„Amerika – svajonių šalis“ - stereotipas, suformuotas pačių Jungtinių Amerikos valstijų įvaizdžio. Ne veltui kasmet šią šalį aplanko vis daugiau turistų iš įvairių pasaulio kampelių. Kaip ir daugelio jaunuolių, taip ir Danieliaus Narausko galvoje dar visai neseniai sukosi mintis, kaip pigiau, paprasčiau ir greičiau aplankyti šią šalį. Praradęs finansiškai stabilų darbą vienoje kompiuterių parduotuvėje jaunuolis netrukus laidojo ir viltį aplankyti išsvajotąją šalį. Tačiau likimas kartais veda netikėčiausiais keliais – radus pigų bilietą į JAV, Danielius nesuabejojo – tai mano šansas. Tą kartą už 180 dol. rastas kelionės bilietas į San Fransiską atnešė vyrukui ne tik nuotykių kupiną vasarą, bet ir išpildė seną svajonę. Trumpam sustabdęs grafinio dizaino studijas Kauno kolegijoje Danielius, vedamas spontaniškumo, savo kelionės maršruto detaliai net neplanavo, o transportą pasirinko kiek neįprastą – ilgalentę (angl. longboard).

Apie nuotykių kupiną kelionę, Ameriką, stereotipus ir Lietuvos ilgesį su Danieliumi Narausku kalbėjomės jau vaikinui grįžus į Lietuvą. Be krislo arogancijos, labai paprastas ir nuoširdus – toks pokalbio metu atrodė 22 metų keliautojas Danielius Narauskas.

- Kokią svarbą tavo gyvenime užima kelionės?

- Kelionės man visą laiką buvo galimybė kažkur pabėgti, pabėgti nuo savo kasdienybės. Iš kitos pusės, kad ir kur bebėgtum, visą laiką būsi toks, koks esi. Nesvarbu, ar būsi Maljorkoje, ar Malaizijoje, jei turi kažkokių vidinių problemų, nuo jų nepabėgsi. Keliones galėčiau apibūdinti kaip naujų potyrių šaltinį, gyvenimo universitetą. Be abejonės, galima būtų ilgai diskutuoti, ką kiekvienam reiškia kelionės – daugumai tai atostogos, man – nauji potyriai. Aš dažniausiai renkuosi tokias keliones, kurios reikalauja iššūkių. Kaip sau sakau, nieko nėra lengvo.

- Gal gali išvardinti įsimintiniausias savo keliones?

- Prieš 2 metus su dabar jau buvusia drauge keliavome po Skandinaviją, tranzuodami iš Kauno per Rygą Latvijoje ir Taliną Estijoje, kur iš ten kėlėmės į Suomiją. Keliaudami per Suomiją pasiekėme Norvegijos šiauriausią tašką Nordkap. Vėliau keliavome į Oslą ir grįžome tranzuodami į Kauną. Ši kelionė truko apie 3 savaites ir po jos aš pajutau, kad tokios kelionės man yra pačios įdomiausios – kai tu neturi labai daug pinigų, kai nuolatos rizikuoji, galvoji, kad galbūt kažkas nepasiseks.

Keliauti vienas daugiau pradėjau šiais metais. Socialiniame tinkle Facebook turiu sukūręs grupę, kuri dalinasi pigių skrydžių informacija. Pasinaudoję ja su draugais jau esame apsilankę Amsterdame, esu vienas pabuvojęs Paryžiuje, Prancūzijoje, Alikantėje, Ispanijoje, vėliau nusipirkau bilietą į Ameriką.

- Ką reiškia keliauti vienam? Kokie tokio keliavimo privalumai ir trūkumai?

