Nusreta Sivac jau keletą dešimtmečių pasakoja siaubingus epizodus karo, kurį didžioji dalis Europos stengiasi pamiršti.
Kartu su dešimtimis kitų moterų vienoje iš liūdnai pagarsėjusių Prijedoro koncentracijos stovyklų, kurioms 1992–1995 m. Bosnijos karo pradžioje vadovavo etniniai serbai, kalėjusi moteris davė parodymus Hagoje vykusiame procese ir vis dar dalyvauja tebesitęsiančiuose karo nusikaltimų teismuose savo gimtojoje Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Ji teigia pranešimuose iš Ukrainos, kur prieš aštuonias savaites Rusija pradėjo plataus masto karą, atpažįstanti iki skausmo jai įsirėžusį modelį.
„Tai modelis, šiuo metu kopijuojamas Ukrainoje, – moterų prievartavimas“, – RFE / RL Balkanų tarnybai sakė Sivac.
Žvelgdama iš savo, kaip moters, išgyvenusios Balkanų konfliktą, kuris yra tapęs etninio valymo, genocido ir seksualinės prievartos sinonimu, perspektyvos, ji, kartu su kitomis Bosnijos moterimis, teigia, kad svarbiausias patarimas, kurį galėtų duoti šiuo metu karą išgyvenančioms Ukrainos moterims, yra stengtis ištverti ir dokumentuoti nusikaltimus – ir žvelgti į priekį, į tą dieną, kai jos taip pat galės liudyti teisme.
„Pasakyčiau joms, kad kauptų jėgas tai dienai, kai ir jos turės galimybę. Dabar gali būti pavojinga, gali būti netinkamas metas kalbėti apie tuos dalykus, tai liudyti“, – sakė buvusi teisėja, o šiuo metu karo nusikaltimų aukų teisių aktyvistė Sivac.
Tarptautiniai stebėtojai nustatė, kad 1992–1995 m. vykusio Bosnijos karo metu buvo išprievartauta nuo 20 000 iki 50 000 merginų, moterų ir vyrų.
Didžioji dauguma tų nusikaltimų liko neištirti, o juos įvykdę asmenys nenubausti, nepaisant dešimtmečius trukusių įvairių šalių prokurorų pastangų Hagoje specialiai sukurtame Tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ).
Nuo pirmojo 1997 m. pradėto baudžiamojo persekiojimo iki 2017 m. paskelbto galutinio nuosprendžio už seksualinį smurtą, kuris yra laikomas karo nusikaltimu, TBTBJ nuteisė daugiau kaip 30 asmenų. Dar 130 seksualine prievarta karo metu kaltintų asmenų nuteisė Bosnijos teismai ir dar apie 200 bylų yra nebaigtos nagrinėti (tokius atvejus stebinčių NVO teigimu, maždaug du trečdaliai nuteistųjų gauna realias laisvės atėmimo bausmes nuo trejų iki penkerių metų).
Tačiau Ukrainos valdžia iš karto atkreipė dėmesį į galimus karo nusikaltimus, o išmanieji telefonai, pirmą kartą taip gausiai naudojami 21 amžiaus konflikte Europoje, leidžia juos dokumentuoti.
Jau pradėtos bylos
Pradėjus plūsti pranešimams apie netinkamą rusų karių elgesį, pasipylė informacija apie išprievartavimo atvejus, nors didžioji dalis karo zonos vis dar sunkiai pasiekiama.
Hagoje įsikūrusio Tarptautinio baudžiamojo teismo vyriausiasis prokuroras kovą pradėjo tyrimą dėl galimų nusikaltimų, įvykdytų Ukrainoje nuo 2013 m. lapkričio – laikotarpio dar prieš Rusijai aneksuojant Krymą 2014 m. ir šalims įžengiant į pradinę jau beveik dešimtmetį trunkančio konflikto fazę.
JT Žmogaus teisių taryba sudarė galimų karo įstatymų pažeidimų tyrimo komisiją ir sustabdė Rusijos narystę.
Niujorke įsikūrusi organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) paskelbė neeilinį pareiškimą, kuriame teigė sulaukianti pranešimų apie išprievartavimus ir kitus Rusijos kariuomenės vykdomus žiaurumus, ir paragino „tinkamai išsaugoti įrodymus“ bei sutelkti tarptautinę politinę valią „vidutinės ir ilgos trukmės laikotarpiu“ ištirti tokius nusikaltimus.
Pasirodė ir pavienių pranešimų apie išprievartavimus, kuriuose pateikiami detalūs aukų pareiškimai kai kuriais atvejais jau buvo perduoti Ukrainos valdžios institucijoms, vis dar veikiančioms, nepaisant Rusijos karinių veiksmų įvairiose šalies vietose.
Ukrainos pietuose esančios Chersono srities prokuroro pavaduotojas Oleksijus Danyliakas neseniai RFE / RL sakė, kad, rusų kariams pasitraukus iš dalies okupuotų vietovių, regione jau iškelta daugiau kaip 1000 bylų dėl įtariamų nusikaltimų, įskaitant žmogžudystes, grobimus, deportaciją ar priverstinį perkėlimą, kankinimą ir seksualinį smurtą.
