2017 m. Balzeko lietuvių kultūros muziejus už lietuviškos dainos puoselėjimą Metų žmogumi išrinko Čikagos lietuvių meno ansamblio „Dainava“ meno vadovą, dirigentą, kompozitorių bei atlikėją Darių Polikaitį. Apie garbingą apdovanojimą, chorą „Dainava“ ir jausmą būti lietuviu - atvirai D. Polikaičio interviu „Čikagos Aidui“.
- Buvote „Bičiulystės metų žmogaus“ apdovanojimo laureatas, šiais metais esate išrinktas „Balzeko muziejaus metų žmogumi“. Kaip vertinate tokius apdovanojimus? Kiek jums pačiam jie yra svarbūs?
- Be abejonės, kad yra malonu. Tai yra tam tikro bendro sunkaus darbo su kitais žmonėmis pripažinimas. Aš pastebėjau, jog pas mane dabar maišosi malonumo ir tokio nepatogumo jausmai. Mūsų visuomenės tarpe yra labai daug žmonių, kurie yra verti tokio pripažinimo. Sakykime, yra žmonių, kurie dirba savo darbą patylomis, be kažkokio pripažinimo ar netgi atlygio. Dėl tos priežasties yra kiek ir nepatogu, kad esu taip išskirtas ir pagerbtas. Iš kitos pusės, tikrai nenorėčiau, kad tai būtų suprasta kaip perdėtas kuklumas. Aš šį darbą dirbu ne dėl kažkokių apdovanojimų ar pripažinimų, bet dėl to, kad manau, jog jis yra vertingas ir kažkam naudingas ir, jei tai yra pripažįstama ir kitų, tai yra malonu. Taigi dvejopi jausmai - šiek tiek nepatogu, bet kartu ir malonu, jog šitie dalykai yra pripažinti.
Ar tokie pagerbimai yra vertingi visuomenei? Man atrodo taip, nes tai atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kas yra daroma, kas yra svarbu, kas galbūt kartais nėra taip akivaizdu. Apskritai, manau tai yra teigiamas ir geras dalykas - verta atpažinti tam tikrus dalykus, net jeigu tai yra tik pavyzdys ar paskatinimas kitiems, kad kažko siektų savo srityse.
- Gimėte ir augote Čikagoje, bet kalbate su lengvu amerikietišku akcentu. Kaip jums pavyko išlaikyti lietuvišką kalbą? Kiek tai yra jūsų tėvų nuopelnas?
- Žinoma, tai yra didelis tėvų nuopelnas. Aš gimiau ir užaugau Čikagoje, Marquette Parke. Kadangi buvo laikas, kai ten telkėsi lietuvių bendruomenė, visi mano draugai buvo lietuviai. Nors tėvai dėjo dideles pastangas, jog mes kuo daugiau kalbėtumėme lietuviškai, deja, tenka pripažinti ir tai, jog nemažos įtakos turėjo vietinė aplinka - augdami dažniausiai tarpusavyje kalbėjome angliškai. Pavyzdžiui, namuose su tėvais kalbėjome vien tik lietuviškai, su broliais, seserimis, taip pat, tačiau neišvengiamai įsimaišydavo ir anglų kalba. Be viso to, tėvai labai stengėsi ugdyti lietuviškumą ir dėjo visas pastangas, kad mes dalyvautumėme lietuviškose užsiėmimuose ir kitoje veikloje - lietuviškoje mokykloje, skautų organizacijose, choruose, tautinio šokių grupėse. Daugelio tėvai tą ugdė. Tačiau ateina laikas, kai suaugi ir turi apsispręsti, kas tau yra svarbu. Man visada buvo svarbi Lietuva, lietuvybė, todėl ir savo šeimoje nusprendėme kalbėti tik lietuviškai. Mano žmona gimė ir užaugo Čikagoje lietuvybę skatinančioje šeimoje. Kai mes nusprendėme susilaukti vaikų, tuomet ir nutarėme savo šeimoje skatinti lietuvybę per kalbą. Pas mus galbūt nėra ta gryna švari lietuvių kalba, daug kur maišėsi anglų kalba, bet pats principas išliko. Džiaugiuosi tuo, kad mano beveik jau visi suaugę vaikai gerai šneka lietuviškai, nemažai laiko praleidžia Lietuvoje. Vienu ar kitu atveju, kalbos išlaikymas yra tik tėvų pastangų dėka. Būdamas vaikas aš tikrai niekad nepagalvojau, kad, kai būsiu tokio amžiaus kaip dabar, man bus naudinga lietuvių kalba, bet pasirodo, klydau. Dabar man yra miela, gera ir vertinga susikalbėti lietuviškai. Taigi lietuviškai svarbu skatinti kalbėti nuo pat mažų dienų, net kai vaikas nesupranta, kodėl tai svarbu, ar kodėl tai gali būti svarbu ir bus naudinga jam gyvenime.
