Melstis galima įvairiai, nėra vienintelio „teisingo“ būdo. Maldoje svarbiausia ne žodžiai, o mylėti trokštanti širdis, vienybė su Dievu, vedanti į vienybę su broliais. Ko prašyti Dievo maldoje?
Dažnai kunigų klausiama, kaip reikia „gerai“ melstis. Meldžiantis svarbiausia – nuoširdi intencija ir atsivėrimas Dievo valiai. Tačiau esama tam tikrų nuorodų, kuriomis vadovaujantis mūsų malda bus dar visybiškesnė ir veiksmingesnė. Katalikų maldos paprastai yra kupinos prašymų. Vien tik „Tėve mūsų“ jų net septyni:
– teesie šventas Tavo vardas;
– teateinie Tavo karalystė;
– teesie Tavo valia;
– kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien;
– atleisk mums mūsų kaltes;
– neleisk mūsų gundyti;
– gelbėk mus nuo pikto.
Be šių aiškiai išreikštų visiems bendrų maldos intencijų, turime išreikšti ir asmeninę savo pagarbą bei asmeninius prašymus Dievui. Galime prašyti sveikatos, apsaugos, darbo... Dievo pagalbos prašome labai dažnai, tačiau ne visuomet yra tam parengtų maldos formulių.
Štai keletas maldos prašymų, kuriuos kiekvienas krikščionis turėtų įtraukti į savo maldą:
- Kad nuo pat ryto jaustume Viešpaties meilę, kad jo džiaugsmas taptų mums energijos užtaisu visai dienai.
- Kad Dievas išsklaidytų mūsų širdyje nuodėmės sutemas ir padėtų pasiekti tikrąją Šviesą, kuri yra Jėzus Kristus.
- Kad Dievas padėtų mums suvokti savo pareigas ir suteiktų stiprybės jas vykdant.
- Kad Viešpats paverstų mūsų gyvenimą nuolatine šlovinimo auka.
- Kad visuomet laikytumės Dievo Įsakymų, kad Šventosios Dvasios galia jis visuomet būtų mumyse, o mes Jame.
- Kad Dievas apdovanotų mus amžinąja savo išmintimi, kad ši mus nuolatos lydėtų ir įkvėptų mūsų troškimus, mintis, darbus.
- Kad Dievas neleistų šiandien mums tapti liūdesio priežastimi tiems, kurie su mumis gyvena, kad būtume jiems džiaugsmas.
- Kad Dievas apšviestų mūsų širdies gelmes ir ji netaptų blogų troškimų grobiu.
- Kad Dievą pasiektų mūsų lūpų bei sielos giesmė, ir kad ji būtų jam miela.
- Kad į mus nužengtų Dievo malonė, nes tikėdami ir džiaugdamiesi sudėjome į jį savo viltis.
Dievas žino, ko mums reikia, tačiau niekuomet neturime liautis meldęsi ir skyrę jam savo prašymus. Niekuomet neturime prarasti tikėjimo. Tačiau Dievo laikas – ne mūsų laikas, todėl turime išmokti tikėdami laukti. Prašykime ne tam, kad palenktume Dievo valią savo troškimų pusėn, bet kad priderintume savo valią prie jo valios.
Kas meldžiasi iš visos širdies, yra vienybėje su Dievu ir atsiveria Bažnyčios bei pasaulio reikmėms. Melstis – tai ne užsisklęsti, o atsiverti.
