Dešimt Urugvajaus lietuvių taip nori atvykti į vasarą Lietuvoje vyksiančią Dainų šventę, kad du kartus per savaitę perka loterijos bilietus ir dalyvauja pasaulyje garsioje laidoje „Urugvajus turi talentą“.

Šiems dešimčiai Urugvajaus lietuvių svajonę įgyvendinti padeda istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė. Ji pasakoja, kad vos susitikus su šia bendruomene, įsižiebė meilė iš pirmo žvilgsnio.

„Beveik prieš porą metų teko lankytis Pietų Amerikoje – Brazilijoje, Urugvajuje ir Argentinoje, kalbinti vietinius lietuvius, renkant jų migracines istorijas. Būtent Urugvajuje užsimezgė didžiausia draugystė, galima sakyti, meilė iš pirmo žvilgsnio. Tu pamatai žmogų, išgirsti jo gyvenimo istoriją, supranti, kaip jie ten gyvena, kaip jie puoselėja lietuvybę ir galvoji – mes galime tapti geriausiais gyvenime draugais“, – LRT RADIJO laidai „10–12“ pasakoja pašnekovė.

Anot G. Milerytės-Japertienės, tuomet, baigiantis 10 dienų vizitui, ji atsisveikino su visais, bet išreiškė viltį dar kada nors pasimatyti. O vienas iš bendruomenės narių Albertas Kaluževičius prasitarė: „Tikiuosi pasimatysim, kai laimėsim loteriją.“

Paaiškėjo, kad lietuviai du kartus per savaitę perka vykstančios loterijos bilietus. Pašnekovė priduria, kad loterijos, priešingai nei Lietuvoje, Lotynų Amerikoje yra labai populiarios.

„Jie yra susiorganizavę savo 10-ies žmonių eilę, tai reiškia, kad antradienį vieno eilė pirkti bilietą, ketvirtadienį kažkieno kito, paskui trečio ir pan. Jie iš eilės lošia ir visą laiką žymi tuos pačius skaičius. Kas įdomiausia, kad tie skaičiai yra susiję su lietuvybe – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, kažkokia jų draugijos įsteigimo data, kažkokio asmens gimtadienis, kuris vienaip ar kitaip susijęs su lietuvybe“, – aiškina istorikė.

Sužinojusi tai, G. Milerytė-Japertienė paskatino Urugvajaus lietuvių bendruomenę apie savo istoriją papasakoti plačiau ir taip gimė jų filmukas.

Tiesa, tai nėra vienintelė Urugvajaus lietuvių idėja. Jie taip pat dalyvauja ir pasaulyje garsioje laidoje „Urugvajus turi talentą“. Pašnekovė pažymi, kad net ir neturėdami didelių šansų, lietuviai vis tiek nepraranda vilties.

„Man įspūdingiausias momentas buvo, kai dalis jų – šokių kolektyvas „Rimtukai“, tai yra jaunieji tautinių šokių šokėjai – nutarė dalyvauti „Urugvajus turi talentą“ laidoje, kuri yra žinoma visame pasaulyje. Reikia suprasti, kad jie nėra profesionalūs šokėjai, neturi profesionalaus vadovo, tie jų tautiniai šokiai, mums per Atlanto pusę žiūrint, tokie gal šiek tiek juokingi, bet jie vis tiek eina į televiziją ir sako – mes tikimės laimėti. Ir kai jų klausia, ką jūs darysit su tais pinigais, jie sako – mes ruošiamės važiuoti į Lietuvą“, – pasakoja pašnekovė.

Ji pažymi, kad patiems atvykti sudėtinga dėl geopolitinės ir finansinės situacijos. Tačiau noras yra labai didelis. Ypač dėl to, kad nors ir maža, ši bendruomenė labai stengiasi puoselėti lietuvybę.

„Urugvajaus lietuvių bendruomenė nėra labai didelė. Jos ištakos daugiausia siekia tarpukario laikotarpį, bet šiandien tai yra apie kelios dešimtys asmenų, kurie vis dar renkasi į reguliarius susitikimus, t. y. vadinamoji Urugvajaus lietuvių kultūros draugija, ir jie puoselėja lietuvybę būdami taip toli nuo Lietuvos. Dalis jų dar kalba lietuviškai, bet kai sakau „dar kalba“, tai iš tikrųjų jie išmoko iš naujo tą savo lietuvišką kalbą“, – nurodo istorikė.

Jos teigimu, šios bendruomenės nariai vienaip ar kitaip savo gyvenimus siejo su Lietuva. Kai kuriems net pavyko anksčiau apsilankyti savo gimtinėje.

„Ir jų vaikų vardai yra lietuviški, ir jie kiek gali dainuoti stengiasi, ir tarpusavyje, kai susitinka, stengiasi kalbėti lietuviškai, bet yra pakankamai sunku, kadangi to šviežio kraujo praktiškai Urugvajuje nėra. Lietuviai nebeemigruoja į Urugvajų gyventi. Kaip vienas iš 10-ies Roberto Ibarra yra pasakęs – mes esame ne 13 tūkst. km nutolę nuo Lietuvos, mes esame 80 metų nutolę nuo Lietuvos, nuo paskutinio lietuvio, kuris atvyko čia dar pilnas lietuvybės“, – dalijasi pašnekovė.

Istorikė taip pat bando per socialinius tinklus surinkti šiai bendruomenei paramą, bet, nors ir tikėdama, kad ši svajonė išsipildys, pripažįsta, kad viskas juda lėtai.

„Šiuo metu turim geriems 2,5 bilieto, priklausomai nuo to, kada jie bus perkami. Bet po truputėlį einame į priekį“, – pažymi pašnekovė.

Kaip jiems sekasi pasiekti svajonę, lietuviai dalijasi feisbuko puslapyje „NUO UY I LT“.

Bet dėl vieno moteris neabejoja – susitikti su Urugvajaus lietuviais pavyks.

„Puikiai suprantama, kad jeigu nepavyks tų pinigų surinkti <...>, tai kažkaip kitaip – teks iš savęs gal daugiau kažkaip prisidėti, gal kažką paaukoti ir pan. Bet tikrai planuojam, kad vienaip ar kitaip pasimatysim“, – nurodo G. Milerytė-Japertienė.