1920 metais Bulduruose, prie Rygos įvyko regiono valstybių: Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos bei Ukrainos konferencija, kurios idėja buvo regioninio aljanso sukūrimas. Tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų sukurti daugiašalį bendradarbiavimo formatą tik ką po karo suverenitetą atgavusioms Baltijos valstybėms. Iš istorijos žinome, kad valstybių kaimynių aljansas nevirto rimta gynybine sąjunga. Iš dalies 1920-ųjų idėjos po keliolikos metų transformavosi į kuklesnį „Baltijos Antantės“ projektą. Kuklesnį, nes aprėpė jau tik tris valstybes: Estiją, Latviją ir Lietuvą. O dabartinis Rusijos karas prieš Ukrainą NATO rytinio flango valstybių aljanso idėją, perspektyvoje įjungiant ir Ukrainą, padaro vėl aktualią.
Glaudžios politinės sąjungos idėja tarp Baltijos valstybių pradėjo cirkuliuoti tarp politinio elito dar nuo 1914 m. Tačiau tik atgavus nepriklausomybę 1917– 1918 m. Baltijos rytinio kranto valstybės galėjo imtis veiksmų. Baltijos Antantės idėja simbolizavo esminį saugumo regione garantą, tik ką po Pirmojo Pasaulinio karo susikūrusioms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Akivaizdu, kad pavienės valstybės didžiųjų geopolitinių lūžių Europoje akivaizdoje nesitikėjo atsilaikyti prieš Sovietų Rusijos kėslus (svarstyta ir eventuali Vokietijos grėsmė). Tad pirmasis žingsnis valstybių saugumo aljansui sukurti buvo 1920-ųjų metų konferencijos sušaukimas Bulduruose. Pirminė idėja buvo kurti ryšius tarp Baltijos regiono valstybių, derinant užsienio politiką bei siekiant reguliuoti sprendimus ekonominėje, politinėje, socialinėje sferose. Tačiau Baltarusijos teritorijų ir Ukrainos klausimai taip pat tiesiog lietė Baltijos valstybių saugumą. Todėl Bulduruose svarstytos idėjos iš tiesų simbolizavo Rytų Europoje esančių valstybių politinę sąjungą. Visgi dėl sudėtingų geopolitinių aplinkybių – pavyzdžiui, dėl Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus krašto – konferencijoje parengtas politinis susitarimas nebuvo pasirašytas.
Tačiau 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje buvo pasirašyta Supratimo ir bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Ja buvo nubrėžtos gairės glaudžiam šių valstybių bendradarbiavimui, ypač užsienio politikos srityje. Sutartis turėjo galioti 10 metų, o vienas iš pagrindinių jos tikslų buvo atgrasyti nacistinę Vokietiją. Sutartyje buvo numatyta abipusė gynybos pagalba užpuolimo atveju ir kas pusmetį vykstantys užsienio reikalų ministrų susitikimai, skirti koordinuoti pasirašiusiųjų šalių užsienio politiką bei diplomatinę veiklą. Tačiau esminė šios sutarties tarp Baltijos valstybių problema buvo gynybos politikos koordinavimo trūkumas. Taip pat valstybių bandymas palaikyti neutraliteto politiką Sovietų Sąjungos ir Vokietijos atžvilgiu sutrukdė numatyti galimas karines grėsmes. Deja, Baltijos Antantei nepavykus integruoti karinių aljanso elementų, regioninio saugumo iššūkiai taip ir liko neišspręsti, o prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui ši sąjungą žlugo. Vis tik galima teigti, kad ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam lygmenyje ši sąjunga buvo sėkminga, o bendradarbiavimas tarp Baltijos šalių atgimė Baltijos Asamblėjos forma.
Jau beveik metus vykstantis totalinis Rusijos karas Ukrainoje vėl skatina svarstyti Baltijos Antantės bendradarbiavimo formato idėją, kaip vieną iš galimų saugumo variantų. ES narės bent jau vadovų lygmenyje ne kartą yrą diskutavusios apie Europos gynybinės sąjungos idėją. Mažos Europos valstybės, konkrečiai Rytų Europoje, pačios savarankiškai niekada nepajėgs užtikrinti savo saugumo. Juk dar neseniai Prancūzija ir Vokietija buvo laikomos lyderėmis būtent dėl Europos saugumo architektūros atnaujinimo. Šios valstybės iki karo Ukrainoje buvo pagrindinės Europos saugumo autonomijos šalininkės, tačiau Rusijos agresijos akivaizdoje autonomijos idėjos taip ir liko paraštėse. O ir pati idėja dėl Europos kariuomenės nėra nauja. Visgi Baltijos šalys skeptiškai vertino Europos karinio aljanso galimybę, ypač dėl to, kad tai galėtų pakenkti NATO vaidmeniui, o užduotys ir tikslai, tikėtina, persipinti.
