Viskas buvo koordinuojama radijo bangomis – ką imtuvai sakė, tą ir darėme, taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ Baltijos kelią atsimena Dainius, tuo metu 11-okas, stovėjęs jo pradžioje Vilniuje. „Prisimenu, kad buvo didelis laisvės pojūtis, kuris siejo visus žmones. Gal tai ir buvo varomoji jėga, kuri vedė į visus renginius“, – teigia jis.
Baltijos kelyje lietuviai, latviai ir estai vienybę rodė ne tik savo šalyse. Gausus būrys Lietuvos latvių ir estų būrėsi į grupes ir automobiliais važiavo, kad stotų į Baltijos kelią. Jų atsiminimuose išlikęs didelis vienybės jausmas ir noras kartu išsiveržti iš totalitarinio sovietų režimo.
Lietuvoje Baltijos kelias prasidėjo nuo Gedimino kalno – čia iškelta trispalvė buvo pirmoji tarp tūkstančių, nusidriekusių Talino link. Gyvoje žmonių grandinėje stovėjo ir Dainius, tuo metu 11 klasių baigęs moksleivis, kuris vasaros atostogas leido keliaudamas su draugais.
„Viskas buvo koordinuojama radijo bangomis. Ką tie imtuvai sakė, tą ir darėme. Prisimenant tą laiką gal reikėtų akcentuoti, kad viskas keitėsi kaleidoskopiškai greitai. Prisimenu, kad buvo didelis laisvės pojūtis, kuris siejo visus žmones. Gal tai ir buvo varomoji jėga, kuri vedė į visus renginius“, – kalba jis.
Dainius su draugais Baltijos kelyje stovėjo sostinės Ukmergės gatvės pabaigoje. Netoliese buvo ir Latvijos lietuvė Gunta. Moteris pasakoja į automobilį sėdusi su dukra, kaimyne ir jos dukra, su glėbiu gėlių.
„Latvijoje gėlės neatskiriamos nuo latvių gyvenimo. Be gyvų gėlių nėra nė vienų namų. Yra sakoma, kad grožis nugalės pasaulyje, tai duok, Dieve, kad nugalėtų, kad būtų daugiau grožio, santarvės, ypač mūsų Baltijos valstybėse“, – mintimis dalijasi Gunta Rone, Vilniaus latvių draugijos pirmininkė.
Baltijos kelias driekėsi per visą Lietuvą – skaičiuojama, kad jame galėjo stovėti apie pusę milijono žmonių, Latvijoje – 250 tūkst., Estijoje – 200 tūkst. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai minėjo Ribentropo ir Molotovo pakto pasirašymo penkiasdešimtmetį. Jis Baltijos šalims reiškė sovietų okupacijos pradžią. Baltijos kelyje Lietuvoje stovėjo ir Lietuvos estė Liia Urman.
„Draugija turėjo tik mažą vėliavytę, ir aš galvoju: o, labai gerai, priklijavau ją ant mašinos lango kampelio. Tai labai padėjo. Matėsi, kad važiuoja estai. Mums visur padėjo policija“, – pasakoja Lietuvos estų draugijos pirmininkė L. Urman.
Ji prisimena, kad kelyje stovėjo daug vaikų, buvo ir azerbaidžaniečių, ir vokiečių, ir ukrainiečių, ir moldavų: „Visi dalyvavome kaip tautinės mažumos. Suvažiavome iš skirtingų valstybių, bet tą dieną buvome kartu su Lietuva.“
Rengti Baltijos kelią – trijų šalių solidarumo akciją – 1989 m. liepos 15 d. Pernu mieste, Estijoje, nusprendė Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės judėjimų atstovai.
Šį įvykį stebėjo ir žurnalistė Valvi Strikaitienė. Būtent iš Pernu moteris per patį Baltijos kelią pajudėjo Lietuvos link, sustojo ties Saločiais. Vėliau Estijos ambasadore Lietuvoje tapusi V. Strikaitienė tądien Estijos radijui rengė reportažą.
„Buvo labai gražu žiūrėti, kaip močiutės šluoja kiemą, į pakabintas vėliavas. Buvo jūra žmonių ir mašinų. O man labai rūpėjo rasti telefoną. Lietuvos pasienyje buvo tokia parduotuvė, atėjau pas vedėją, sakau: man reikia telefono, nes turėjau pranešti Estijos radijui. Antrame aukšte vyrai geria alų, o vedėjas sako: viskas, kambarys turi būti tuščias, tuoj pat“, – prisimena V. Strikaitienė.
Baltijos kelias sulaukė ir viso pasaulio dėmesio. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad palydovus renginiui perduoti panaudojo net Kinija.
Parengė Indrė Česnauskaitė