- Man patinka šitas klausimas. Kadangi mano kelionės yra reikalaujančios iššūkių, dažniausiai jos būna ekstremalios. Šiuo atveju kelionės partnerį išsirinkti tampa sunku. Dažnai ekstremaliose sąlygose pamatai kelionės draugo charakterį, taip pat būna situacijų, jog poros, keliaujančios drauge, pasibaigus kelionei išsiskiria. Keliaudamas vienas taip pat turi laiko sau – važiuoti kur nori, gali aplankyti ką nori ir panašiai. Tai, sakyčiau, keliauti vienam šiuo atveju yra pliusas. Tačiau tokios kelionės turi ir minusų, sakykime, keliaudamas vienas negali pasidalinti įspūdžių, ar pamatytų vaizdų, emocijų, kurias patyrei kelionėje, nei su draugais, nei su artimaisiais. Kaip pavyzdys, Nevadoje stovėjau ant tilto ir fotografavau upę, po kelių sekundžių segvėjumi pro mane pravažiavo vienas iš „Apple“ kompanijos įkūrėjas Steve Wozniak. Ir tai iš tiesų palieka įspūdį.

- Neseniai grįžai iš kelionės po Ameriką. Tokios ilgos kelionės reikalauja ne tik kruopštaus planavimo, bet ir fizinio pasiruošimo. Papasakok, kaip planavai šią kelionę? Nuo ko viskas prasidėjo?

- Viskas prasidėjo dar praeitų metų vasarą, kuomet labai norėjau nukeliauti į Ameriką ir tranzuoti iš Rytų pakrantės link Vakarų, arba atvirkščiai. Kaip daugelis žino, bilietai į JAV kainuoja labai brangiai, apie 1 000 dol. Deja, tuomet neturėjau tokių pinigų, tačiau turėjau tikslą taupyti. Nors ir turėjau darbą, bet keliauti trukdė mažos mano pajamos. Jei ir tekdavo atidėti kažkokią dalį savo uždirbtų pinigų, visąlaik atsirasdavo kitų išlaidų. Viena tokių – ilgalentės. Vieną kartą išbandęs, taip susižavėjau jomis, jog nusprendžiau įsigyti savo. Nepaisant to, į galvą šovė mintis, jog keliauti po Ameriką galėčiau ir ilgalente. Po truputį mąsčiau, skaičiavau, kiek galima būti nuvažiuoti per dieną, kaip kas vyktų, kur važiuočiau ir panašiai. Per daug neieškodamas „Facebook“ socialiniame tinkle aptikau pigų lėktuvo bilietą į San Fransiską. Jo kaina tuomet siekė 183 dol. Pagalvojau, jog tai mano laikas – puiki galimybė pamatyti Ameriką. Ilgai nemąsčiau, nusipirkau bilietą su dvejone, jog galbūt jis net netikras. Norėdamas įsitikinti vėliau net išsiunčiau elektroninį laišką vokiečių kompanijai, kuri pardavė šį bilietą su klausimu „Ar jis tikras?“. Į neįtikėtinai pigaus bilieto kainą kompanija įtraukė ne tik skrydį į San Fransiską, tačiau ir atgal. Kas dar stebina, jog grįžti į Lietuvą turėjau keičiant lėktuvus Stambulo „Atatiurk“ oro uoste, kuriame birželio mėnesį įvyko teroristiniai išpuoliai. Dėl šios priežasties oro kompanijos man grąžino pusę bilietų kainos. Kadangi buvau nukeliavęs nemažą kelio dalį, paklausiau, ar vietoj to, kad perkeltų grįžimo datą vėlesniam laikui, gal jie galėtų pakeisti JAV miestą, tačiau sulaukiau neigiamo atsakymo. Sutarėme dėl pinigų grąžinimo. Kai pagalvoju, tai yra neįtikėtina, jog į San Fransiską nuskridau tik už 75 dol.

- Keliavai vienas. Natūralu, jog kyla klausimas, kodėl pasirinkai keliauti vienas? Norėjosi pabėgti, pabūti vienam, ar nesuradai bendraminčių?

