Aktorė, atlikusi daugiau kaip dešimt įvairių vaidmenų kine ir televizijoje, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė, trijų dukrų mama ir dviejų anūkių močiutė. Taip pristatoma visiems gerai žinoma asmenybė, Čikagos Mamų Fondo labdaros renginio viešnia Nijolė Oželytė. Rugsėjo 10-11 dienomis buvo kviečiami visi, neabejingi Lietuvos, emigracijos, šiuolaikinio jaunimo, vaikų, politikos temoms. Vakaro metu renginio organizatoriai nustebino ne tik karštomis diskusijomis, bet ir Ani Gogovos pianino skambesiu bei Robertos Pažemeckaitės atliekamais kūriniais.
Trumpai prieš renginį su Lietuvos Respublikos konsulate Čikagoje besilankančia Nijole Oželyte kalbėjomės apie Čikagą, labdarą ir poeziją.
- Esate Chicago Mother Foundation labdaros renginio viešnia. Ar tai pirmas Jūsų tokio pobūdžio vizitas Čikagoje?
- Čikagoje esu jau antrą kartą, pirmą kartą čia lankiausi prieš penketą metų dėl labai juokingos priežasties. „Facebook“ socialiniame tinkle diskutavau su daugybe savo draugų (turiu jų 50 000 ir, aišku, daugumos nepažįstu) apie tolimas šalis, kuriose teko lankytis. Kadangi sovietmečiu buvau užkietėjus hipė, o tai, žinoma, nepatiko KGB, mažai keliavau, iš tiesų, nebuvau išleista net į Lenkiją. Užtat atsigriebiu dabar – nemažai keliauju po tolimus kraštus. Taigi, į „Facebook“ draugų klausimą, „ar lankiausi JAV?“, atsakiau, jog ši šalis man neįdomi, bet netrukus mane sugėdino kitas klausimas – „ar esu joje buvusi, ar mačiau ją, jei turiu tokią griežtą nuomonę“. Tai buvo netiesioginis pasiūlymas pačiai vykti į Ameriką ir pasižvalgyti. Kadangi kelionę išprovokavo mano „Facebook“ socialinio tinklo draugė Beata Ivanauskienė, kuri gyvena Čikagoje, tokiu nerimtu būdu atsidūriau šiame mieste. Apsilankymas čia mane pakeitė. Viduje pajutau, jog nusistatymas prieš Ameriką - tai nuo sovietmečio kažkur sąmonės užkaboriuose užsilikusios rusiškos agitacijos šlamštas. Smagu buvo juo nusikratyti. Daugybę kartų susitikau su lietuvių bendruomenės grupelėmis ir tąkart išsivežiau šiltus pagarbos jausmus Amerikoje gyvenantiems lietuviams. Todėl šįkart į Beatos kvietimą prisidėti prie Čikagos Mamų fondo veiklos iškart atsiliepiau. Mano patirtis rodo, kad nėra didelio pagrindo pasitikėti daugybe Lietuvoje veikiančių fondų veikla, jais dažnai naudojamasi savanaudiškais tikslais. Tačiau dėl lietuviško Čikagos Mamų fondo veiklos skaidrumo abejonių nekyla - asmeniškai susipažinau su fondo narėmis ir be baimės priėmiau kvietimą.
- Kaip prasidėjo Jūsų ir Čikagos Mamų fondo bendradarbiavimas/pažintis?
- Tiesą sakant, jei ne pirmos mano kelionės metu pas save priglaudusi Beatos ir Remigijaus šeima, jei ne šie žmonės, tikrai nebūčiau atsiliepusi į fondo kvietimą. Jie tapo tokie artimi ir mieli širdžiai, kad Remį ėmiau vadinti sūneliu, o jis mane mama (tikiuosi, nuostabi Remigijaus mama neįsižeis). Pasikartosiu, kad turiu pagrindo skeptiškai vertinti labdaros fondų veiklos skaidrumą. Tačiau kiekviena veikla, iš tiesų, priklauso nuo ja užsiimančių žmonių darbo kokybės. Kad ir kaip bebūtų keista, kuo mažiau tokiuose fonduose skambių pavardžių, žinomų veidų ir „svarbių“ žmonių, tuo naudingesnė ir skaidresnė jų veikla.
- Kiek Jūsų pačios gyvenime yra svarbi labdaringa veikla?
