Būti Čikagos lietuvių laikraščio redaktore yra didžiulis malonumas, ypatinga privilegija ir labai savotiška patirtis, kurią vargu ar pavyktų kažkur kitur atkartoti – gal tam tikru laipsniu kitose užsienio lietuvių bendruomenėse, kurios vis tiek neretai nusileidžia tokiai stipriai, gyvastingai ir ilgametei bendruomenei, kokią esame per ilgus metus suformavę Jungtinėse Valstijose.
Ši pozicija yra tokia unikali ne tik dėl mūsų bendruomenės specifikos, kurioje dvi skirtingos tautinės tapatybės susijungia į vieną, visiškai naują tapatybę, bet ir dėl to, kad mūsų lietuvybė visuomet ima viršų prieš bet kokias kitas mūsų tapatybes, ideologijas, priklausymą įvairioms kitoms bendruomenėms. Mes esame skirtingi savo gyvenimo būdu, pomėgiais, karjeros vingiais, finansine situacija, šeimine sandara, politinėmis pažiūromis ar net elementariu muzikiniu skoniu, ir vis viena tai nublanksta tada, kai vienas kitame „atpažįstame“ lietuvį ir tai tampa mūsų brolystės pagrindu, mus vienijančią tvirta, nors ir nematoma, sąsaja.
Ši pozicija taip pat yra tokia unikali todėl, kad mus vienijanti tapatybė dažniausiai pasireiškia džiaugsmu ir pasididžiavimu. Mes švenčiame lietuviškas tradicines, nacionalines, religines šventes, su viltimi ir pasididžiavimu stebime lituanistinių mokyklų auklėtinius ir lietuviškų stovyklų lankytojus, negalime nesureaguoti į bet kokius lietuviškus atgarsius pasaulio arenoje – ar tai būtų Lietuvos, ar lietuvių nuopelnai, ar „atkapstytos“ lietuviškos kokio nors žymaus žmogaus ar įvykio šaknys. Savo laikraščio puslapiuose mes taip pat esame linkę švęstį Lietuvą, lietuvius ir lietuvybę – džiaugiamės kiekviena mūsų tapatybės apraiška, ar tai būtų lietuviškos pamaldos, ar mokyklos šventė ar bet koks kitas didesnio ar mažesnio masto renginys.
Tačiau kartais tenka praskleisti rožinį „viskas, kas lietuviška, yra gerai“ ir „mums visiems lietuvybė – vertybė ir prioritetas“ šydą ir pažiūrėti tiesai į akis: kad nepaisant mūsų panašumų, mes taip pat esame skirtingi ir skirtingai matome, kokie turėtų būti mūsų bendruomenės siekiai, tikslai ir kokiais būdais jų tūrėtų būti siekiama. Ir dar svarbiau: kad politika yra politika, ir kad jos virtuvė dažnai prasilenkia su gražiomis idealistiškomis mintimis.
Praėjusią savaitę išspausdinome Ligijos Tautkuvietės straipsnį „Įspūdžiai iš 2024 rinkimų į JAV LB Apygardą“, kuriame autorė įvardija visą eilę problemų, kurias ji pastebėjo mūsų bendruomenės administraciniuose vienetuose ir hierarchijoje, rinkiminiame procese. Ligija mūsų bendruomenėje žinoma kaip žodžio į vatą nevyniojanti ir nuo nepatogių temų nesislepianti mūsų bendruomenės narė. Ar jos nuomonė/pozicija visada „patogi“ ir „nekontroversiška“? Tikrai ne. Tačiau aš tikiu, kad nemalonių temų pakėlimas yra ne tik svarbus, bet ir būtinas bet kokios organizacijos tobulėjimui ir gyvybingumui. Ir šis Ligijos straipsnis sulaukė atgarsių bendruomenėje – tiek pritarimo, tiek pasipiktinimo.
Mūsų kaip laikraščio tikslas – ne tik švęsti šviesias akimirkas, bet ir suteikti viešą tribūną kelti aktualius, opius, nemalonius klausimus, susijusius su mūsų bendruomene. Ši tribūna skirta visiems – taip, ir jums – tiems, kas turi idėjų mūsų bendruomenei, mato, kaip ją būtų galima keisti, transformuoti, kokia kryptimi jai reikėtų eiti. Ji skirta tiems, kas nesutinka su Ligijos Tautkuvienės pozicija ir jos iškeltomis problemomis – kviečiame jus išdėstyti savo poziciją mūsų laikraščio puslapiuose. Mūsų tikslas toli gražu ne skatinti konfliktus ar gilinti susiskaldymą. Mūsų tikslas – per diskusijas, skirtingas nuomones, gludinti ir formuoti idėjas, ilgalaikėje perspektyvoje turinčias pozityvų poveikį mūsų bendruomenei. Net jei pats procesas nėra malonus ar komfortabilus.
O šiame numeryje kviečiu skaityti būrio iškilių mūsų bendruomenės narių pasisakymą prieš pakartotinius rinkimus į JAV LB Tarybą „Mes protestuojame! Jokių pakartotinų rinkimų! Gerbkime rinkėjus“. Ar pritariate jų pozicijai? Ar manote, kad pakartotiniams rinkimams nėra pagrindo? O gal tai yra tinkamiausias sprendimas šioje situacijoje? Diskutuokime!
„Čikagos Aido“ redaktorė Margarita Pilkaitė