- Šioje kelionėje buvo daug važiavimo, daug meditacijos, nors amerikiečiai labai kalbūs ir paslaugūs, taigi nesijaučiau labai vienišas. Kitas dalykas, radus pigius skrydžius iš Europos svarbu greitai nuspręsti, ar skrendi, ar ne, o daugeliui apsispręsti yra sunku. Aš, iš tikrųjų, dažniausiai padarau, po to pagalvoju. Tiesą sakant, niekam nebuvau pasakojęs apie savo idėją, nei tėvai, nei draugai nežinojo. Papasakojau tik kai jau buvau San Fransiske. Kodėl nesakiau? Nes žinojau, kad daugelis bandys mane atkalbėti, tuo labiau, kad mano ranka tuo metu buvo lūžusi, be to, neturėjau pakankamai pinigų. Ir taip, jie būtų buvę teisūs. Tačiau mano užsispyrimas ir spontaniškumo jausmas nugalėjo baimes. Kalbant apie lūžusią ranką, tai 4 savaites ji buvo gipse, tačiau pamąsčiau, jog tai visai neilgas laiko tarpas - mažiau nei puse kelionės. Praėjus reikiamam laikui, aš gipsą nusiėmiau pats.

- Savo kelionės maršrutu pasirinkai San Fransiską – Niujorką. Kokias vietas papildomai aplankei šios kelionės metu?

- Buvau pasidomėjęs ir turėjau tikslą aplankyti Josemičio nacionalinį parką, Didįjį kanjoną, deja, dėl didelio karščio pastarojo aplankyti nepavyko. Gal ir gerai, kitą kartą bus ką aplankyti (šypsosi – red. past.). Kalbant apie miestus, nebuvo kažkokių prioritetų, ar noro aplankyti vieną ar kitą miestą. Iš tiesų, norėjau tiesiog skrieti ilgalente, keliauti spontaniškai, ir pažiūrėti, kas iš viso to išeis, ar man tai pavyks. Po kelionės dauguma draugų klausė - „Ko tikėjaisi iš jos?“. Galiu pasakyti, jog nieko nesitikėjau. Mano nuomone, kuo daugiau tikiesi, tuo mažiau tai pasiteisina. Šiuo atveju, aš nesitikėjau nieko, giliai viduje apskritai net nesitikėjau pabaigti šios kelionės. Pradžioje, neslėpsiu, galvojau, jog viskas bus paprasčiau – imsiu ir važiuosiu, bet tam reikia didelių valios pastangų. Tai yra ne tik fizinė, bet ir psichologinė kelionė. Tai galėčiau patvirtinti ne tik aš, bet ir dar keli žmonės, kurie taip pat yra įveikę nemažus atstumus ilgalentėmis. Mano nuomone, jei psichologiškai esi tam pasiruošęs, mintimis esi nusiteikęs, kad gali tai padaryti, tau būtinai pasiseks. Pradžioje net netikėjau, tačiau įveikiau šią kelionę ir dėl to esu labai laimingas.

- Per kokias valstijas keliavai ir kuri patiko labiausiai?

- Mano kelionė tęsėsi per 16 valstijų (Kalifornija, Juta, Koloradas, Nebraska, Indiana, Ilinojus, Kanzasas ir daugelis kitų), tačiau labiausiai patikusios – Kalifornijos ir, žinoma, Niujorko valstijos. Koloradą išskirčiau dėl nuostabios gamtos. Sunku dabar būtų išvardinti visas valstijas, kuriose esu buvęs, nes kai kurie miestai apima iš karto dvi valstijas. Tas skaičius atrodo įspūdingas, tačiau kai važiuoji, to nepastebi ir net nepagalvoji, kad jau kirtai kitos valstijos ribą.

- Kas paliko didžiausią įspūdį keliaujant po JAV?