- Kokias pagrindines vertybes jums įskiepijo šeima?
- Pati svarbiausia turbūt buvo tikėjimas, katalikiškumas, kuris buvo labai svarbus mūsų šeimoje. Prie to prisidėjo ir lietuvių organizacijos, kurios yra pagrįstos krikščioniškomis vertybėmis. Mes priklausome ateitininkams ir aš tikrai nesigailiu, kad jiems priklausėme. Kita vertybė yra lietuviškumas, kuris buvo labai svarbus mano tėvams. Jie stengėsi tą perduoti mums ir jiems pasisekė. Taip, kaip mus lietuviškoje dvasioje auklėjo tėvai, padėjo mums pasiruošti gyvai pajusti ir išgyventi Lietuvos atgimimo laikotarpį ir, tam tikra prasme, prisidėti prie jo.
Dar viena vertybė, kurią verta paminėti - tai meilė muzikai, kuri gimė iš tėvų, ypač iš mamos, kuri skatino mus lankyti muzikos mokyklą, chorus ir panašiai. Daina mūsų šeimoje buvo visada kažkas ypatingo. Aš būdamas vaikas prisimenu per giminės šventes iš karto traukiamas dainas. Nors mano tėvai nebuvo profesionalūs muzikai, bet jie labai vertino tai ir norėjo mums, vaikams, perduoti.
- Kokiais principais gyvenate ir kokius skiepijate savo vaikams?
- Pirma, tai lietuvybė - vaikams reikia suteikti progą pažinti Lietuvą. Mūsų kartos žmonėms Lietuva buvo kažkokia idealizuota šalis, dabar yra kitaip - mūsų vaikai lankosi joje, moka lietuvių kalbą, gali viską suprasti, susikalbėti, gyventi tos šalies gyvenimą. Lietuvoje jie turi draugų, pažįstamų, jie kitaip supranta tautiškumą. Mes jį supratome kaip išlaikymą kažko, kas gali būti sunaikinta. Dabartinis jaunimo suvokimas yra siejamas su žinojimu, iš kur jie yra kilę, kokios jų šaknys, kas Lietuvoje vyksta ir, kadangi jie dar papildomai moka lietuviškai, be viso to, jie gali prisidėti prie tautos gyvenimo atiduodami dalelę savęs. Pavyzdžiui, visi trys mano vaikai yra savanoriavę Lietuvoje, vaikų dienos centruose.
Savo šeimoje mes taip pat skatiname krikščionybę. Galima būtų ilgai kalbėti, kaip mes tą bandėme daryti, tačiau vienas iš būdų - visa šeima stengiamės sekmadienį eiti į pamaldas. Nors vaikai jau suaugę, kiek mes matome, jie taip pat stengiasi puoselėti krikščionybę. Džiaugiuosi, kad mūsų vaikams tie dalykai taip pat yra svarbūs.
Jei kalbėtumėme apie muziką, aš neverčiau jų tuo užsiimti. Be abejonės, skatinau, bet su laisve rinktis patiems. Galiu pasakyti tik tiek, jog visi trys daugiau mažiau yra prisilietę prie muzikos meno - dainavo choruose, grojo muzikos instrumentais, tačiau visa tai daro neprofesionaliai. Jie turi kitus norus ir siekius, kuo norėtų būti ir ką dirbti, tas sritis ir studijuoja. Toks požiūris, manau, pasiteisino.
- Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika ir kodėl ši aistra nevirto profesija, darbu?
- Sunku pasakyti. Kai baigiau gimnaziją, buvo laikas rinktis - buvau gabus muzikai ir taip pat techniniams mokslams. Pasirinkau pastaruosius, galbūt dėl praktinės pusės, taip pat ir tėveliai skatino, jie mane labai gerai pažinojo ir, man atrodo, numanė, jog man dar tuo metu trūko disciplinos. Nesvarbu, kad ir ką studijuotum, viskam reikia disciplinos, o ypač muzikai. Aš nebuvau iš tų, kurie pasišventę valandų valandas repetuotų klarnetu, trimitu ar dar kokiu instrumentu. Tuomet dar neturėjau tiek kantrybės, kiek jos turiu dabar. Taigi pasirinkus muziką, man gyvenime būtų buvę sunkiau. Aš tikrai nebūčiau pasiekęs kažkokios stulbinančios muziko karjeros. Mano tėvai man visada sakydavo, įgyk kokią nors specialybę, o prie muzikos, jei norėsi, visada galėsi grįžti. Manau, viskas puikiai gavosi. Aš studijavau, įgijau inžinieriaus laipsnį, pradėjau dirbti. Nors muzikos neapleidau, tačiau ji liko kiek nuošalyje. Tuo metu „Dainavos“ choras ieškojo choro vadovo, aš, 21-22 metų vaikinas, nesuprasdamas, ko dar nežinau, pagalvojau, kodėl nepabandžius. Pradėjus dirbti su choru, pajutau, kad man tai labai patinka, tačiau nelabai žinojau, ką darau (juokiasi). Prasidėjo kitas etapas - aš sugrįžau mokytis, ne tam, kad gaučiau kažkokius diplomus, bet kad išmokčiau, ko nemoku. Studijavau laisvu laiku, vasarą dalyvaudavau įvairiuose seminaruose. Taip aš įgijau tas žinias, kurias įgyja chorvedžiai studijų metu. Tai buvo tikras malonumas, o ne darbas.
