vienos pusės jai neramu dėl dramatiškai mažėjančio gyventojų skaičiaus, kas veda link sunkių socialinių padarinių, o iš kitos – rūpesčių kelia pernelyg didelis atsargumas dėl galimos perteklinės imigracijos, kuomet imigrantai potencialiai imtų dominuoti, nustelbiant vietinę, tradicinę lietuviškąją kultūrą ir mentalitetą, mums reiškiančią neįkainojamą vertybę visomis, taip pat ir nematerialaus paveldo išsaugojimo būtinybės prasmėmis. Taigi, turime dalykų vertų gilių apmąstymų. Svarbu neprarasti budrumo ir apdairumo, kad priimti sprendimai, ypač tie, kurie dar nepatikrinti pasaulinėje praktikoje, nenuvestų klaidingu keliu.
Prof. Petras Stirbys. Niujorko mokslų akademijos narys. Kaunas, Lietuva