- Visi pirmi kartai dažniausiai palieka neišdildomus įspūdžius. Pirmiausiai, ką prisimenu, tai kultūrinį šoką. Tik nusileidus San Fransiske, pasimečiau, ten viskas buvo kitaip, net Kalifornijos oro kvapas buvo kažkoks kitoks. Ieškodamas žmogaus, pas kurį turėjau apsistoti, adreso aš dvi valandas klaidžiojau šio miesto gatvėmis. Iš tiesų viskas pasirodė labai keista – pirmą kartą mačiau tiek daug benamių žmonių, kurie buvo tvarkingai apsirengę, turėjo išmaniuosius „Apple“ telefonus, taip pat rasių įvairovė, kultūrų mišinys. Tai pirmas įspūdis Vakarų pakranteje. Nė kiek mažesnį įspūdį paliko ir Rytų pakrantė – Niujorkas, kuris yra turbūt europietiškiausias miestas Amerikoje. Tai miestas, kuriame tikrai nebūsi vienas, nes, dėka komunikabilių niujorkiečių, visada būsi užkalbintas. Galima sakyti, jog ten netgi sunkiau pabūti vienam. Niujorke visi skubantys, bet džiaugiuosi, kad miestas turi daug dviračių takų, per kuriuos man teko važiuoti ilgalente. Ne kartą buvau nepiktai apšauktas ir dviratininkų, pradžioje buvo kiek keista, vėliau įprasta – Niujorkas didelis miestas, ten apie save reikia pranešti garsiai. Vakarų pakrantėje žmonės labiau atsipalaidavę, galbūt laimingesni dėl saulės ir šilto klimato, Niujorke – daugiau susikoncentravę į darbą. Kalbant apie įsimintiniausius dalykus, man jie dažniausiai būna blogi. Tačiau net ir kažkam nepasisekus, ar nutikus, dažniausiai tai vertinu kaip kažkokią gyvenimo pamoką, jaučiuosi kažko išmokęs, paaugęs keletą metų. Galiu įvardinti dvi patirtis, kurios nebuvo pačios maloniausios, tačiau leido išgyventi. Vieną naktį teko praleisti su buvusiu narkomanu, kuris buvo gana geros širdies, tačiau kiek neaiškaus proto. Iš kitos pusės, atsidūręs pavojingose situacijose, tu tiesiog galvoji, kaip išlikti saugiam ir išgyventi. Įspūdį paliko ir naktis buvusioje bažnyčioje, kurioje dabar savo namus yra įsikūrę muzikantai.

Svarbiausias dalykas, mano nuomone, būti atviram aplinkai. Save laikau ekstravertu ir, manau, mano pozityvus požiūris bei tai, kad esu kalbus, gelbėjo ne vienoje situacijoje. Džiaugiuosi, kad save išreiškiau per rašymą, svarbu ir tai, kad nemažai žmonių mano kelionės nuotykius sekė socialiniame tinkle „Facebook“.

- Be fizinio nuovargio ir psichologinės įtampos, kas dar šioje kelionėje tau tapo tikru iššūkiu?

- Pirmą mėnesį buvo sunkiausia, nes pamačiau neigiamą Amerikos pusę ir buvau susidaręs nuomonę, kad ši kelionė nesaugi, jog man nepavyks jos pabaigti. Taip pat prisidėjo ir tai, jog buvau pasiilgęs Lietuvos, šeimos ir draugų. Pradžioje psichologiškai buvo ne kiek sunku, kiek keista atsikelti ryte ir nežinoti, kur miegosi kitą naktį. Dabar, žinoma, keista, jog žinau, kur nakvosiu kitą naktį (juokiasi – red. past.).

- Iš tavo pasirinkto keliavimo būdo galima manyti, jog tau ši kelionė daugiau kainavo fizinių ir psichologinių jėgų nei atsiėjo finansiškai?

