Prieš 75-erius metus šią dieną pradėta įgyvendinti rizikinga, ilgai ruošta, tačiau puikiai sustyguota Sąjungininkų pajėgų operacija, leidusi perlaužti Antrojo pasaulinio karo eigą. 1944-ųjų birželio 6 dieną – taip vadinamą „D dieną“ – atidarytas antrasis karo Europoje frontas.

Nors ryškiausiai istorijos vadovėliuose įrėžta ši data, pasiruošimas operacijai „Overlord“ – jungtinių britų, amerikiečių, lenkų ir kanadiečių pajėgų išsilaipinimui Normandijoje – intensyviai vyko nuo metų pradžios. Nuo sausio iki birželio 800 tūkst karių ir karinio personalo bei 9 mln. tonų jiems skirtų reikmenų kirto Atlanto vandenyną iš Jungtinių Valstijų į Didžiąją Britaniją, su tikslu užpulti nacių Vokietijos pajėgas, įsitvirtinusias Prancūzijoje.

Jog tokia operacija ruošiama, žinojo aukščiausi Vokietijos kariuomenės ir politiniai vadai, tačiau juos pavyko suklaidinti. Trumpiausias atstumas nuo Britanijos iki šiaurinės Prancūzijos vedė per Doverio (pranc. Pa de Kalė) sąsiaurį, tačiau žinota, jog tokiu atveju teks susidurti su solidžiais įtvirtinimais ir gausiu pasipriešinimu.

Vietoje to pasirinkta kiek toliau į vakarus esanti Normandijos pakrantė, o įtikinti priešininkus padėjo ir gudrybė – Pa de Kalė bombardavimas. Dėl oro sąlygų nukėlus operacijos pradžią iš birželio 5-osios į 6-ąją, ši prasidėjo vokiečiams vis dar netikėtai. Tą liudija faktas, jog Normandijos gynybą kuravęs Vokietijos generolas Erwinas Rommelis trumpam buvo išvykęs paminėti savo žmonos gimtadienio, būdamas ramus, jog audringi orai apsaugos nuo staigmenų kitapus Lamanšo. Bet tą dieną 156 tūkst. karių išsilaipino penkiuose paplūdimiuose, kodiniais pavadinimais „Sword“ (Kardas), „Juno“ (Junona), „Gold“ (Auksas), „Omaha“ ir „Utah“ (Juta).

Būsimojo JAV prezidento, o tuomet amerikiečių pajėgų Europoje vado Dwighto Eisenhowerio ir britų maršalo Bernardo Montgomerio vadovaujami kariai logistinę užduotį įvykdė kone idealiai, o tam padėjo didžiuliai plaukiojantys dokai bei vandenyno dugne nutiestas vamzdynas, tiekęs degalus. Pirmieji susirėmimai, padedant netikėtumo faktoriui, buvo Sąjungininkų pajėgų naudai – vykdant operaciją žuvo 2500 karių, t.y. 1,6 procento.

Tačiau tolesnis kariuomenės judėjimas vyko sunkiai ir lėtai. Įsitvirtinę sąjungininkai pranoko vokiečius tiek tankais, tiek žmonių skaičiumi, bet išnaudoti tai sekėsi sunkiai, o lemiamu faktoriumi dažnai tapdavo aviacija, iš oro atakuodavusi vokiečių pajėgas. Kuomet netikėtumo veiksnio nebeliko, pastarosios priešinosi atkakliai ir organizuotai. Buvo tikimasi, kad B. Montomeris užims Kajeną jau pirmosios dienos vakare, tačiau šį miestą, jau visiškai sugriautą, jis pasiekė tik po mėnesio.

Karinė kampanija Normandijoje įtvirtina Falezo mūšyje rugpjūčio 19-21 dienomis, kai į rytus atsitraukinėjusi vokiečių armijų „B“ grupė siekė prasmukti tarp 2-osios kanadiečių armijos šiaurėje ir amerikiečių pajėgų pietuose. Lemiamą „butelio kaiščio“ užduotį čia atliko kanadiečių armijos sudėtyje kovojusi 1-oji lenkų šarvuotoji divizija – iš viso apie 10 tūkst. vokiečių žuvo, 50 tūkst. jų pasidavė mūšyje, kurį istorikas Normanas Daviesas pavadino „mini Stalingradu“.

Dar iki vasaros pabaigos ir Sąjungininkų pranašumo šiaurės vakarų Prancūzijoje įtvirtinimo, ryškūs pakrikimo ženklai pasirodė nacių vadovybėje. Liepos 20 d. Adolfo Hitlerio štabe, vadinamame „Vilko guoliu“ (dabartinės Lenkijos teritorija) prieš jį įvykdytas pasikėsinimas, tiesa, nesėkmingas.

Vokietiją iš rytų spaudžiant sovietams, rugpjūčio 1-ąją įvyko sukilimas Varšuvoje, o to paties mėnesio 19 dieną – Paryžiuje, prie kurio artėjo amerikiečių kariuomenė. Kelios dienos iki tol JAV kariai jau žygiavo ir Prancūzijos pietuose, išsilaipinę Viduržemio jūros pakrantėje.

Karo pabaiga buvo ne už kalnų, o jos pradžia galima laikyti išsilaipinimą Normandijoje, vieną įspūdingiausių karinių operacijų istorijoje.