- 1988 m. pradėjote vadovauti „Dainavos“ chorui. Kokį jį prisimenate tada ir kaip jis pasikeitė?
- Kai aš pradėjau dirbti chore „Dainava“, jis buvo daug mažesnis ir nusilpęs. Jo pagrindą sudarė vyresnio amžiaus dainininkai. Dėkui jiems už kantrybę, nes visuomet ateinant naujam, ypač daug jaunesniam žmogui su naujomis idėjomis ir energija, yra jau šioks toks diskomfortas. Jie buvo ypač kantrūs ir jų nuopelnas tas, kad jie mane išmokė būti tokiu chorvedžiu, kokiu aš esu dabar. Po truputį mums ėmė sektis. Tai pritraukė naujų, jaunų, išsilavinusių dainininkų - choras pradėjo augti. Taigi tai tiek mano, tiek choristų nuopelnas. Paruošti programas, repetuoti, išlavinti chorą, tai yra darbas. Vertinu ir jų pastangas, jų norą kažką pasiekti, kviesti savo draugus į chorą, negailėti savo laiko, organizuojant koncertus ir darant viską, kad „Dainava“ būtų populiari.
- Kokia „Dainavos“ choro svarba lietuvių bendruomenei?
- Na, žinoma, pačiai organizacijai vertinti, kiek ji yra svarbi lietuvių bendruomenei, - truputį sunkoka, sunku būti objektyviam. Vienintelis įrodymas, kad esame reikalingi tam tikrai visuomenės daliai, yra koncertų lankytojai. Praeitą pavasarį mūsų koncerte lankėsi apie 500 žmonių. Kaip chorui, tai yra labai neblogai ir toks skaičius yra pastovus. Mes stengiamės, kad koncertuose atsispindėtų bendruomenės poreikiai. Pavyzdžiui, koncertas sausio 13-ajai. Tuo metu žmonėms reikėjo tokio koncerto gražioje bažnytinėje aplinkoje. Kalėdiniai koncertai taip pat yra labai populiarūs.
- Ar kada teko suskaičiuoti ir įvertinti, kokios lietuvių išeivių bangos dainuoja ansamblyje „Dainava“?
- Buvo metas, kai aš skaičiuodavau, o dabar jau tapo nebeaktualu. Jei taip apžvelgti, tai daugiau kaip pusė choro yra atvykusių per paskutinius 25-erius metus. Likusi dauguma yra tokia kaip aš - gimę čia, kuriems lietuvybė yra svarbi. Yra tokių, kurie gimę Lietuvoje, bet atvažiavo čia būdami vaikais, bet tokių yra labai mažai. Turime ir vieną merginą, kurios vyras yra lietuvių kilmės, o ji visiškai nesusijusi su Lietuva - tai gana naujas reiškinys. Yra ir vienas choristas, kurio prosenelis - atvykęs iš Lietuvos, bet jo tėvas ir jis pats yra gimę Amerikoje - galima sakyti pirmosios bangos lietuvių palikuonis. Iš tikrųjų, mes vienijame praktiškai visas išeivių bangas.
- Teko girdėti, kad apskritai dėl nesutampančių išeivijos bangų požiūrių kyla vidiniai lietuvių bendruomenės nesutarimai. Ar tai pasitaiko jūsų chore ir kaip apjungiate skirtingas žmonių kartas ir išeivių bangas?
