Patekti pas JAV gyvenantį brolį Pranciškų net ir pavasariui įpusėjus nėra taip paprasta. Atsiskyrėlis lietuvis vienuolis įsikūręs aukštai Kolorado valstijos kalnuose. Jo trobelė stovi dviejų kilometrų aukštyje, kur sniegas ilgai nenutirpsta. Brolis batams įsigijo specialias grandines, kitaip kelionė apledėjusiais keliais gali baigtis ir nelaimingai.
„Prieš stichiją jautiesi toks mažas ir bejėgis. Kartu – grožis neapsakomas, tai padeda suvokti, koks Dievas yra be galo didis ir koks pats esi be galo menkas. Kai tas be galo didis tave tokį menką taip myli, tai yra tikrai nepaprasta patirtis“, – mintimis dalijasi brolis Pranciškus.
Panevėžyje gimęs tautietis vidurinę baigė Kaune. Tais metais, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. „Dievas davė man ypatingą atsivertimo malonę, kai man buvo septyniolika. 1989 metais, kai buvo Sąjūdis, didysis pakilimas ir Baltijos kelias, ir visi tie nuostabūs dalykai Lietuvoje, labai greit po atsivertimo pajutau pašaukimą“, – pasakoja brolis Pranciškus.
Šio pašaukimo vedamas, jis įstojo į švento Jono brolių vienuolyną. „Jo bendruomenė yra prancūziška, todėl kone iškart buvau išsiųstas mokytis į Prancūziją“, – prisimena vienuolis.
Prancūzijoje brolis Pranciškus praleido 10 metų. „Prancūzijoje man labiausiai įspūdį paliko nepaprastai gili krikščioniška tos tautos istorija. Gal dauguma prancūzų šiandien nebesuvokia, bet tai yra trigubai senesnė krikščionybės istorija negu mūsų Lietuvoje“, – sako pašnekovas ir priduria, kad įspūdį paliko ir prancūziška virtuvė.
Iš Prancūzijos vienuolis grįžo į Lietuvą ir dar dešimtmetį praleido mūsų šalyje, kol galiausiai buvo perkeltas į JAV.
„Kai gyveni vienoje, kitoje šalyje, net ir į savo kultūrą pradedi žiūrėt truputį kitomis akimis, iš šono. Lietuvoje po ilgų metų, praleistų Prancūzijoje, mane visada labai paliesdavo toks gelminis lietuvių liūdesys. Sakyčiau, kad greičiausiai tai dėl tų visų okupacijų – ne tik sovietų, bet ir caro laikų – visi tie dalykai palieka labai gilias žymes“, – mintimis dalijasi vienuolis.
Troškimą būti atsiskyrėliu pajuto seniai
Gyventi visiškai vienas aukštai kalnuose brolis Pranciškus sako norėjęs jau seniai ir vis prašęs vyresnybės. Tačiau jo prašymai buvo išgirsti tik prieš trejus metus. O dabar vienuolis tikras – būtent taip praleis ir dar trejus metus, o gal ir daugiau.
„Šita vieta vadinasi „Regina caeli“ ermitažas. „Regina caeli“ lotyniškai reiškia dangaus karalienė ir mūsų bendruomenėje kiekvienas naujokas per tuos pirmus pusantrų metų, kol vyksta noviciatas (kandidato į katalikų vienuolius rengimas), turi praleisti 2 mėnesius tokioje vietoje, kaip mes vadiname, dykumos vietoje. Prancūzijoje mes turime tokią vietą Alpėse, man ten irgi teko per noviciatą būti. Tada pirmą kartą pajutau troškimą būti atsiskyrėliu.
Paskui, prieš vyresniesiems mane atsiunčiant į Ameriką, visus metus ten gyvenau, o čia Amerikoje mūsų broliai irgi ieškojo tokios vietos, kur galėtų mūsų naujokai tą dykumos laiką praleisti. Tokią vietą mums pavyko stebuklingai gauti iš kunigo, kuris mirė 2006 metais“, – pasakoja brolis Pranciškus.
Anksčiau ši vieta buvo skirta nuo įvairių priklausomybių kenčiančiam jaunimui gydyti. Dvasininkai tikėjo, kad tyla ir vienuma padės pasijusti arčiau Dievo ir atsikratyti žalingų įpročių. O dabar brolį Pranciškų be kitų svečių aplanko ir brolijos naujokai. Čia jau dvidešimt metų veikia vienuolyno vasaros namai naujiesiems broliams.
„Manau, kad kiekviena gamtos galybės artuma – ar tai būtų kalnai, ar būtų jūra, vandenynas, ar tiesiog dykuma, tikra dykuma – ji kalba apie Dievą daug labiau negu miestas, nes mieste viskas kalba apie žmogų, apie žmogaus rankų darbą“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Visos brolio Pranciškaus dienos kalnų trobelėje panašios. Vidurnaktį jis atsikelia naktinei maldai, tada keliasi 6 ryto ir visą valandą meldžiasi tyloje. Paskui pusvalandį ar valandą skaito Šventąjį Raštą, taip pat dvasines knygas – teologines, filosofines, – po pietų užsiima įvairiais darbais, pavyzdžiui, prisiskaldo malkų, jas kūrendamas šildosi.
„Paskui dar vieną valandą meldžiuosi, o guluosi jau 9 val., kad galėčiau vidurnaktį keltis“, – savo dieną apžvelgia brolis Pranciškus.
Palaiko ryšį su tautiečiais ir ilgisi Lietuvos
Tačiau be įprastų reikalų, vienuolis nepamiršta ir tautiečių. Minint Kolorado lietuvių bendruomenės 60-ąsias įkūrimo metines, brolio Pranciškaus kieme išdygo lietuvių kryžius, o švenčių proga bendruomenė vis prašo aukoti tautiečiams mišias. Tiesa, ne visada pavyksta iki šios vietos atvykti patiems. „Tada jau nuo kalnų į miestą leistis tenka man“, – pasakoja jis.
„Labai sudėtinga čia papulti. Aišku, ačiū Dievui, nes kitaip nebūčiau atsiskyrėlis, jeigu būtų labai lengva. Lengviausia privažiuoti vasarą. Žiemą, pavasarį, ypač kai pradeda sniegas tirpti ir pažliunga kelias, irgi labai sudėtinga privažiuot be atitinkamos technikos“, – sako vienuolis.
Brolis Pranciškus sako, kad Lietuvos jam trūksta. Todėl kalnuose bando jos susikurti nors kiek daugiau. Pasisodino lietuviškų krūmų, kurių nusipirkti Kolorade buvo tikras iššūkis, o netrukus tikisi išsivirti ir savo kieme užaugintų liepžiedžių arbatos.
Šventų Velykų proga brolis Pranciškus bendruomenei taip pat aukojo mišias. O visiems pasaulio lietuviams turi palinkėjimą.
„Šv. Velykų proga labai norėčiau palinkėti, ypač tikintiems tautiečiams, vilties. Vilties, nes dabar, kai blogis šitaip siautėja visai prie pat mūsų sienų, gresia neviltis, gresia prarasti pasitikėjimą, išsigąsti to blogio galybės.
Manyčiau, kad reikia viltis, jog po kiekvienos mirties yra prisikėlimas. Ir, žinoma, kad viską turi vainikuoti meilė. Aš labai norėčiau pabrėžti meilę priešams, nes tai yra ypatingas Jėzaus mokymas, kurio nerasi jokioje kitoje religijoje“, – sako pašnekovas.
„Nors dažnai kyla pagunda į bloga atsakyti blogu, tada to blogio tik padvigubėja“, – įsitikinęs brolis Pranciškus.
