Ką gi, tęskime savąsias pasaulio pabaigos kronikas. Juk, galų gale, jei pavyksta kažkaip užmerkti akis prieš tą faktą, kad pats tame pačiame pasaulyje gyveni, šis užsiėmimas netgi gali būti savotiškai malonus ir įdomus. Ilgus metus žmonės mokėjo pinigus, kad kino teatro ekrane pamatytų civilizacijos žūtį, o štai dabar jie galės tai pamatyti puikiausiu 3D formatu ir, plius, visiškai nemokamai. Žinoma, nemokamas šis malonumas bus tik pačioje pradžioje.
Ne, kalbu ne vien tik apie Donaldą Trumpą (nors ir kaip gi be jo). Labai tikiuosi, kad visi žydai, kurie labai jį palaikė dėl jo flirto su Izraeliu, dabar labai džiaugiasi pačiu pirmuoju Trumpo pasirinkimu į savo būsimą administraciją. Pagrindiniu politiniu patarėju ir strategu (tokios pareigos – tai ne šiaip sau!) Trumpas išsirinko užkietėjusį antisemitą (ir apskritai ksenofobą, pagarsėjusį aršia neapykanta bet kokiai įmanomai įvairovei) Steve’ą Bannoną. Nenuostabu, kad žmonės suskubo jo rinkiminį lozungą transformuoti į labiau realybę atspindintį „Make America hate again“. Tie vienetai žydų kilmės žurnalistų ir publicistų, kurie eina prieš srovę ir Trumpo nepalaiko, jau pradėjo gauti laiškus su grasinimais. Taip, tai vyksta ne praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Vokietijoje ir net ne šiandieninėje Rusijoje, o čia ir dabar, pas mus, Jungtinėse Valstijose. (Norintiems labiau pasigilinti į šią temą ir apskritai plačiau sužinoti apie tai, ką Amerikai neša Trumpas, labai rekomenduoju Matthew Yglesiaso straipsnį „We have 100 days to stop Donald Trump from systemically corrupting our institutions“, kurį rasite internetiniame puslapyje vox.com).
Trumpas pademonstravo maloningumą ir vis dėlto atsisakė idėjos pasodinti savo pralaimėjusią prezidento rinkimų varžovę už grotų (matyt buvęs Viktoro Janukovyčiaus patarėjas Paulas Manafortas pakuždėjo, kad jo buvusiam darbdaviui toks žingsnis į naudą neišėjo), tačiau grasina į teismą paduoti „New York Times“ už nepalankius ir nemalonius komentarus savo adresu, o susitikime su svarbiausių JAV televizijų atstovais išrėžė jiems kalbą sovietinio partijos sekretoriaus stiliumi (būtent taip praneša „New York Post“ su nuoroda į susitikimo dalyvius; oficiali Trumpo atstovo spaudai versija – susitikimas buvo „nuostabus“). Viskas labai logiška: mūsų laikais, siekiant įvesti diktatūrą, pirmiausia reikia ne užimti paštą, bankus ir telegrafą kaip kadaise, o iš karto už gerklės griebti masinio informavimo priemones – tai gerai supranta kiekvienas kandidatas į fiurerius.
Įdomu (bei labai daug ką atskleidžia apie šį asmenį) ir tai, kad Trumpui nepatinka ir patys jį į valdžią atvedę rinkimai (beje, priminsiu, kad, pagal daugumos balsus, jis savo varžovei pralaimėjo daugiau nei 2 milijonais balsų!). Jis daro pareiškimus apie „milijonus neteisėtų balsų“. Na, žinoma, demokratinis rezultatas (ir procesas) jo netenkina (priminsiu, kad dar iki pačių rinkimų jis tikino savo pralaimėjimo atveju balsavimo rezultatų nepriimsiąs). Šitaip laimėti jam nepatinka. Jam reikia laimėti tokiu rezultatu, kaip Putinas ar kiti diktatoriai – kaip kitaip nusipelnysi „pacanų“ pagarbą?