Dabartiniai ES gynybiniai pajėgumai yra paremti bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP), kuri sutelkia ES operatyvinius ir techninius pajėgumus organizuoti civilines ir karines misijas bei vykdyti operacijas už bendrijos ribų. Iš esmės BSGP veikia kaip konfliktų prevencija ir taikos palaikymas, taip pat yra skirta krizių valdymui, bendroms nusiginklavimo operacijoms, karinių konsultacijų ir pagalbos užduočių, humanitarinės pagalbos ir gelbėjimo bei stabilizavimo po konfliktų užduočių koordinavimui ir įgyvendinimui. Vis dėlto ES geriausiai sekasi naudoti normatyviąją galią, todėl BSGP misijų pajėgumai apsiriboja tik ribotu dalyvavimu konfliktų ir humanitarinių krizių valdyme. Bendra ES kariuomenė kol kas yra mažai tikėtina. Bet, remiantis naujausiu ir Tarybos oficialiai patvirtintinu 2022 m. gegužės mėn. ES strateginiu kompasu, rekomendacijos atsispindi konkretų poreikį sustiprinti karinių pajėgų operacinį lygmenį, kaip pavyzdžiui BSDP, padidinant aktyvaus personalo skaičių.
Visgi transatlantinio saugumo garantu toliau išlieka NATO, neįsivaizduojama be Jungtinių Amerikos Valstijų. Akivaizdu, kad NATO partnerių fizinis buvimas Rytų Europoje yra nepakeičiamas. Tačiau sprendimų priėmimo lygmenyje, derinant esminius regiono saugumo klausimus, Baltijos valstybėms būtų naudinga turėti savo „Antantę“. Aišku, jeigu dar ir buvo praeityje kokių nors abejonių dėl gynybos politikos krypties, dabar visos NATO rytinio flango valstybės vieningai sutaria dėl regioninės saugumo struktūros bei gynybos biudžetų didinimo iki 2 proc. nuo BVP. Baltijos jūros šalių bendrystę įrodo Suomijos ir Švedijos pateiktos paraiškos dėl narystės NATO. Baltijos šalims tai nepaprastai svarbu, nes iš esmės tai didina mūsų regiono saugumą. Ateityje, kai abiejų valstybių narystė bus ratifikuota, bendros karinės pratybos kartu su JAV, Lenkija bei Ukraina ir bus pagrindinis pamatas kuriant Rytų Europos saugumo architektūrą.
O kalbant apie politinius aljansus, Ukrainai Baltijos Antantės principu pagrįstas aljansas galėtų suteikti galimybę atsidurti dar arčiau ES politinių diskusijų, kol laukiama visavertės narystės. Saugumo politikos klausimai, konkrečiai – NATO rytų flango, galėtų būti prioritetiniai. Tokio aljanso kūrimas jau ne tik pareiškimais, o ir realiomis struktūromis siųstų stiprią žinią, kad nuo Baltijos iki Juodosios jūros regiono saugumas suvokiamas vienodai ir grindžiamas realia sąveika. Aljanso narės galėtų dar efektyviau koordinuoti savo veiksmus bei pozicijas kituose tarptautinėse organizacijose dėl Ukrainos. Kalbant be užuolankų, Ukraina jau ir dabar gali būti vadinama de facto aljanso nare. Jos kariuomenė yra nuolatos apmokoma sąjungininkų, o ginkluotė vis ryžtingiau teikiama, tad liko tik formaliai šią narystę, įveikus politinius barjerus, įforminti. Gynybinė siena, besitęsianti nuo Švedijos iki Ukrainos absoliučiai izoliuotų Rusiją. O net ir šiuo metu, jeigu dėl politinės valios trūkumo arba galimų implikacijų Ukrainos narystė NATO tebėra preliminarių svarstymų stadijoje, jai vis tiek reikia ruoštis, nes tai tik laiko klausimas. Todėl, ir kitomis formomis, daugiau kaip prieš 100 metų iškeltas Buldurių konferencijos idėjas mūsų epochoje privalome įprasminti kuriant naujus daugiašalio bendradarbiavimo formatus.
Europos Parlamento narys, istorikas Liudas Mažylis
