Visi labai baiminosi, kad krizė prasidės tada, kai prezidentu bus išrinktas Donaldas Trumpas, tačiau krizė prasidėjo tada, kai rinkimuose pralaimėjo Hillary Clinton. Tame, neabejotinai, yra dalis ir naujojo prezidento kaltės: jis lemiamu momentu pradėjo švaistytis teatrališkais gestais, vietoj to, kad ramiai ir aiškiai pasakytų, kad, laimėjimo ar pralaimėjimo atveju, pripažins rinkimų rezultatus. Kad ir kaip būtų keista, demokratai, kurie neseniai aktyviai smerkė vien jau tokią mintį, nusprendė, kad galima nepripažinti rinkimų rezultatų ir išeiti į gatves su lozungu „Ne mano prezidentas“ (Not My President). Protestuojantieji reikalauja surengti naujus rinkimus, nes Trumpas jiems nepatinka. Nepatinka jo žodžiai, jo išvaizda, jo finansinė ir socialinė padėtis ir jo žmona, kuri, kai kurių liberalių tinklaraštininkių nuomone, „yra neverta būti pirmąja ponia“, kad ir ką jos turi galvoje tai sakydamos.
Prezidentinė kova Amerikoje tęsėsi pusantrų metų. Ir, pagal visą logiką, būtent tas laikas buvo skirtas demonstracijoms ir šūkiams „Ne mano prezidentas“. Nes taip veikia demokratija: pretendentai gauna progą save parodyti, o rinkėjai – ateiti ir atiduoti savo balsą. Kandidatas, surinkęs daugiau rinkikų kolegijos balsų (taip, rinkikų kolegijos, o ne gyventojų – tokia Amerikos rinkimų sistema; dėl šios sistemos privalumų ir trūkumų galima diskutuoti, tačiau tai nėra šio straipsnio tema), tampa nauju prezidentu. Na, o jei jis/ji jums nepatinka – tai jau jūsų asmeninis reikalas. Svarbiausia, ką reikia žinoti (ir tai jūs jau žinote), kad po ketverių metų bus kita galimybė agituoti, įtikinėti ir balsuoti. O dabar jau viskas. Kaip ir kas kartą po rinkimų, laikas nurimti aistroms ir emocijoms, pabusti iš nemalonaus, tačiau būtino sapno, vėl leisti gyvenimui tekėti sena vaga, kurti artimiausius planus (nepamiršote, kad artėja žiemos šventės?)... Tai natūralus, normalus ir vienintelis įmanomas elgesys tokiu atveju.
Tačiau judėjimo „Ne mano prezidentas“ dalyviai kelia akivaizdžiai neįvykdomus reikalavimus (plačiau apie tai skaitykite 10 puslapyje), kelia neramumus gatvėse ir internete ir net kalba apie realų šalies skilimą. Net pačiame šūkyje – ne mano prezidentas – nėra prasmės: mūsų šalyje yra vienas prezidentas, išsirinkome jį patys (kaip sakoma, norėjom, kaip geriau, o išėjo kaip visada), o dabar mes jį turime ir jis visiems yra tas pats.
Joks sveiko proto asmuo negali pareikšti, kad 2016 metų Jungtinių Valstijų prezidento rinkimai buvo sufalsifikuoti. Todėl viskas, ką dabar galima padaryti, tai piktintis, pliaukšėti sau į kaktą, šalinti draugus „Facebook“ socialiniame tinkle už tai, kad jie nebalsavo arba balsavo „ne už tą“, bet nereikia apsimesti diktatūroje gyvenančia beteise liaudimi, kurios balsas nebuvo išgirstas, nes piktasis tironas pats sprendimą priėmė už visus.
Jei šiuose rinkimuose balsavote ir manote, kad jūsų atiduotas balsas yra kažkuo geresnis nei sunkvežimio vairuotojo iš Mičigano ar fermerio iš Teksaso, tai yra didžiulė problema, kuri, susidėjusi per daugybę žmonių, nemaža dalimi ir tapo Hillary Clinton pralaimėjimo priežastimi. O jei jūs nebalsavote dėl to, kad nusprendėte, jog neverta stovėti ilgiausiose eilėse prie balsavimo vietų, tai prisiminkite, kaip paskutinį kartą stovėjote laukdami eilinio naujausio modelio „iPhone“ ar tikėdamiesi pakliūti į „Žvaigždžių karų“ premjerą (ar kaip stovėsite eilėse Juodąjį penktadienį, kad ne tik atnaujintumėte namų techniką ir kitus svarbius daiktus, bet ir apsirūpintumėte dovanomis visai šeimai).
Tačiau dauguma žmonių, žinoma, į šias kategorijas nepatenka. Tai nereiškia, kad jie nejaučia pasipiktinimo. O jei jau iš tiesų kažkam reikia atpirkimo ožio, tai savo pyktį drąsiai galima nukreipti į sociologus ir visuomenės nuomonės apklausų rengėjus. Būtent jie yra dabartinių protestų priežastis, mat tai jie neleido Clinton šalininkams nė minutėlę suabejoti jos šimtaprocentine pergale, nuolat kartodami tą pačią dainelę apie jos aukštus ir neįveikiamus reitingus. Tad ir protestuotojams vertėtų savo įniršį nukreipti būtent į juos: „Ne mano statistika! Apklausos – melas ir mistika!“.
Labai didele dalimi šios demonstracijos prieš Trumpą yra panašios į demokratų bandymą pareikšti, kad jie prie naujojo prezidento išrinkimo neprisidėjo. Ir tai galima suprasti. Tačiau pilietinio nepaklusnumo, sumaišties ir separatizmo skatinimas yra nesuvokiamas: negalima griauti pusiausvyros šalyje vien todėl, kad nelaimėjo jūsų favoritas. Toks elgesys yra vaikiškas.
Prezidento pareigos, tai ne puošmena, kurią galima užsidėti arba ne, kuri jums patinka arba ne. Šios pareigos ir į jas išrinktas žmogus yra nepriklausomai nuo to, kam šalyje jis patinka. Dar nėra buvę šalies vadovo, kuris patiktų visiems. Tačiau mes esame demokratija, ne monarchija. Šalies vadovas ir neprivalo visiems patikti. Mes renkame šalies vadovą, o jei išrenkamas mums nepatinkantis kandidatas, tiesiog pasakom sau: „Na, pažiūrėsim, ką jis darys. Aš nusiplaunu rankas, nes balsavau už kitą kandidatą. Jei jam nieko nepavyks, po ketverių metų pakeisim jį kitu.“ Taip, viskas yra taip paprasta.
