Jei pasigavę liaudies skulptoriaus Sauliaus LAMPICKO metaforą, įsivaizduosime jį brendantį upe, netruksim pamatyti vandenį, siekiantį jo krūtinę, pečius, matysime jį einant vis gilyn tąja upe, tegu ir nusidaužiant kojų pirštus į aštrokus akmenis... Jis neketina sustoti. Dukart Liongino Šepkos premijos laureatui, penkiskart geriausiam Alytaus apskrities liaudies meistrui, dukart respublikinio „Aukso vainiko“ laimėtojui, išleidusiam kūrybos albumą, ir dokumentinio filmo „Nuogi jausmai medyje“ (pasirodys šiemet) herojui, regis, tetrūksta tik Nacionalinės...

Tačiau, kaip žinome, joks tautodailininkas nėra pelnęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Bet tenuteis mane kultūros žmonės, kiekvienąkart, kai šios premijos laureatu skelbiamas užsienį likimu pašaukęs šiuolaikinio meno atstovas, pagalvoju, jog tai nėra teisinga. Juk šiuolaikinis menas globalus, nesusisaistęs nei su gimtąja žeme, nei su jos gyventojais, nei juolab su tautiškumu, kurio atodangos ir yra etnokultūra.

Bet šiaip ar taip vienas geriausių liaudies menininkų S.Lampickas (g. 1962) negalėtų skųstis - yra Dievulio ir žmonių dovanomis užpiltas, tačiau ta intencija prisiminęs „Šv.Kotryną“ (ją pernai įsigijo Lietuvos nacionalinis muziejus), netikėtai sako, jog, ko gero, iš visų laurų Nacionalinio muziejaus dėmesys jam yra bene didžiausias įvertinimas.

Jis ir daugiau turi ką pasakyti.

Sakymas apie amatą

„Nesu iš kukliųjų, tad pasakysiu, kad praktiškai apie drožybą žinau kone viską - 30 metų dirbu šioje srityje. Tiesa, nors, atrodo, jau viską suprantu, bet juo toliau, tuo sunkiau man viskas atsieina, - gal dėl to, kad jau įpareigoja vardas. Kai prisimenu savo pirmąjį plenerą 1989 metais, tada buvau 27-erių, galima sakyti, nieko rimtesnio, išskyrus menkas skulptūrėles, nė nedrožęs, kai apsiėmiau išdrožti šešių metrų „Kristų, nešantį kryžių“ ir jį padariau, - nežinau, ar šiandien imčiausi tokio sudėtingo darbo. Dabar prieš didesnį drožinį man prireikia savaitės, kad prieš pradėdamas galėčiau susikurt jį mintyse. Tokiais atvejais įsiklausau tiktai į savo baimes ir į intuicija, jei jos nepaklausau, dažniausiai nudegu. Kiti drožia iš liepos, aš - tik iš ąžuolo. Matyt, esu tinginys: drožiantiems liepą reikia aštrių įrankių ir sausos medienos, drožiant ąžuolą nereikia tokių aštrių įrankių, nes jį lengviau drožti, kol drėgnas.

Sakymas apie svajonę

Esu užaugęs miškininkų šeimoje, tad miške bėgo mano vaikystė: tėvai darbavosi jame ir aš jiems padėdavau. Nuo tol pamėgau klevus nuspalvinantį rudenį, pasivaikščiojimus, kai krenta kaštonai ir dulksna, smarkaus lietaus lig šiol klausausi kaip gražiausios muzikos. Literatūra, menininkų gyvenimas mane traukė magiškai, ir nors slapčia svajojau, kaip būtų smagu tapti dailininku ar rašytoju, skulptoriumi tapti atrodė nepasiekiama viršūnė. Tad nutariau eiti miškininku, bet trečiame kurse studijas mečiau - tikslieji mokslai man buvo „peilis“. Nesu technikos žmogus.

Sakymas apie pradžią

Jei šiandien reikėtų viską pradėti nuo pradžių, vienam, nežinau, ar ryžčiausi. Neįsivaizduoju, kad jaunas žmogui be pagalbos iš šalies šiandien galėtų užsiimti drožiniais: didelius pinigus kainuoja įrankiai, dirbtuvės. Man pasisekė, man viskas buvo paklota: kai atvažiavau į Alytų, pas žmonos tėvus, buvo ir namas, ūkiniai pastatai (viename jų įsirengiau dirbtuvėles), ir „bankas“ buvo po ranka - stakles, kaip ir kitus amatui reikalingiausius daiktus, pirkausi už žmonos tėvuko pinigus, nes jų reikėjo išsyk. Jei būtų tekę su žmona gyventi kažkur trobelėje ar bute, tokio Lampicko šiandien nė nebūtų. Jo nebūtų ir tuo atveju, jei žmona nebūtų pakentusi mano kūrybinių ieškojimų, kai aš stengiausi žūt būt įvaldyti amatą, kai aš savo kūrybiniuose ieškojimuose atsidurdavau tarsi prie pamišimo ribos. Nors esu kaip koks „parazitukas“ šeimoje, nuo daug ko buitiško atitrūkęs, bet jaučiuosi branginamas. Į amatą daug investavome, todėl pagrįstai jį laikau bendru šeimos reikalu.