Mano prognozės apie tai, kad Trumpo pergalė gali reikšti Jungtinių Valstijų griūties pradžią, irgi pradeda pildytis: judėjimas „Yes California“ oficialiai paskelbė apie savo ketinimus referendumą, kuriame būtų balsuojama dėl nepriklausomybės. Manote, kad tai tiesiog būrys marginalų, o jų judėjimas neturi jokių perspektyvų? Visko gali būti. Tačiau priminsiu, kad bet koks pamatus supurtantis judėjimas, kad ir kaip jį vertintume, visada prasideda nuo grupelės marginalų, kurių pradžioje niekas rimtai nevertina.
Kalifornijos separatistų argumentai labai primena katalonų (tik katalonų judėjimas jau nebėra marginalus, o stiprus ir visų pripažįstamas – bent jau aš asmeniškai nė kiek neabejoju, kad Ispanija anksčiau ar vėliau Katalonijos tikrai neteks): mes pirmaujame šalyje pagal BVP ir sumokame daugiausiai mokesčių į federalinį biudžetą, tačiau atgal gauname kur kas mažiau – o ir kultūriškai nuo kitų mes skiriamės. Ir net jei pasitvirtintų iškelta hipotezė, jog vienas iš judėjimo įkūrėjų Marcusas Ruizas Evansas (keletą metų dirbęs Rusijoje) yra rusų specialiosios tarnybos FSB pasiųstas klapčiukas (kad Rusija visomis išgalėmis palaiko separatistinius judėjimus Vakaruose ir apskritai visus reiškinius, prisidedančius prie Vakarų civilizacijos ardymo, jau seniai yra neginčijamas faktas), už šių judėjimo argumentų vis tiek esti objektyvios tiesos, o tokio pobūdžio nesutarimus gali panaikinti tik išmintinga, nuosaiki ir svari politika, o ne Trumpas, kuris aukščiausiame poste yra vertas to paties, kaip dramblys porceliano parduotuvėje.
Bet kaip ir sakiau straipsnio pradžioje – pasauliui gresia kur kas daugiau nei Trumpas. Sekdama Amerikos pavyzdžiu, savižudybei rengiasi ir Europa. Data jau žinoma – 2017 metų balandžio 23-oji arba (labiau tikėtina) gegužės 7-oji (kaip simboliška, kad būtent gegužės 7-ąją 1945-aisiais Reimse Vokietija pasirašė kapituliacijos aktą; dabar taip išeina, kad tai bus dovanėlė eilinei Rusijos militaristinei šventei, per kurią bus minima Gulago pergalė ne tik prieš Osvencimą, bet ir apskritai prieš vakarietišką demokratiją), kai vyks labai svarbūs prezidento rinkimai. Tuomet Prancūzija, kurią jau seniai reikėjo pervadinti į Kolaborancūziją, rinksis tarp dviejų putiniškų prostitučių: stotinės Marine Le Pen ir saloninės Francois Fillono (bus ir kitų kandidatų, tačiau jie iš esmės tėra butaforija). Tikriausiai ir patys suprantate, kad saloninė prostitutė nuo stotinės skiriasi labiau respektabilia išvaizda ir didesniais įkainiais, tačiau moralės lygis ir teikiamų paslaugų spektras pas jas yra analogiškas (taip ir norisi pridurti, kad labai jau tinka šiame kontekste šio žodžio pradžia).
Panaikinti sankcijas pagrindiniam pasaulio agresoriui, bendradarbiauti su pagrindiniu pasaulinio terorizmo globėju vykdant „kovą su terorizmu“. Man labai norėtųsi mesjė Fillono paklausti to tradicinio klausimo, kaip gi jis būtų 1942-aisiais paraginęs „kovojančią Prancūziją“ ir apskritai Europą nustoti priešintis vokiečių okupantams, nes tai vis tiek nepadeda, jau nekalbant apie tai, kad nuo to labai nukenčia su naciais bendradarbiauti norintys fermeriai. O dar įdomiau būtų paklausyti, kaip jis tai paaiškintų savo šalies teisme 1945 metais, kai visų kolaborantų laukė pasmerkiamasis nuosprendis ir mirties arba kalėjimo iki gyvos galvos bausmės.
