Su kompanijos Bold Food įkūrėja Muffie Fulton susipažinau visai neseniai. Kol ši drąsi moteris studijavo Brown ir Stanford universitetuose bei dirbo Genentech, mūsų keliai niekaip negalėjo susikirsti.
Tik tada, kai ji praėjusiais metais įkūrė savo kompaniją, mane pasiekė gandai apie Bold Food Tours, ir tai, kokios sėkmingos buvo ekskursinės kelionės po Singapūrą ir Teksasą.
Kai dar dirbant korporacijoje Muffie tekdavo keliauti po įvairias pasaulio šalis, ji ieškodavo geriausių restoranų kiekviename lankomame mieste ir bet kokia kaina stengdavosi į juos patekti. Taip buvo padėtas pagrindas būsimoms kelionėms, kurias ji dabar veda 12 žmonių grupelėms. Į kiekvieną kelionę yra įtraukta viešnagė aukščiausios klasės viešbutyje, ekskursijos po miestą, apsilankymas turguose, informacija apie vietinius produktus ir valgymas geriausiuose restoranuose – įvertintuose apdovanojimais ir garsėjančiuose toli už savo šalies ribų – į kuriuos paprastai labai sudėtinga patekti dėl jų populiarumo. Iki kelionės pradžios likus daugybei laiko Muffie rezervuoja vietas viešbučiuose ir restoranuose, organizuoja sutikimą oro uoste ir samdo geriausius vietos ekskursijų gidus ir vairuotojus, sukurdama kiekvienam keliaujančiajam pačias nerūpestingiausias ir įsimintiniausias atostogas, kokias tik galima įsivaizduoti!
Skubėdama patekti į Bold Food Tours, kol dar buvo visko pradžia, aš patekau į grupę, keliaujančią į Peru sostinę Limą. Specialiai pirkau bilietą tokiam laikui, kad atvykčiau į vietą dar su dienos šviesa ir susitikau su Muffie viešbučio Casa Andina Private Collection Miraflores vestibiulyje.
Kiekvienam iš mūsų ji iš anksto atsiuntė detalų kelionės aprašymą ir patikino, kad net į pačius prabangiausius restoranus mus priims, net jei dėvėsime džinsus ir sportinius batelius. (Ši nedidelė detalė leido atsikratyti papildomo bagažo.)
Pailsėję po kelionės patraukėme vakarieniauti į restoraną Maido – antrą geriausią restoraną Lotynų Amerikoje ir 13-ą pasaulyje. Nikkei virtuvė yra japoniškos ir perujietiškos virtuvių mišinys. Su japonų diasporos atsiradimu Peru XX a. pradžioje, japoniškų maisto gamybos technologijų persipynimas su perujietiškais maisto produktais buvo neišvengiamas. Restorano šefas Mitsuharu Tsumura sėkmingai derina tokius ingredientus, kaip jūrų dumbliai, saldžiosios bulvės, žuvis, putpelių kiaušiniai, jūrų šukutės ir garsusis perujietiškas padažas „tigro pienas“ iš aštriųjų geltonųjų pipirų ir žaliosios citrinos sulčių.
Žalias tunas, supjaustytas mažais kubeliais, buvo patiektas su triufelių milteliais, smulkių žuvyčių ikrais ir ryžių krekeriais. Perujietiški kukurūzai – su žaliųjų citrinų ledais ir trijų rūšių šokoladu iš vietinių kakavos pupelių.