Sakymas apie mokytojus

1994-aisiais gal buvo viena mano pirmųjų Kaziuko mugių Vilniuje. Atsimenu, tada rašytojas Stasys Kašauskas nupirko mano drožtą angeliuką, o tuometinis Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis - rūpintojėlį. Prekiavau Pilies gatvėje ant sniego, priėjo toks aukštas inteligentiškas žmogus, peržiūrėjo mano darbus, pasakė: „Tu esi talentingas, bet atsirink ką drožti“, nes turėjau ne tik angelų ir rūpintojėlių, bet ir velnių, siurrealistiškų kaukių, gal Salvadoro Dali įtakoje padaręs... Pamokymas „atsirink ką drožti“ man giliai įsmigo į galvą, kaip ir bičiulio profesionalaus dailininko pastebėjimas, jog aš darau karikatūras (figūrėlės būdavo išilgintomis rankomis ir pan.) Žmonėms tai buvo netgi gražu, bet dailininkas sakė, jeigu aš noriu drožti šita maniera, turiu baigti mokslus, išmanyti anatomiją, o jeigu ne - geriau nesivelti į menus, rinktis liaudišką skulptūrą. Taip ir padariau.

Yra drožėjų, į kurių darbus pažiūrėjus, nenorėčiau taip drožti, yra drožėjų, į kuriuos norisi lygiuotis - Svirskis, Šepka, Riauba, Česnulis, Teresius, Zinkevičius... Būna, grįžti iš parodos jų talento sukrėstas, paskui pasipurtai: jie yra jie, aš esu aš, aš niekada nepadarysiu kaip jie, jie nepadarys kaip aš; susirenki save ir pagalvoji, na, nesi toks prastas ir beviltiškas. Ir vėl eini.

Sakymas apie vienatvę

Svečiuose kartais, kai būname su žmona, išgirstu ją sakant „Nekreipkit dėmesio, čia Sauliaus jau nėra“, - jie kalbasi, o aš mintyse savo angelus dėlioju. Mano menai gal nėra dideli, gal nėra labai prasmingi, bet juos turiu mintyse susidėt. Turbūt esu vienišius. Kai dalyvauju kur pleneruose, įsivaizduojamą stiklinį gaubtą užsivožiu ir galiu dirbti, bet jei reikia rūpintojėlio veidą drožti, atsikeliu anksti, kol visi miega, ir dirbu vienumoje. Tada niekas neblaško. Visiems sukilus vėl baikas krečiu, durniuoju, ir jie nustemba pamatę skulptūrėlės veidą, klausia kaip tu spėjai, kada padarei. Pasišaipydavo iš Riaubos, kad tam drožiant net višta po kluoną negalėjo vaikščioti, dabar man tas pats. Kai drožiu, man niekas neegzistuoja, galvoju, kaip dar įdomiau drožti. Kiekvienąkart sakau: turiu būti geresnis ir eiti į priekį. Daug galvoju apie savo kelią ir gal nekukliai nuskambės, pats sau esu paslaptis, man pačiam paslaptis darosi mano drožiniai.

Sakymas apie dvasią

Menotyrininkė Teresė Jurkuvienė man iškart pasakė, kur mano klaida: tie visi rūpintojėlių drožėjai savo tikėjimą Dievu į skulptūrėles sudėjo. Analizavau save: esu tikintis, bet bažnytėlėse mane matysi tiktai per šventes, man patinka vargonų paklausyti, bet nesu tas, kuris kasdieną meldžiasi ir gali savaime tą pamaldumą į kurinį įlieti. Man teko tą jausmą ugdyti savyje ir kai pavyko jį įkūnyti skulptūroje, buvau pastebėtas - pirmąjį „Aukso vainiką“ užsidirbau būtent už kryždirbystę. Man pačiam džiaugsmas - šiemet esu prisižadėjęs Rozalimo miestelio bažnyčiai padaryti į šešias skulptūras, o Angelų kalvai Trakų rajone turiu užsakymą išdrožti „Giminių angelą“.

Sakymas apie pinigus

Sąjūdžio pradžioje kryžius statė masiškai, ir aš pats jų padariau ne vieną, bet ne tiek daug, kadangi buvau nežinomas. Aš labai mėgstu savo drožinius po kiek laiko apžiūrėti, kaip jie atrodo aplinkoje, kokios klaidos padarytos. Būdavo, žiūriu, čia šleiva, čia kreiva... Pinigai paimti, bet autorystė ir atsakomybė vistiek mano išlieka. Tada ir tariau sau: „Pirmiausia - darbas, pinigai - paskui“. Atsisakiau pigesnių užsakymų, nevaikščiojau iš sodybos į sodybą, kaip kiti drožėjai, - ir pagal užsakymą dirbau nuoširdžiai, su malonumu. Iš savo drožybos nei praturtėjau, nei nuskurdau. Bet man daug nereikia - duonos kąsnio ir kartais - stiklo gero viskio... Visada būsiu dėkingas tiems drožėjams, kurie man davė suprasti, kad darbas pagal užsakymą yra darbas kaip sau. Jei meistras dirba tik pagal užsakymą, aš jį kaip kūrėją nurašau.

Sakymas apie ateitį

Esu lietuvis, Lietuvos patriotas ir kitoks nebūsiu ir ta mano drožyba yra ir bus lietuviška. Aš tai žinau, bet štai kur visa esmė: jei valstybė puoselėja, saugo, skatina lietuvybę, lietuviškus papročius, etnokultūrą, žmogus gyvena ir mąsto tomis kategorijomis, jei nesaugo, nepuoselėja, jie nyksta ir žmonių mintys keičiasi. Užsieniečiai atvykę stebisi ir puola prie liaudies meno kaip bitės prie medaus ir tik pabuvęs Norvegijoje, Švedijoje supratau, kodėl - liaudies menas ten yra tarsi nukirstas, užsieniuose jį praranda arba jau praradę. Lietuvoje jis laikosi ant senųjų meistrų pečių. Kai juos prarasim, gal apsižiūrėsim, bet jau per vėlu bus“.

Šaltinis:Respublika