Perimtuose rusų kariuomenės pokalbiuose iš mūšio lauko taip pat gausu įrodymų, leidžiančių apkaltinti karius seksualine prievarta, siekiant terorizuoti civilius gyventojus.
Oficialūs Rusijos asmenys nereagavo į kaltinimus kare naudojant seksualinį smurtą, kai Rusijos artilerija nuolat apšaudo civilių gyvenamus rajonus, gyvenamuosius pastatus, mokyklas ir ligonines. Rusijos pareigūnai neigia taikęsi į civilius.
Balandžio 26 d. Maskvoje pirmą kartą nuo vasario 24 d. prasidėjusio plataus masto karo su aukšto rango Rusijos pareigūnais susitikęs JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas pareiškė esąs susirūpinęs dėl galimų karo nusikaltimų ir manąs, kad reikalingi nepriklausomi jų tyrimai.
„Dokumentuoti nusikaltimus“
„Kad ir kokie būtų šios agresijos padariniai, būtina dokumentuoti karo nusikaltimus“, – sako Bosnijos sostinėje Sarajeve tyrimų ir dokumentacijos centrą įkūręs Mirsadas Tokaca.
Jis palygino situaciją Ukrainoje su padėtimi karo metu Bosnijoje, kur buvusios Jugoslavijos institucijos praktiškai buvo nustojusios veikti. Ukrainoje vis dar veikia prokuratūros, teismai, policija, nevyriausybinės organizacijos, o dabar dar sudaryta ir tarptautinė komisija, kuri nagrinėja galimus nusikaltimus.
- Tokaca jau pasiūlė savo centro pagalbą ir patirtį. „Tai yra 21 amžius ir akivaizdžiai matyti aukštesnis komunikacijos lygis, – sako jis. – 1992-aisiais to nebuvo.“
Praėjus dviem mėnesiams nuo karo pradžios, Rusijos pajėgoms pavyko užimti nemažus Rytų ir Pietų Ukrainos plotus, įskaitant labiausiai į rytus nutolusias Luhansko ir Donecko regionų dalis, kurias nuo 2014 m. kontroliuoja Rusijos remiami separatistai. Rusija taip pat yra aneksavusi Krymo pusiasalį, nors Vakarų šalys tai laiko neteisėta Ukrainai priklausančios teritorijos okupacija.
Kaip teigia Vakarų šalių karo analitikai, Rusijos laimėjimai labai riboti ir pasiekti pakankamai didele kaina – to priežastis, anot jų, atkakli Ukrainos profesionalių karių ir savanorių gynyba bei Vakarų tiekiami ginklai ir žvalgybinė informacija.
„Viską ištverti“
Halida Konjo-Uzunovic patyrė 1992–1994 m. Fočos regioną Rytų Bosnijoje kontroliavusių etninių serbų kankinimus ir prievartą, jų vykdytų etninių valymų metu neteko savo vyro ir kitų šeimos vyrų.
Fočoje buvo nužudyta apie 3000 bosnių, o valdžia vis dar ieško virš 600 aukų, kurių daugiau kaip trečdalis buvo moterys ir mergaitės, palaikų.
Konjo-Uzunovic prisipažįsta, kad vaizdai iš Ukrainos sukėlė prisiminimus apie karo siaubą ir užuojautą jį šiuo metu išgyvenančioms Ukrainos moterims.
„Tik mes, tai išgyvenusios, galime iki galo tuos dalykus suprasti ir paraginti jas ištverti viską, nors tai ir yra baisiausias dalykas, kuris gali nutikti moteriai, – RFE / RL Balkanų tarnybai sakė šiuo metu Sarajeve gyvenanti Konjo-Uzunovic. – Aš asmeniškai patyriau visa tai ir šeimos vyrų pagrobimą, jų egzekuciją ir kūnų atpažinimą.“
Vienas didžiausių jos ir kitų aukų nusivylimų yra tai, kad Bosnijoje – šalyje, vis dar suskirstytoje etniniu pagrindu pagal 1995 m. karą užbaigusiais Deitono susitarimais nustatytas ribas, – nėra vieningos institucijos, kuri siektų teisingumo.
Ji sakė, kad Ukrainos moterys greičiausiai mano, jog teisingumas yra praktiškai neįmanomas karo suskaldytoje šalyje, tačiau teigė tikinti, kad, siekiant nubausti kaltuosius, joms neteks susidurti su tuo, ką patyrė ji ir kitos Bosnijos moterys.
Visgi Konjo-Uzunovic patikino, kad ji ir kitos karo nusikaltimų aukos iš „sužeistų, pažemintų ir įskaudintų“ tapo „drąsiai visus šiuos metus per gyvenimą žengusiomis“ moterimis.
Milorad Milojevic, Meliha Kesmer, „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE/RL)