Kitą rytą patraukėm į ekskursiją Lima Gourmet Tour, kuri prasidėjo nuo kavos ir tropinių vaisių sulčių menininkų rajone Barranco ir nuo apsilankymo vaisių turguje San Isidro Municipal Market, o vėliau tęsėsi Embarcadero 41 – viename iš pasaulinio garso perujiečių šefo Gastón Acurio restoranų. Šefo Acurio restorane mes mokėmės gaminti ceviche ir pisco sour. Ceviche – tai, kaip žinia, tiesiog šaltas užkandis iš gabalėliais supjaustytos žalios žuvies (mūsų atveju - jūrų ešerio), marinuotos žaliosios citrinos sultyse ir pipirų padaže su svogūnais. Žuvis yra gausiai pasūdoma, sumaišoma su padažu, leidžiama jai kelias minutes pastovėti, o tuomet jau galima valgyti. Ant Ramiojo vandenyno kranto įsikūrusioje Limoje, visi restoranai, kurių specializacija yra ceviche, veikia tik iki pietų meto ir niekada neatveria durų vakarienei, mat nuo 1 valandos nakties iki 6 valandos ryto pagauta žuvis po 1 valandos dienos jau nebėra laikoma šviežia.
Klasikinį perujietišką kokteilį pisco sour taip pat nesunku pagaminti; jam tereikia perujietiško brendžio, žaliųjų citrinų sulčių, cukraus sirupo ir kiaušinių baltymų, kurie plakant kokteilį išsiplaka ir sudaro baltą putą ant gėrimo paviršiaus. Trys lašai karčios trauktinės ant putos dėl grožio – ir viskas.
Į mūsų šios dienos planą taip pat buvo įtraukta ir ekskursija į senovinės, dar iki inkų laikų pastatytos, šventyklos Huaca Pucllana griuvėsius. Pietus valgėme to paties pavadinimo restorane, esančiame prie pat istorinių liekanų.
Vakare mūsų laukė pagrindinis kelionės renginys – vakarienė restorane Central, užimančiame pirmą vietą geriausių Lotynų Amerikos restoranų sąraše ir ketvirtą vietą 50 geriausių pasaulio restoranų sąraše. Garsusis šefas Virgilio Martinez dirba išimtinai tik su perujietiškais produktais, pradedant moliuskais, baigiant kalnų žolelėmis ir tropiniais vaisiais. Mūsų vakarienė vadinosi „Aukštumos“ ir susidėjo iš 17 patiekalų, pradedant nuo 10 metrų žemiau jūros lygio (midijos, jūrų dumbliai), tuomet 180 metrų virš jūros lygio (dykumų augalai – kaktusai, saldžiosios bulvės), tada iki 3 500 metrų (Andai – bulvės, lamų mėsa, mėtos) ir taip toliau – tai panyrant į jūrą, tai užsiropščiant į kalnus. Kiekviename patiekale buvo mažytė porcija ko nors ypatingo, kažkaip netikėtai ir neįprastai pateikto. Pateikdamas mums lėkštę piranijų galvų išpūstomis akimis ir aštriais dantimis, oficiantas perspėjo, kad galvos – tik dekoracija, o valgyti turėtume plonytes vytintos žuvies juosteles su prieskoniais, esančias tarp galvų.
Kiekvienas kąsnelis kulinarinės kelionės po Peru aukštumas išsiskyrė ypatingu skoniu ir nusipelno dėmesio, tačiau labiausiai įsiminė būtent tai, kaip maistas buvo pateiktas: serviravimui buvo naudojami pilki akmenys, aštrūs nuodingų sėklų lukštai ir žali įvairių spalvų šakniavaisiai.
Kitą rytą mes praleidome turguje Magdalena Municipal Market, o vakarą - restorane Malabar, kur nuostabus ir energingas šefas, televizijos garsenybė Pedro Miguel Schiaffino asmeniškai ir specialiai mums savo virtuvėje pagamino vakarienę. Sėdėjome už ilgo stalo, stebėdami, kaip jis dirba, ir juokdamiesi iš jo smagių pasakojimų. Palmių daigų salotos, troškinta žuvis, anties krūtinėlė ir net kepta jūrų kiaulytės mentė – viskas buvo nepaprastai skanu, o svarbiausia – labai smagu!
Daugiau informacijos rasite interneto svetainėje: www.boldfoodco.com.
Tekstas ir nuotraukos - Emos Krasov