- Pirmiausiai pasakysiu, kad taip, tai egzistuoja. Būtų naivu galvoti, jog skirtingais laikotarpiais gimusių ir užaugusių žmonių požiūriai būtų tokie patys. Bet mums padeda du dalykai. Aš ir daugelis choristų jaučiame, kad toks išeivių bangų bendravimas yra svarbus ir naudingas dalykas mums patiems. Dar labai padeda pats choras - tokia bendruomenė, kurioje norint pasiekti kažkokį rezultatą būtina bendrauti. Sakykime, tuo pačiu metu, ta pačia forma turime tarti kažkokią balsę, įstojimai, nuėmimai, visi interpretavimai turi būti atliekami kartu. Galbūt tenoras neapkenčia kitame kambario gale sėdinčio boso, bet bendram tikslui - atlikti tam tikrą kūrinį, funkcionuoti kaip bendras vienetas, mes turime dirbti kartu. Ne veltui žmonės sako, kad kur pasaulyje yra kažkokių nesutarimų, ten reiktų steigti chorą. Kartais lietuviai juokauja, jog chorą būtinai reiktų įsteigti Seime (juokiasi). Choras yra pavyzdys, kaip žmonės, su skirtingais požiūriais, norais, charakteriais sugeba dirbti kartu. Čia nėra kažkoks idealizmas, o tikras faktas, chore privaloma dirbti kartu. Na, žinot, iš kitos pusės reikia norėt, nes, pavyzdžiui, buvo galima apsiriboti tam tikrų kartų ar bangų lietuviais, bet pirma - choras turi apjungti visus lietuvius ir, žinoma, tam padeda chorinis menas.
- Kaip apskritai keičiasi lietuvių išeivija?
- Manau, per tuos 25-erius Nepriklausomybės metus ryškiausias pasikeitimas yra žmonių atvykimas iš Lietuvos. Apie emigraciją galima būtų šnekėti labai daug ir ilgai - vieni teigtų, kad tai labai blogai, kitų nuomone, - tai natūralus procesas. Vienas dalykas yra neneigiamas - jei ne naujai atvykusieji, lietuviška bendruomenė JAV ir pačioje Čikagoje būtų daug daug silpnesnė. Naujai atvykę tiesiog atgaivina pačią lietuvių bendruomenę.
Nesutikčiau ir su vyraujančia nuomone, jog naujai atvykę lietuviai daug pasyvesni, jog jie atvažiavę daug dirba, ne taip įsitraukia į lietuvių bendruomenės gyvenimą, renginius. Jei žvelgčiau į spalio ir lapkričio mėnesių renginių kalendorių, man tiesiog yra nesuvokiama, kiek daug yra renginių ir kad visos datos yra užpildytos. Visi jie gausiai lankomi. Kitas dalykas - visi mes esame žmonės, turime savo nuomonę, kuri ilgainiui tampa įsisenėjusi ir atvykus naujiems lietuvių bendruomenės nariams, atsivežus kažkokių naujų idėjų, naują požiūrį, viskas tampa nauja ir automatiškai atgrasu. Iš tiesų, veikia daug faktorių, kas formuoja tokią nuomonę. Dabar, manau, žmonės daug atviresni.
- Kaip jūsų, kaip Amerikos lietuvio, akimis keičiasi Lietuva?
- Iš karto po Nepriklausomybės Lietuva sparčiai keitėsi, tiek išoriškai, tiek dvasiškai. Kiekvieną kartą atvykus buvo vis kažkas naujo, vyko labai ryškūs pasikeitimai. Dabar lankantis Lietuvoje visi pokyčiai kiek sulėtėjo, įgavo pastovumą. Yra kažkas, kas mane traukia grįžti į Lietuvą, yra tam tikrų istorijų, akimirkų, girdėtų dainų, kurios tarsi nukelia į praeitį, ir kartu sieja mane su šia šalimi. Man Lietuvos paveikslą tėvai nupiešė labai idealistinį, tačiau 80-taisiais lankydamasis roko marše, tos idealios Lietuvos aš nemačiau, galvoju, kad ją kaip tik pamačiau tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Ir tas pirmas įspūdis suformavo tikrąjį mano požiūrį.
- Ko palinkėtumėte sau ir ko - chorui „Dainava“?
- Sau palinkėčiau būti optimistu. Bendrai kalbant, esu optimistas, tačiau, kaip ir daugeliui, būna sunkių dienų. Pastebiu, kad gyvenime labai daug kas priklauso nuo požiūrio, jei esame pesimistai, tai dažniausiai viskas nesiseka, o jei stengiamės įžvelgti tame, ką darome, gėrį, grožį, kažko pasimokyti, tai tuomet gyvenimas tampa tikra dovana.
„Dainavai“ ir jos choristams palinkėčiau nepavargti, visada ieškoti kažko naujo ir kad niekada nepamirštų, jog šito choro pamatas yra lietuviškas chorinis menas ir kad tai jį daro unikaliu. Tai yra mūsų praeitis, kultūrinis ir emocinis kraitis.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