- Taip, tačiau tikrai neapsieita ir be pinigų. Man labai pasisekė, nes sutikau nepaprastai dosnių ir gerų žmonių, kurie mane parėmė finansiškai. Pradėjęs kelionę kišenėje turėjau 200 dol, iš kurių turėjau išgyventi 2 mėnesius ir nusipirkti bilietą į Europą. Tiesą sakant, tikrai nežinojau, kaip tai padarysiu. Likus keliasdešimčiai dienų iki išvykimo žmonės, kurie mane sekė socialiniuose tinkluose, patarė kurti minios finansavimo projektą (angl. crowdfunding compaign). Pasinaudojęs telefonu sumontavau video ir įkėliau į platformą. Tikslas buvo surinkti 500 dolerių. Iš tikro, galvojau, tiek tikrai nesurinksiu per kelias dienas, tačiau man pavyko - žmonės paaukojo 600 dol. Kelionės metu taip pat sutikau tikrai nemažai žmonių, kurie, išgirdę mano istoriją, duodavo ir kišenpinigių. Pavyzdžiui, vienas amerikietis pasiūlė mano gitarą, kuri kelionės metu man nutrynė odą iki kraujosrūvų, išsiųsti mano draugui lietuviui į Niujorką. Tai buvo jo paslauga ir pagalba man, be to, šis žmogus prieš man grįžtant į kelią davė 30 dolerių grynais. Taip pat atsirado moteris iš Kanzaso, kuri man atsiuntė 100 dolerių, prie surinktų pinigų prisidėjo ir mano šeimos draugai, lietuviai, kurie gyvena Čikagoje. Tikiuosi greitu metu juos aplankyti. Dėkoju Dievui, kad viskas baigėsi gerai, antrą kartą be pinigų taip tikrai nerizikuočiau keliauti. Nusileidus Vilniuje net emociškai susigraudinau, nes kelionė pavyko. Be abejonės, nebuvo minties, jog mirsiu, bet tikrai buvo 3-4 emociškai sunkios akimirkos, kurių metu turėjau tik save, neturėjau su kuo net pasikalbėti.

- Kas sudarė tavo kelionės bagažą?

- Kuprinė, kurioje buvo drabužiai, žemėlapiai, kelios poros baterijų, taip pat viena saulės baterija, kuri, deja, neveikė, kaip turėjo veikti. Galiausiai miegmaišis, kurį buvau prisitvirtinęs kuprinės viršuje. Pradžioje neturėjau miegmaišio ir tai buvo mano klaida. Nežinojau, jog Kalifornijos dienos be proto karštos, o naktys labai šaltos, tad pirmas 3 naktis teko šalti. Vėliau suradau žmogų, kuris pardavė man miegmaišį, tačiau pradžioje teko apsirengti viską, ką turėjau, ir vis tiek teko kentėti šaltį.

- Jei tektų pakartoti kelionę, ką darytum kitaip?

- Iš praktinės pusės, dabar keliaudamas pasiimčiau daugiau pinigų. Pats jautiesi geriau, kai jų turi, kai nėra poreikio prašyti iš kitų. Taip pat būtinai nusipirkčiau tikrą keliautojo kuprinę, įsigyčiau geresnį miegmaišį ir erdvesnę palapinę. Detaliau išanalizuočiau žemėlapį, taip pat būtinai paklausčiau žmonių, kurie galbūt jau yra keliavę ilgalentėmis, geriau žino kelius, kuriais galima keliauti tokiu būdu. Vertinant mano poelgį šiandien, mano spontaniškumas buvo kiek perdėtas, tačiau šioje kelionėje išmokau, jog reikia būti ne tik spontaniškam, bet ir gerai pasiruošusiam.

- Kokie tavo patarimai jaunuoliams, kurie tokiu būdu svajoja pamatyti Ameriką?

- Svarbiausias dalykas, mano nuomone, būti atviram aplinkai. Save laikau ekstravertu ir, manau, mano pozityvus požiūris bei tai, kad esu kalbus, gelbėjo ne vienoje situacijoje. Džiaugiuosi, kad save išreiškiau per rašymą, svarbu ir tai, kad nemažai žmonių mano kelionės nuotykius sekė socialiniame tinkle „Facebook“. Tikiuosi, jog kažkas pasimokė iš mano klaidų, galbūt pasisėmė naujų idėjų ir panašiai. Kalbant apie Ameriką kaip svajonių šalį, niekada neturėjau susidaręs tokios nuomonės, bet džiaugiuosi, jog pamačiau tikrąjį šios šalies veidą su visais šios šalies privalumais ir trūkumais.

Kelionės faktai:
Su ilgalente įveikta 5 000 km
Aplankyta 16 valstijų
Pradinis kelionės taškas – San Fransiskas
Galutinis kelionės taškas – Niujorkas

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
Nuotraukos iš herojaus asmeninio albumo