- Klausiate, kiek mano gyvenime svarbi labdara ? Ogi nė kiek. Man labai juokinga, kai visi urmu puola užsiimti kokia nors madinga veikla, nors neturi tam nei sugebėjimų, nei nuoširdaus polėkio. Ruošdamasi dalyvauti šiame renginyje, turėjau nugalėti didžiulį vidinį pasipriešinimą - juk žmonės ateidami mokės pinigus, o aš niekada nesutinku dalyvauti renginiuose, jei žmonėms tenka už juos susimokėti. Suprantu, jog tie pinigai skirti ne man, o sunkiai sergančio mažo berniuko paramai, bet vis tiek nejauku (už renginį surinktos lėšos bus skirtos sunkiai sergančio Adomo gydymo kelionės išlaidoms padengti – red. past.). Pagalvojau, gal tai ir yra mano labdara - po visą Lietuvą savo lėšomis neatlygintinai važinėju susitikti su gimnazistais ir studentais ir pasakoju tai, ką manau svarbu pasakyti. Šiuo atveju niekas negali skųstis, kad štai susimokėjo, o nieko gero taip ir neišgirdo. Susitikimai su tautiečiais kitose šalyse - Vokietijoje ir Britanijoje vyksta taip pat nemokamai. Netraktuoju jų kaip labdaros, esu dėkinga, kad su žmonėmis galiu dalintis savo gyvenimo patirtimi ir kad kartais tai yra naudinga jiems. Kitaip juk nei manęs nekviestų, nei žmonės rinktųsi.
- Esate kino aktorė, Seimo narė, visuomenininkė, poetė - įvairialypė asmenybė. Kokios Nijolės Oželytės tikėtis rugsėjo 10-11 dienomis vykstančiame renginyje? Kokias temas paliesite, nagrinėsite, o gal diskutuosite kartu su susirinkusiais?
- Kadangi tokio pobūdžio renginyje dalyvauju pirmą kartą, tai neturiu nė menkiausio supratimo, ką ir kaip reikės kalbėti. Bet su manimi visada vyksta tas pats - ko paklausi, to negausi, jei klausimas bus apie madą, seksą ar kokią kitą banalybę. Kalbu visada apie tą patį - apie gyvenimą, kurio gyventi nemokame, o numirti bijome, siekiame to, ko siekia visi kiti, nors net nesuprantame, ar mums tikrai to reikia. Mano gyvenimo siužeto užtektų keliems serialams, toks jis neįtikėtinas ir tiek daug patirties leido sukaupti - nuo niekinamo, menkinamo, visaip vaikų ir mokytojų pravardžiuojamo ir užgauliojamo bei žeminamo, vienišos, iš bado alpstančios mamos vaiko iki jauniausios LTSR nusipelniusios artistės ir Nepriklausomybę atkūrusios Seimo narės. Kalbėsim apie viską, kas mums rūpi.
„Apsilankymas pas vėžiu sergančius vaikus, susitikimas ir pokalbis su keturiolikmete lietuvaite Urte ir jos mama, apvertė mano požiūrį į labdaringą veiklą, o savanoriavimas man visada buvo prasmingiausio gyvenimo pavyzdžiu. Didžiuojuosi lietuvaitėmis (Čikagos Mamų fondo narės – red. past.), kurios pačios turėdamos daugybę rūpesčių ir gana gausias šeimas, rado puikų būdą savo gerumui įkūnyti“.
- Renginio dalyviai galės įsigyti Jūsų kūrybos poezijos knygelę. Trumpai papasakokite, kaip gimė ši knyga? Ir kaip apskritai poezija atsirado Jūsų gyvenime?
