Liberalas Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius atleido iš darbo „Go Vilnius“ vadovą Darių Udrį. Oficiali to priežastis – rezultatų trūkumas, tačiau ji yra labai netikėtina. Udrys dirbo per trumpai, kad būtų pasiekti milžiniški rezultatai.
Daug labiau tikėtina atleidimo priežastis – Udrio išprovokuotas skandalas, kuris kilo jam „Facebook“ tinklalapyje uždavus klausimą, ar miško broliai moraliai elgėsi žudydami kolhozų organizatorius.
Grupė konservatorių iškart pareikalavo jo atsistatydinimo bei pradėjo spausti Lietuvos sostinės merą. Tikėtina, jog liberalus meras pasidavė konservatyvių koalicijos narių reikalavimams ir atleido Udrį iš darbo. Panašu, jog XXI amžiaus Lietuvoje galima atleisti žmogų iš darbo vien dėl klausimo apie žudynių moralumą. Liberalus meras neturėjo drąsos nei pakovoti už žodžio laisvę, nei pateikti tikrosios nušalinimo priežasties. Kaip jau minėta anksčiau, Šimašius bandė visus įtikinti, jog Udrį iš darbo atleido dėl rezultatų stokos.
Situacija iškelia labai daug klausimų. Ar moralu žudyti? Ar moralu žudyti okupacijos metu? Ar okupacijos metu moralu žudyti civilius? Ar politikui galima meluoti? Ar politikui galima meluoti šiuo atveju? Jeigu laikai save liberalu, ar neturėtum kovoti už žodžio laisvę?
Atsakymų į šiuos klausimus šiame straipsnyje nebus. Čia bus tik keletas pastebėjimų.
Įdomu tai, jog pasipiktinimo kultūra, kuri kitose Vakarų šalyse yra siejama su radikaliais kairiaisiais, Rytų Europoje yra konservatorių problema ir yra daug labiau susijusi su nacionalinėmis vertybėmis bei mitologijomis, kuriomis stengiamasi apsaugoti istorines pasakas, nacionalinį išdidumą bei orumą, kad ir ką tai reikštų...
Žinoma, lietuviai bijo Maskvos dėl agresyvios Rusijos užsienio politikos, Krymo okupacijos, karo Donbase, kišimosi į JAV rinkimus ir kitų priežasčių. Bet koks abejojimas nacionalinėmis vertybėmis, netgi dėl akademinių priežasčių, gali būti laikomas grėsme nacionaliniam saugumui. Vakarų Europa nekreipdavo į tokias baimes dėmesio, tačiau lietuviai šiuo metu išdidžiai skelbia jai, jog dėl visko perspėjo jau seniai. Taip, dauguma mūsų, ypač tūkstantmečio karta, nuvertiname demokratijos kainą. Tai labai žalinga. Pamirštame, kaip sunkiai ji buvo iškovota ir kaip lengvai galime jos netekti. Man pasisekė, kad gyvenu Lietuvoje, laisvoje šalyje, kuri šiuo metu yra tiek Europos Sąjungos, tiek NATO narė.
Jeigu paklaustumėte moralę tiriančių filosofų, nemanau, kad nors vienas iš jų pasakytų, jog Udrio klausimas buvo neteisingas. Žudymas niekada nėra moralus.
Dauguma žmonių mėgsta žarstytis kaltinimais, tačiau viskas yra kitaip, kai tenka viską patirti savo kailiu. Ši istorija liečia ir mano šeimos istoriją. Mano tėvo tėvas buvo Baltarusijos gynybos padalinyje. Kai sovietai užėmė Vakarų Baltarusiją, jis buvo suimtas. Mano motinos tėvas tarnavo lenkų armijoje ir kovojo su naciais. Kai po karo grįžo namo, šalis buvo okupuota sovietų. Nauja vyriausybė privertė jį tapti kolūkio pirmininku savo kaime. Niekas nenorėjo tokio darbo.
Taip, karas ir okupacija yra sunkūs dalykai. Istorija yra sudėtinga. Ką aš būčiau daręs, jeigu būčiau buvęs savo senelių vietoje? Jeigu būčiau gimęs tuo pat metu, turėčiau tuos pačius genus, jeigu mano smegenys veiktų taip pat – tikriausiai tą patį. Jeigu jūs būtumėte tokie pat kaip jie, būtumėte padarę tą patį. Verta prisiminti, jog laisva valia yra tik iliuzija.
Žinoma, tai nereiškia, jog negalime kalbėti apie moralę. Šios pastabos padeda suprasti sudėtingus procesus, dėl kurių žmonės padarė tam tikrus veiksmus. Ką darytumėte, jeigu į jus būtų nukreiptas ginklas? Dauguma tikriausiai pradėtų bijoti mirties. Žinoma, tai nereiškia, jog jūs tai darytumėte, tai tik prielaida. Baimė paveiktų jūsų smegenis. Ar bandytumėte bėgti, kautis, ar maldautumėte gailesčio? Kaip galėtumėte žinoti? Jūs tokioje situacijoje neatsidūrėte. Galite tik spekuliuoti.
Gyvename šia diena. Viskas, ką galime daryti – mokytis iš istorijos. Savęs pacifistu nelaikau. Turime stengtis, kad nekiltų karas. Praktiškai visi karai yra moraliai abejotini. Netgi tie, kurie vadinami „teisingais“. Verta prisiminti, jog visos religijos bei nacionalinės vertybės yra istorijos, kurias pasakojame sau. Gyvename pasaulyje, kuriame visi esame susiję. Tikiuosi, kad dėl to žmonėms bus daug sunkiau pateisinti karinius konfliktus. Pamiršus tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, pasidarys daug sudėtingiau pateisinti ir žudymą.
Dar viena ilga tema yra melavimas. Tokie politikai kaip Trumpas meluoja nuolatos. Mes privalome gerbti ir suprasti tiesos vertę. Politikai turi atsakyti už melą mums. Panašu, kad šiuo atveju to nebus. Šimašiaus poelgis labai nuvylė.
Niekas neturėtų baimintis dėl persekiojimo už moralinį klausimą. Net jeigu tas klausimas yra prieštaringas. Nekalbėdami tokiomis temomis, negalėsime judėti į priekį. Iškeldamas šį klausimą Udrys padėjo Lietuvai. Jis išsiaiškino, kokie nepasiruošę esame kalbėti apie karo ar okupacijos metu vykusias žudynes. Jo klausimą turėjo sekti debatai, akademinės diskusijos, tačiau konservatorių karštakošiai iškart pareikalavo Udrio kraujo. Šią situaciją dar labiau apgailėtina daro tai, jog paprasčiausia „Google“ paieška gali parodyti, jog Darius Udrys visą savo gyvenimą buvo Lietuvos patriotas. Šis skandalas parodė vietinių liberalų silpnybes. Jis parodė, kaip greitai liberalizmas gali būti pamirštas, jeigu tai tikslinga politiškai. Tikiuosi, kad Liberalų Judėjimas pasikeis, tačiau nemanau, kad tai bus labai greitai.
Andrei Khrapavitski