Prostitučių likimas paprastai būna tragiškas, o gyvenimas baigiasi liūdnai, tačiau Le Pen pergalė – tai šūvis į galvą: pokšt, ir jau kitą dieną nelieka Europos Sąjungos (oficialiai ES griūčiai prireiks kur kas daugiau laiko, tačiau faktiškai sąjungos gyvavimas baigsis iš karto, vos bus paskelbti rinkimų rezultatai). Fillono pergalė – tai lėta, skausminga ir gėdinga mirtis nuo sifilio (arba AIDS; visiškas imuniteto blogiui ir niekšiškumui praradimas – profesinė šiandienos Europos politikų liga).
Tiesa, Fillono ekonomikos politikos programoje yra nemažai teisingų punktų. Tačiau tai neturėtų nieko apgauti (kaip ir neseniai nuskambėjęs Fillono pareiškimas, kad geri santykiai su Jungtinėmis Valstijomis jam yra svarbesni už santykius su Rusija: natūralu, kad prostitutei yra priimtinesnis turtingesnis klientas). Su logika „nusispjaut į politinius idealus, svarbiausia dešiniųjų-liberalų ekonomika“ mes jau esame ne kartą susidūrę. Paskutinį kartą (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis) – Rusijoje, Putino valdymo pradžioje.
Priešingai, nei tikina velniškai protingais save laikantys cinikai (kurie iš tiesų yra beviltiški ir toliau savo nosies nematantys kvailiai, kurie niekaip nepasimoko nei iš savų, nei iš svetimų klaidų), būtent principai sukuria tą bazę, ant kurios laikosi bet kokia ekonominė struktūra. Griūva principai – griūva viskas. „Neik su velniu obuoliauti, liksi ir be obuolių, ir be maišo“. Jei esi pasirengęs bendradarbiauti su Absoliučiu blogiu, tai turi susitaikyti dar ir su tuo, kad jis yra beribis (neseniai būtent taip pareiškė pats Rusijos pseudofiureris; rusų prezidentas jaunųjų geografų konkurse tikrino moksleivių žinias, o į vieną klausimą atsakė pats: „Rusijos sienos niekur nesibaigia“). Šiandien duodi rusams neribotą veiksmų laisvę žudyti ir užimti teritorijas Ukrainoje ir Sirijoje, o rytoj jau, žiūrėk, kažkas (ir kas nors) sprogsta pas tave Paryžiuje. Jie jau pabandė surengti perversmą Juodkalnijoje (stojančioje į NATO), o taip pat tikėtina, kad ir pasikėsinimą į Serbijos premjerą, perdavusį juodkalniečiams rusų kovotojus. Jų diplomatai treniruoja ir finansuoja vengrų neonacius. Jie nesustos, jie eis dar toliau. Vėžinis navikas pats nesustoja augti ir plisti – ypač, kai su juo siekiama „bendradarbiauti“.
Viena iš nedaugelio gerų naujienų šią savaitę – kraugeriško Kubos despoto mirtis – yra puiki priežastis prisiminti, kaip lengvai civilizacija ryžtasi savižudybei. Kuba iki Fidelio Castro nebuvo kokia nors „bananų respublika“, bet viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau į valdžią iškilo jokių principų neturįs populistas (iš pradžių Castro neturėjo jokios apibrėžtos ideologijos, tik nepasotinamą valdžios troškimą), pasirengęs iki paskutinio siūlo parsiduoti Rusijai. Viso to rezultatas gerai žinomas: nuo 9 iki 17 tūkstančių žmonių išžudyta, pusei milijono teko ragauti kalėjimo ir lagerių duonos, pusantro milijono emigrantų (15 % šiuolaikinės Kubos populiacijos), 78 tūkstančiai paskendusių pabėgėlių, klestinčios šalies transformacija į visišką skurdžių šiukšlių krūvą.
„Iš visų savo talentų žmonija labiausiai vertina vieną – iš visų blogų variantų visada pasirinkti blogiausią“, – rašiau aš po Baracko Obamos pergalės. Tada dar nė neįtariau, kokie teisingi yra šie žodžiai.
Jurijus Nesterenka