- Savo ketureilių vadinti poezija tikrai nedrįsčiau, nes jie nėra poezija. Tiesiog nesinori, kad žmonės galvotų, jog deduosi protingesnė už juos, jog esu pamokslautoja ir užknisanti moralistė. Dėl to savo patarimus ir patirtį surimuoju paprasčiausiu būdu ir pateikiu taip, kad jie būtų lengvai įsimenami. O kam jie bus reikalingi ir naudingi - tie pasinaudos, kam jokių patarimų nereikia - to jie (ketureiliai – red. past.) ir neužkabins. Užvakar, jau esant čia, gimė nauja forma – penkiaeilis - reiškia, jog kita knygelė bus jau kitokia. Štai koks penkiaeilis susidėliojo, kai dėl laiko skirtumo negalėjau užmigti svetinguose Beatos ir Remigijaus namuose, nes kur gi apsistosi, jei ne pas sūnelį (šypsosi – red. past.):
„Jei piktinies negerumu žmonių pasaulio,
Stebies, iš kur ta neapykanta, tos baimės, tie karai,
Į veidrodį pažvelk ir paklausyk savęs gerai,
Paskui iš milijardo tas mintis padaugink, kur galvoj radai,
Ir jau nestebins tai, kas dedasi po saule.“
Šių knygelių išleista keli šimtai, jos tikrai nėra jokia literatūrinė vertybė, bet jose yra sukristalizuota mano gyvenimo patirtis. Knygelės vadinasi „Nuotrupos I“ ir „Nuotrupos II“, antroji knygelė man brangi tuo, kad ją iliustravo mano jauniausia dukrelė Elenytė.
- Kam bus skiriamos už knygelę ir renginį surinktos lėšos?
Atsako Edita Zasimauskaitė: Už knygeles surinktos lėšos yra Nijolės atsakomybė. Jei kalbėtumėme apie renginio metu surinktas lėšas, tikimės, jog dalis jų padengs su renginu susijusias išlaidas, o likusi dalis, be abejonės, bus skirta Čikagos Mamų fondui. Tokiu būdu mes remiame sunkiai sergančius vaikus. Šiuo metu mūsų pagrindinis tikslas – padėti sunkiai sergančiam Adomėliui, kuris yra gydomas Šveicarijoje. Pats gydymas yra padengiamas valstybės, tačiau visos kitos išlaidos, tarp jų ir kelionės, tenka Adomėlio šeimai. Kadangi gydymo išvykų numatoma 10, o vienos jų kaina 1 500 eurų, norime jiems padėti surinkti pinigėlių kelionei.
- Kokie artimiausi Jūsų ateities planai?
- Daugelis cituoja protingų žmonių gilias mintis, bet patys jomis gyvenime nesivadovauja. O aš išmokau to, kad gyvenimas juokiasi iš visų ateities planų. Nuo pat vaikystės neturėjau nei svajonių, nei kažką konkretaus planavau, bet apie tokį gyvenimą, kurį teko gyventi, ir drąsiausiose svajonėse niekas nesvajotų, ir įžūliausiuose planuose niekas nesuplanuotų. Tiesiog visuomet stengiausi 120 % sąžiningai ir intensyviai išgyventi kiekvieną akimirką, kiekvieną gyvenimo pateikiamą situaciją ir mylėti kiekvieną darbą, kurį tenka dirbti, net jei tas darbas - tai šiukšlių rinkimas nuo gatvės. Taip gyvensiu ir toliau. Beje, susitikimai su žmonėmis Lietuvoje jau suplanuoti iki Naujųjų Metų.
Nijolė Oželytė po pokalbio skubėjo ne tik ruoštis artėjantiems renginiams, tačiau kartu su Čikagos Mamų fondo atstovėmis gamino priešpiečius „Ronald McDonald“ namučių gyventojams. Pastaroji organizacija rūpinasi sunkiai sergančių žmonių, kuriems reikalinga pastovi ilgalaikė medikų priežiūra, artimaisiais. Jie turi galimybę čia apsistoti, maitintis ir jaustis kaip namie, be papildomo mokesčio. „Ronald McDonald“ namučiai yra išlaikomi privačių aukotojų ir savanorių.
Po šio įvykio, gavome iš Nijolės laišką. Moteris pasakoja, jog namučiuose sutikta lietuvė moteris ir jos dukra visiškai pakeitė jos požiūrį į savanoriavimą ir labdaringą veiklą: „Apsilankymas pas vėžiu sergančius vaikus, susitikimas ir pokalbis su keturiolikmete lietuvaite Urte ir jos mama, apvertė mano požiūrį į labdaringą veiklą, o savanoriavimas man visada buvo prasmingiausio gyvenimo pavyzdžiu. Didžiuojuosi lietuvaitėmis (Čikagos Mamų fondo narės – red. past.), kurios pačios turėdamos daugybę rūpesčių ir gana gausias šeimas, rado puikų būdą savo gerumui įkūnyti“.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė